2010 m. gegužės 11 d. pranešimas VIR

(iš Seimo posėdžio)

RYTINIS POSĖDIS

1920 m. gegužės 15 d. Kaune, Valstybės teatro rūmuose, darbą pradėjo Steigiamasis Seimas. Posėdžiui pirmininkavo Lietuvos visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė – Bitė. Tą patį vakarą Steigiamojo Seimo nariai Seimo Pirmininku išrinko Aleksandrą Stulginskį.

Seimo Pirmininko pavaduotojas Algis Kašėta, Seimo posėdyje kalbėdamas apie Steigiamojo Seimo veiklą ir pabrėždamas jo istorinę reikšmę, priminė svarbiausius to meto įvykius ir aplinkybes:

„Iš tikrųjų mums, parlamentarams, Lietuvos parlamentarams, šis jubiliejus yra labai svarbus, todėl būsiu dėkingas už dėmesį. Ir norėčiau trumpai priminti svarbiausius akcentus, svarbiausius momentus, nes prieš 90 metų buvo išrinktas ir pradėjo savo darbą Lietuvos Steigiamasis Seimas, padėjęs svarbiausius nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatus, įtvirtinęs Lietuvoje parlamentinę demokratiją.

Po Pirmojo pasaulinio karo visose susikūrusiose valstybėse, naujose valstybėse, žinoma, lygiuojantis į didžiąsias šalis, turinčias parlamentinės demokratijos tradicijas, buvo šaukiami parlamentai, jų paskirtis, be abejo, buvo, kaip tuomet vaizdžiai buvo sakoma, pakloti valstybės pamatus. Ne išimtis buvo ir Lietuva. Po 123 carinės Rusijos priespaudos metų, Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akte pareiškė, kad „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu, jos gyventojų išrinktas“. Lietuvos Valstybės Taryba tais pačiais mestais priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius (taip vadinosi tas dokumentas), kurių preambulė skelbė, kad Lietuvos valstybės valdymo formą nustatysiąs Steigiamasis Seimas. Susiklosčiusi situacija šalyje lėmė, kad rinkimai ne taip greitai įvyko, kaip buvo ketinama, jie įvyko po 2 metų. Krašte vyko aršios kovos su Raudonąja armija ir bermontininkais. Vilniaus kraštą buvo okupavę lenkai. Lietuvos suverenitetą ribojo ir vokiečių administracija, nes iš Lietuvos vokiečių kariniai daliniai pasitraukė tik 1919 m. liepos mėnesį. Pagrindinių Lietuvos politinių partijų nuomonių  skirtumai dėl valstybės valdymo modelio ar būsimosios žemės reformos taip pat buvo rimtas barjeras. Be abejo, įtakos turėjo ir skeptiškas Prezidento Antano Smetonos, premjero Augustino Valdemaro požiūris į Steigiamojo Seimo rinkimą.

Pagaliau 1919 m. pabaigoje Lietuvos Tarybai parengus ir patvirtinus Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, valstybės Prezidentas A. R. Smetona „Valstybės žiniose“ 1920 m. balandžio 14  ir 15 dienas, vėliau buvo pratęsta viena diena, iki 16 d., paskelbė rinkimų data. 1920 m. kovo 1 d. dėl artėjančių rinkimų buvo atšauktas karo stovis Lietuvoje. Pagal Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, parlamentarai buvo renkami visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu pagal proporcinę sistemą, tai yra pagal gautų balsų skaičių. Rinkimų teisę turėjo visi 21 metų sulaukę Lietuvos piliečiai, neatsižvelgiant į jų tikėjimą, tautybę ir lytį, o būti renkamais galėjo sulaukę 24 metų. Ribojimas kariškiams dalyvauti rinkimuose kiek vėliau buvo pakeistas ir amžiaus cenzas jiems buvo sumažintas iki 17 metų, nes kariuomenėje buvo labai daug jaunų savanorių. Įtakos, žinoma, turėjo įvykęs Panemunės kareivinėse kareivių maištas su tam tikrais politiniais reikalavimais, tiksliau, dėl teisės dalyvauti rinkimuose.

