2010 m. birželio 29 d. pranešimas VIR

Skelbiame Seimo Pirmininko pavaduotojo Česlovo Juršėno kalbą, pasakytą Seimo posėdyje „Prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską palydint“:

„Gerbiamieji,

Šiandien mes susirinkome pagerbti vyro, kuris kaip plačiašakis ąžuolas tvirtai ir ryškiai stovėjo didžiulių audrų blaškomoje XX amžiaus antrosios pusės Lietuvoje: priešo aneksuotoje ir išsilaisvinusioje.

Pagerbiame Pirmąjį Tautos išrinktą Respublikos Prezidentą, Pirmąjį II Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininką, Pirmąjį jungtinės LSDP Pirmininką, Pirmąjį anuometinį komunistinį veikėją, ryžtingai skaldžiusį  totalitarinės TSKP monolitą.

Algirdas Brazauskas priklausė tai lietuvių tautos daliai, kuri, išvengusi pokario šūvių, Sibiro tremties ir gulagų, viešai paklusdama okupantų valiai, kartu ieškojo kelių, kaip puoselėti savo Tėvynę, – kelti jos ekonomiką, materialinę bazę, duoti žmonėms darbo, ugdyti švietimą, mokslą ir kultūrą. Algirdas Brazauskas  buvo pirmųjų, kurie tai darė, gretose. Šiandien sunku surasti naivuolį, kuris siūlytų sugriauti Kauno HES, Vilniaus operos ir baleto teatrą, Klaipėdos laivų statyklas, išardyti autostradas, bet gausu tokių, kurie visa tai organizavusius, kūrusius  žmones su pasimėgavimu vadina kolaborantais.

Taip, jis vykdė centrinės, maskvinės, valdžios nurodymus. Bet mokėjo ir juos apeiti, išsisukti, padaryti kitaip. Neveltui tarybinis Lietuvos generalgubernatorius, t.y. CK II sekretorius, buvo liepęs paruošti dokumentus atleisti A.Brazauską iš CK sekretoriaus pareigų. Mat, A.Brazauskas sugebėjo nustumti nuo Vilniaus į provinciją didelės gamyklos statybą, kuri būtų iššaukusi kitataučių „pagalbininkų“ invaziją į sostinę.

Algirdas Brazauskas, kai tik atsirado politinė prošvaistė, pasuko Lietuvos laisvės keliu. Čia vėl gausu jo kritikų: kodėl jis tai darė neskubėdamas, apsidarydamas, kodėl nešūkavo kartu su tais, kurie, už nieką neatsakydami, kvietė į politinį avantiūrizmą. Velionis į tokius kaltinimus ne kartą yra argumentuotai atsakęs: elgėsi taip todėl, kad to meto sąlygomis jisai atsakė už Lietuvos likimą, jos žmonių gyvenimą, kraują. Jeigu Sąjūdis tuo metu buvo mūsų žygio į laisvę avangardas, tai Algirdas Brazauskas buvo atsakingas ir rūpinosi arjergardu. Atmetant  tarybinę imperiją tai buvo nė kiek ne mažiau svarbu, negu žengti avangarde. Algirdo Brazausko autoritetas, jo vadovaujamos savarankiškosios Lietuvos komunistų partijos teisiškai apiformintas pasitraukimas iš TSKP buvo labai stiprus priešnuodis Maskvos stagnatorių planams. Drįsčiau sakyti, kad Algirdo Brazausko išmintis svaria dalimi lėmė ne tik Lietuvos, bet ir Estijos bei Latvijos išsilaisvinimo sėkmę.

Žinoma, toks Lietuvos smūgis TSKP į paširdžius įsiutino imperinę Maskvą. Pradėtas neregėtas puolimas, kurį reikėjo atlaikyti A.Brazauskui ir jo bendražygiams tiek Vilniuje, tiek Maskvoje, TSKP CK plenumuose.