Rinkimai į Seimą vyko pagal kandidatų sąrašus ir apygardas, o jos Lietuvos kontroliuojamojoje teritorijoje (noriu priminti, kad dalis Lietuvos buvo okupuota) buvo šešios. Kandidatus į Seimą galėjo kelti politinės partijos ir piliečių grupės. Atstovavimo norma – vienas atstovas 15 tūkstančių gyventojų. Atskiru įstatymu visą mėnesį prieš rinkimus buvo uždrausta pardavinėti alkoholinius gėrimus, išskyrus alų. Rinkimuose dalyvavo 9 partijos ir blokai nuo dešiniųjų krikščionių demokratų iki pogrindyje veikusių eserų ir komunistų, kurie prisidengė kitomis vėliavomis, nepriklausomų socialistų ar nepartinių sąrašų. Savo sąrašus kėlė ne tik politinės partijos, bet ir gausiausios Lietuvos tautinės mažumos: žydai, lenkai, vokiečiai. Tarp politinių partijų vyko labai aktyvi, nors dažnai ir nekorektiška su aštria retorika paremta rinkiminė kova. Niekada demokratiniuose rinkimuose nedalyvavę lietuviai suvokė rinkimų svarbą ir ėjo gausiai balsuoti. Rinkti savo Seimo rinkimų dieną atėjo daugiau nei 90 % visų balsą turinčių piliečių. Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis balsavo apie 682 tūkst. asmenų. Balandžio 14–16 dienos vykusius rinkimus laimėjo didžiausia ir tuo metu įtakingiausia politinė jėga – krikščionys demokratai, kurie kartu savo dukterinėmis organizacijomis (Darbo federacija ir Ūkininkų sąjunga) Steigiamajame Seime gavo 59 vietas iš 112 galimų, t. y. 52,7 % visų vietų ir tuo užsitikrino parlamentinę daugumą. Antrieji buvo socialistai liaudininkai, kurie kartu su Valstiečių sąjunga gavo 29 vietas, treti – socialdemokratai, 14 vietų. Likusias vietas pasidalijo tautinės mažumos: žydai – 6, Lenkų centrinis rinkimų komitetas – 3, Lietuvos vokiečių komitetas – 1 vieta. Rinkimų rezultatai lyg veidrodis atspindėjo to meto Lietuvos visuomenės struktūrą ir įvairių grupių interesus bei įtaką. Atkreiptinas dėmesys, kad beveik trečdalis išrinktų tautos atstovų neturėjo ir 30 metų. O perkopusiųjų per 50 buvo 10 %. Į parlamentą pateko ir penkios moterys. Šiuo požiūriu Lietuva neišsiskyrė iš bendro europinio konteksto. Personalijų požiūriu Seimas buvo labai margas nuo žynių tautinio atgimimo veikėjų, universiteto profesorių, iki savamokslių kaimo mažažemių ir vakarykščių gimnazistų. Tarp išrinktų krikščionių demokratų atstovų buvo Lietuvos valstybės tarybos nariai ir Nepriklausomybės Akto signatarai: Kazimieras Vizauskas, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, vienas žinomiausių šalyje politikų kunigas Mykolas Kurpavičius. Socialistams liaudininkams atstovavo tautinio atgimimo veteranas daktaras Kazys Grinius ir rašytoja Gabrielė Petkevičaitė Bitė, buvęs kelių Vyriausybių vadovas Mykolas Šleževičius. Socialdemokratai delegavo į Seimą savo partijos vadą, Lietuvos valstybės tarybos narį ir Nepriklausomybės Akto signatarą Steponą Kairį, garsų 1905 m. revoliucijos dalyvį Kiprą Bielinį.

Tačiau daugumą iš 112 išrinktųjų, atėjusių į politinio gyvenimo areną, buvo nauji, mažai kam žinomi žmonės: ūkininkai, amatininkai, darbininkai, kunigai, mokytojai, teisininkai, gydytojai, vaistininkai (jų buvo po keliolika), kariai, valdininkai ir kitų profesijų žmonės. Steigiamasis Seimas susirinko 1920 m. gegužės 15 d. Kaune, miesto teatro rūmuose, kuriuose vėliau ir dirbo Steigiamasis Seimas. Posėdžiui prasidėjus de jure baigėsi Lietuvos valstybės tarybos ir jos suformuotų valdžios institucijų valdymas ir prasidėjo parlamentinis Lietuvos Respublikos laikotarpis. Seimo posėdyje kalbėjęs valstybės Prezidentas A. Smetona, sveikindamas Seimo narius pabrėžė: „Laikinosios valdžios uždavinys yra baigtas. Valstybės taryba, valstybės Prezidentas, Ministerių kabinetas, Valstybės kontrolė, Vyriausiasis kariuomenės vadas, atvedę Lietuvą iki Steigiamojo Seimo, šiandien visi pasitraukia ir atiduoda tam aukštajam susirinkimui visą krašto valdymą.“ Pirmajame posėdyje Seimo nariai vieningai priėmė Lietuvos valstybės nepriklausomybės proklamavimo dokumentą, kuris iš esmės pakartojo 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą. Per pirmąsias posėdžių dienas buvo priimtas Steigiamojo Seimo statutas, išrinktas Seimo prezidiumas bei jo pirmininkas vienas LKDP vadovų A.Stulginskis. Iš frakcijos atstovų proporcingai sudaryta Seniūnų sueiga, nuolatinės bei laikinosios komisijos. Noriu pasakyti, kad tuo metu analogiški mūsų Seimo komitetai vadinosi komisijomis. Nuolat veikiančios buvo Mandatų patikrinimo, Konstitucijos rengimo, Krašto apsaugos, Ekonominė, Finansų biudžeto, Žemės reformos, Švietimo, Darbo, Socialinės apsaugos ir sveikatos, Užsienio reikalų, Krašto atstatymo, Savivaldybių administracijos, Redakcijos komisijos. Įvairiems rezonansiniams įvykiams ištirti buvo sudaromos laikinosios komisijos. Seimo nariai turėjo įstatymo sumanymo teisę, Seimo posėdžiai buvo vieši. Nuo rinkimų nepraėjus nei mėnesiui, birželio 2 d. Seimas priėmė laikinąją valstybės Konstituciją, kuri skelbė, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, o steigiamasis Seimas yra suvereninės Lietuvos galios reiškėjas. Laikinoji Konstitucija deklaravo demokratinės šalies piliečių laisves, panaikino mirties bausmę, apibrėžė pagrindinių valstybės valdžios institucijų, Seimo, Respublikos Prezidento, Ministrų kabineto funkcijas. Steigiamojo Seimo Pirmininkas tapo valstybės vadovu ir iki Prezidento rinkimų ėjo ir Respublikos Prezidento pareigas. Čia dar reikėtų pabrėžti, kad Prezidento rinkimai, kurie galėjo įvykti, nebuvo rengiami. Politinė situacija šalyje LKDP vertė ieškoti sąjungininkų sudarant Vyriausybę, žinoma, tarp kairiųjų partijų ir sudaryti koalicinę Vyriausybę. Birželio 19 d. Seime buvo patvirtina K. Griniaus sudaryta Vyriausybė. Steigiamasis Seimas dirbo sudėtingomis vidaus ir tarptautinės padėties sąlygomis.

1920 m. vasarą komunistus ir jiems pritariančius įkvėpė Raudonosios Armijos pergalės prieš lenkus. Birželio mėnesį tris savaites šalis buvo likusi be laikraščių, nes streikavo Kauno spaustuvininkai. Liepos viduryje Raudonajai Armijai įžengus į Vilnių, antivalstybinis komunistinis veikimas tapo grėsmingu. Liepos 23 d. Steigiamasis Seimas visoje šalyje paskelbė karo padėtį ir grąžino mirties bausmę. 

1920 m. antroje pusėje Seimo darbe užsienio politikos klausimai tapo prioritetiniais. Karo stovis su Lenkija, nepasirašyta sutartis su Rusija, nesutarimai dėl valstybinės sienos su Latvija. Tuo metu Antantės valstybės, nepaisant visų diplomatinių pastangų, Lietuvos valstybė delsė pripažinti. Svarbus užsienio politikos pasiekimas, 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, kuria de jure buvo pripažinta Lietuvos valstybė, patvirtintos sienos ir priimti kiti Lietuvai svarbūs punktai. 1920 m. rudenį buvo iš esmės sprendžiamas valstybės išlikimo klausimas. Užėmusi Vilnių, generolo L. Želigovskio vadovaujama kariuomenė skverbėsi gilyn į Lietuvą. Seime buvo skubiai priimti valstybės gynimui reikalingi įstatymai dėl papildomo naujokų šaukimo bei moksleivių mobilizacijos. Mirtino pavojaus akivaizdoje Steigiamasis Seimas nutarė laikinai nešaukti plenarinių posėdžių ir deleguoti savo narius į frontą, į centrinės ir vietinės valdžios įstaigas, kad padėtų organizuoti šalies gynybą. Kovose su lenkais žuvo ir vienas Seimo narys karininkas Antanas Matulaitis. Įstatymu buvo sudarytas mažasis Seimas, kuriam buvo pavestos pagrindinio Steigiamojo Seimo funkcijos, leisti būtiniausius įstatymus, prižiūrėti įstatymų vykdymą, tvirtinti kreditus vykdomajai valdžiai. Mažąjį Seimą sudarė Seimo Pirmininkas A. Stulginskis ir šeši nariai iš didžiojo Seimo frakcijų.

1921 m. liepos 17 d., sumažėjus pavojui iš Lenkijos, Steigiamasis Seimas atnaujino plenarinius posėdžius. Akivaizdu, kad lemiamu šaliai momentu Lietuvos valdžia nesugniužo ir kartu su visuomene sugebėjo apginti valstybę.