Beje, perskaitęs tų posėdžių stenogramas paskutinysis I LR URM Juozas Urbšys tarė: „Lietuva turi savo herojų. Algirdą Brazauską...“ Kas kas, o J.Urbšys puikiai suprato, ką reiškia pakliūti į Kremliaus girnas.

Tiesa, 1989 – ieji jau nebuvo stalininiai metai. Bet tuomet A.Brazauskui vis tik teko manevruoti. Jis negalėjo naudoti LLL leksikos. Jis kalbėjo kitaip, bet veikė kryptingai, o už jo plačių pečių kiti galėjo ir aršiau šaukti, ir radikaliau reikštis.

Prisimintinas ta proga garsusis savarankiškosios LKP šūkis „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities.“ Tai piktino radikalus, kėlė nepasitenkinimą – kodėl LKP tiesiai nedeklaruoja nepriklausomybės. O kaip atsitiko 1990-03-11, priimant LPĮ? Pačiam 1 str. įtvirtinama nuostata – „LR yra suvereni demokratinė Valstybė“, ir 2 str. naudojamas žodis „suvereni.“ Beje, LPĮ keliasdešimt kartų taisytas, bet mano paminėti dalykai išlieka nuo 1990-03-11 iki 1992-11-02, kai įsigali nuolatinė Konstitucija, kurios 1 str. sakoma, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“.  Taigi, signatarams buvo galima, o A.Brazauskui ir brazauskininkams tas pats terminas buvo neatleistinas. Tokie buvo laikai...

Bet svarbu – veiksmai. Kai išmušė Nepriklausomybės valanda, A.Brazauskas ir mes, jo bendražygiai,  visiškai įvykdėm Tautos valią ir savo balsais parėmėm Nepriklausomybės atstatymą. Neveltui ką tik 03-11 išrinktas AT Pirmininkas Vytautas Landsbergis pareiškė: „Lietuvos gyvenimą, jo raidą ir visus įvykius, kurie atvedė mus į šią dieną, lėmė dvi pagrindinės politinės jėgos: Sąjūdis, gimęs iš Lietuvos žmonių pasipriešinimo ir vilties, ir pradėjusi persitvarkyti Lietuvos Komunistų partija.“

Gerbiamieji!

Algirdas Brazauskas buvo pirmasis atgimusios Lietuvos Prezidentas. Jis su kitais turėjo įgyvendinti naująją konstituciją. Jam teko garbė ir našta kurti  Prezidento institucijos darbo tvarką ir tradicijas. Tose srityse, kurios priklausė Prezidento kompetencijai, visų pirma užsienio politikoje, jis pasirodė kaip patyręs, užsienio gerbiamas veikėjas, Lietuvos interesų gynėjas. Jo gausūs oficialūs užsienio vizitai buvo svarbūs politiniu požiūriu, skelbė, kad į pasaulio valstybių žemėlapį vėl grįžo Lietuva. Kas galėtų šiandien paneigti vizitų į JAV, Rusiją, Izraelį, Lenkiją svarbą ir pasekmes? Okupacinės kariuomenės išvedimas, sienų sutarties su Rusija pasirašymas, geros kaimynystės ir bendradarbiavimo gairių su Lenkija nustatymas – didelis ir velionio nuopelnas. Jo parašą rasime ir istoriniuose Lietuvai – Europos Sąjungos bei NATO – dokumentuose.

Prezidento kadencijos pabaigoje Vilniuje surengta tarptautinė valstybių vadovų konferencija pademonstravo Algirdo Brazausko tarptautinį pripažinimą. Kai kurie istorikai net palygino šią konferenciją su garsiuoju Lucko suvažiavimu, kur Europos didieji pagerbė Vytautą Didįjį.

Algirdas Brazauskas nuolat pabrėždavo, kad jis visų pirma inžinierius, ekonomistas, ir tik po to politikas. Laisviausiai jis jautėsi premjero poste, kur viskas buvo žinoma, suprantama. Dviejų ekonominių epochų patirtis jį sulaikydavo nuo bereikalingos rizikos, neapgalvotų sprendimų, didesnių paklydimų. Jis kol kas ilgiausiai Lietuvos ūkiui vadovavęs premjeras atkurtoje Lietuvoje.

Norėčiau atskirai pažymėti, kad Algirdas Brazauskas, pats būdamas tiksliųjų mokslų auklėtinis, visą gyvenimą labai domėjosi kultūra, tautos paveldu. Labai daug šioje srityje, ypač stiprinant materialinę kultūros bazę, jo padirbėta dar anais metais. Jis ryžosi Vilniaus senamiestyje įkurdinti Prezidento instituciją, asmeniškai rūpinosi Lietuvių kalbos instituto rūmų statyba. Jis globojo pilių komplekso sutvarkymą, o didžiausias užmojis šioje srityje – Valdovų rūmų atstatymas. Šis projektas yra susilaukęs ir kritikos, tačiau neabejoju, kad tų oponentų vaikai ar anūkai tikrai didžiuosis rūmais, menančiais garbingą mūsų tautos praeitį.

Gerbiamieji,

Algirdas Brazauskas pagal daugelį dėmenų buvo tipiškas lietuvis. Tai viešai yra pareiškęs ir Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnievskis. Aukštas, tvirtas, šviesiaplaukis, atviro ir nuoširdaus charakterio. Niekada nesipuikavo, neintrigavo, nepavydėjo. Kalbėjo paprastai ir aiškiai, kiekvienam suprantama kalba. Galėjo bendrauti su kiekvienu, suprasti kiekvieną.

Jam, kaip reta kam iš šiandienos Lietuvos veikėjų, teko patirti didžiulį politinių oponentų, šiaip ekstremistų įtūžį, šmeižtus, intrigas. Jis buvo įvairiopai kaltinamas. Jo gyvenamoji ar poilsio vietos buvo sekamos, bandyta kelti bylas. Ar tai atsiliepė jo sveikatai, jo dvasinei būsenai? Žinoma. Bet ir čia jis stengėsi išlikti ramus, nepulti į žodžių karą, nekerštauti. Kartais tik pajuokaudavo: „Lietuvių tauta turi daug talentingų žmonių, tarp jų –apdovanotų neapykantos talentu“.

Vakar dienos radijo laidoje vienas labai susirūpinęs manęs paklausė, ar tiktai socialdemokratai neišnaudoja Algirdo Brazausko mirties savo partijos reklamai. Į tokio pobūdžio klausimus paprastai neatsakoma. Bet atsakysiu kitaip: taip, mes, kaip ir didelė dalis Lietuvos, didžiuojamės, kad Algirdas Brazauskas buvo Lietuvos socialdemokratų partijos vadovas, kad jis papildė kairiosios minties ir kairiosios veiklos didžiavyrių, pradedant Liudviku Janavičiumi, Jonu Šliūpu, Alfonsu Moravskiu, Andriumi Domaševičiumi ir baigiant Kaziu Griniumi, Kipru Bieliniu, Steponu Kairiu, Felicija Bortkevičiene, Mykolu Šleževičiumi, gretas. Mums, kaip ir visai Lietuvai, jo labai trūks.

Bet mes turėsime jo pavyzdį. Jį prisiminsime ne tik pagerbdami, bet ir svarbesniais mūsų partijos, mūsų valstybės momentais, mąstysime, kaip tokiu atveju pasielgtų Algirdas.

Neabejoju, kad Algirdą Brazauską lietuvių tauta prisimins, kol ji bus gyva. Baigdamas norėčiau pareikšti gilią užuojautą Algirdo Brazausko šeimai ir artimiesiems, bendražygiams ir visiems jį gerbusiems ir mylėjusiems“.