1921–1922 m. tapo valstybės pamatinių įstatymų priėmimo metais. Dalis jų sukėlė ilgas partines diskusijas ir nesutarimus, koalicijų griūtį, Vyriausybės kaitą, opoziciją balsavimą kojomis ir kitus, parlamentinei demokratijai požymius. Tai buvo Lietuvos politikų parlamentinio darbo pradžiamokslis.Laikas parodė, kad rezultatai buvo geri. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamajame Seime buvo priimta Valstybės Konstitucija, kuri įtvirtino Lietuvos piliečių teises ir laisves, apibrėžė valstybinės valdžios institucijų, teismų, savivaldybių kompetenciją, švietimo, socialinės apsaugos, tikybos, tautinių mažumų ir kitas svarbiausias valstybės ir visuomenės gyvenimo sritis.

 Kitas labai svarbus Steigiamojo Seimo priimtas teisės aktas buvo Žemės reformos įstatymas. Jis buvo priimtas 1922 m. vasario 15 d. krikščionių demokratų balsais opozicijai balsuojant prieš arba susilaikant. Pagal šį įstatymą į Valstybinį žemės fondą buvo imama valstybinė žemė, prieš Lietuvos nepriklausomybę kovojusių, pavyzdžiui, Bermonto būriuose ar Lenkijos kariuomenėje, asmenų žemė, taip pat privačių asmenų, daugiausia dvarininkų, bažnyčių, vienuolynų žemė, viršijusi 80 ha normą.  Pirmumo teisę gauti žemės turėjo kariai savanoriai. Žemės galėjo gauti bežemiai ir mažažemiai, turėję mažiau kaip 10 ha, valstiečiai, kaimo amatininkai, kai kurios valstybinės ir visuomeninės įstaigos. Nors įstatymas daugumai buvusių žemės savininkų numatė kompensaciją, tačiau ji buvo simbolinė ir kur kas mažesnė už žemės kainą rinkoje.

Antroji sudėtinė žemės reformos dalis buvo kaimų skirstymas į vienkiemius. Lietuvoje žemės reforma buvo viena radikaliausių Rytų ir Vidurio Europoje. Jos radikalumą lėmė kitatautė dvarininkija, kovojusi su Lietuvos valstybingumu. Žemės reforma buvo labai svarbi kuriant Lietuvos valstybę, sudarant kariuomenę, įveikiant bolševizmą ir lenkų grėsmę. Labai reikšmingi buvo ir socialiniai ekonominiai reformos  padariniai. Buvo modernizuota svarbiausia šalies ūkio šaka – žemės ūkis. Sutvirtėjo lietuvių ūkininkija.

 Kitas svarbus Steigiamojo Seimo darbas buvo nacionalinės valiutos – lito įvedimas. Lietuvoje kursavusios vokiečių ostmarkės, pavadinti auksinai, dėl Vokietijoje kilusios markės infliacijos 1918–1921 m. stipriai nuvertėjo, todėl kentėjo šalies gyventojai. Sutvirtėjus tarptautinei ir ūkinei  šalies padėčiai, 1922 m. pradžioje buvo nutarta atsisakyti Vokietijos valiutos ir taip išvengti hiperinfliacijos keliamų nuostolių. 1922 m. rugpjūčio 9 d. Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, kuris skelbė, kad piniginis Lietuvos vienetas yra litas. Visą nepriklausomybės laikotarpį litas išliko stabilia ir stipria valiuta.

 Steigiamojo Seimo metais vykdant aktyvią užsienio politiką sutvirtėjo  tarptautinė Lietuvos padėtis. Lietuvą de jure pripažino šešiolika pasaulio valstybių, o nuo 1922 m. rugsėjo mėnesio Lietuva tapo, t. y, 1921 m. rugsėjo  mėnesio, Lietuva tapo Tautų Sąjungos nare.

Per savo kadenciją Steigiamasis Seimas iš viso priėmė apie 150 reikšmingų šalies ūkiui, kultūrai, švietimui ir kitoms sritims įstatymų. Beveik per pustrečių jo veiklos metų buvo sušaukti 257 plenariniai posėdžiai. 1922 m. spalio 6 d. įvyko paskutinis Steigiamojo Seimo posėdis. Jauna Lietuvos valstybė išlaikė pirmą demokratijos egzaminą, tautos išrinkti atstovai Lietuvos moderniųjų laikų istorijoje paliko ryškų pėdsaką, kuriuo mes turėtume sekti ir šiandien savo garbingais darbais rašydami šiuolaikinio Lietuvos parlamentarizmo istoriją. Dėkoju už dėmesį.“

Vida Nacickaitė

Ryšių su visuomene skyrius (2396203)