2013 m. gegužės 21 d. pranešimas VIR

(iš plenarinio posėdžio)

 

Seimas paminėjo didžiausios 1948 metų Lietuvos gyventojų tremties 65-ąsias metines.

Seimo nario Arvydo Anušausko pranešimas:

 

„VESNA“ NEREIŠKIA PAVASARIO

 

Kiekvienais metais mes linkę įvertinti tai kas buvo. Šį kartą ne apie politiką, o kai ką daugiau. Gyvą atmintį. Ir Lietuvoje ta gyva istorinė atmintis reikalauja išskirtinio dėmesio. Net jeigu galvojame, kad reikia žvelgti tik į ateitį, praeitis niekus nedingsta. Kai kuriuos ji pasiveja su nuslėptais biografijos puslapiais ir griebia už skvernų. Kiti patys ieško. Nors Rusijoje iki šiol po devyniais užraktais karo archyve slepiami deportacijų vykdytojų dokumentai, organizatorių pasirašyti trėmimų planai ir žemėlapiai, šimtas tūkstančių žmonių per pastaruosius penkiolika metų Lietuvos archyvuose susirado savo trūkstamus praeities puslapius bei prarastų, politinio teroro nusineštų artimųjų nuotraukas, laiškus, įrašus. Tie žmonės tikrai žino, ką reiškia „politinė byla“ ir nespekuliuoja savo išskirtine patirtimi. Jų niekas nekviečia į televizijas pasidalinti savo išgyvenimais, ypatingų gyvenimo išbandymų prisiminimais. Kažkada vienas buvęs politinis kalinys, karo po karo dalyvis keliais žodžiais įvertino siūlomą valstybinę pensiją – „aš kovojau už Lietuvą ne dėl pensijos“. Žinoma, gyva atmintis reikalauja istorinio teisingumo principų palaikymo. Bet niekas neprivers tų žmonių pakeisti savo pažiūrų ir įsitikinimų, kad ir koks cinizmo srautas trykštų jų atžvilgiu viešoje erdvėje. Net jei didžioji kaimynė toliau diktuos „objektyvios istorijos“ reikalavimus.

Gyvojoje atmintyje dar neišblėso laikas, kai XX amžiaus viduryje lietuviai buvo vežami į Sibirą kaip vergai. Dabar mes tai vadiname vienu žodžiu – genocidas. “Raudonojo teroro” auka galėjo tapti ir tapo kiekvienas trukdęs komunistinių doktrinų įgyvendinimui, tam pasipriešinęs arba kaip nors savo nepasitenkinimą reiškęs žmogus. Nuo 1940 metų būtent lietuviai, kartu su kitomis Molotovo- Ribentropo paktu Sovietų Sąjungos valdžion patekusiomis tautomis, tapo sovietinio teroro naujomis aukomis. Priklausomybė vienai ar kitai tautai vaidino lemiamą vaidmenį kuomet buvo sprendžiamas ir individualus žmogaus likimas. Jau 1941 m. pavasarį pasirengimas trėmimams buvo baigtas ir 320 000 Lietuvos piliečių jau buvo pakliuvę į nepatikimų žmonių sąrašus, tačiau didysis teroras prasidėjo komunistinei diktatūrai vėl sugrįžus į Lietuvą. Iki 1953 metais suimta, ištremta ir nužudyta 954 310 ukrainiečių ,lietuvių, latvių, estų: beveik 394 395 ištremti, 382 835 suimti, 177 080 nužudyti.

Didžiausi lietuvių trėmimai įvykdyti vadovaujantis Maskvoje buvusios Ministrų Tarybos nutarimais: 1948 m. vasario 21 d. buvo priimtas visiškai slaptas nutarimas, kuris oficialiai buvo nukreiptas prieš surastų partizanų ir besislapsčiusių žmonių, žuvusių partizanų ir nuteistųjų šeimas, taip pat prieš rezistencijos rėmėjus. Marionetinė Ministrų Taryba (MT) Lietuvoje, vietinis MGB filialas savo instrukcijose ir įsakymuose detalizuodavo visus nutarimus. Juos tvirtino vėl ta pati Ministrų Taryba, o tremtinų žmonių bylų sudarymu užsiėmė MGB apskričių skyriai, tvirtino apskričių komunistų partijos komitetų sekretoriai ir vykdomųjų komitetų pirmininkai. Lietuvoje visus parengtus svarbiausius trėmimų dokumentus pasirašydavo žymiausi komunistų partijos vadovai: pirmasis sekretorius A. Sniečkus, MT pirmininkas M. Gedvilas ir jį laikinai pavaduojantis K. Preikšas. Keturių–penkių apskričių įgaliotinių grupei 1948 m. vadovavo vis aukščiausieji sovietinės Lietuvos administracijos pareigūnai. Trėmimų metu įgaliotiniai paskirtose apskrityse laikinai tapdavo aukščiausia vietos administracine valdžia. Jiems buvo pavaldūs ne tik pirmieji sekretoriai ir vykdomųjų komitetų pirmininkai, bet ir NKVD-NKGB (MGB) skyrių viršininkai.

Pasirengimas didiesiems trėmimams buvo slepiamas. Juos vykdė MGB 4-oji  divizija, pasienio, geležinkelių apsaugos kariuomenės, padedamos milicijos ir stribų. Buvo pasitelkiama ir papildomai pajėgų iš Rusijos ir Gudijos, čia iš ten buvo atsiųsta po 2,5 tūkstančių MGB darbuotojų. 1948 m. gegužės mėn. trėmimams vykdyti buvo sutelkta 30 tūkstančių 118 MGB, MVD darbuotojų, kareivių, karininkų ir stribų. Jiems padėjo 11 tūkstančių partinių ir sovietinių aktyvistų. Štai Kėdainių raj. 1948 m. gegužės 21 d. operacijoje dalyvavo 162 “aktyvistai”. Ir taip kiekvienoje tuometinėje apskrityje. Iš Maskvos buvo atvykę aukščiausi įgaliotiniai trėmimų organizavimui: tuo metu tai buvo SSRS valstybės saugumo ministro pavaduotojas generolas leitenantas S. Ogolcovas kartu su SSRS MGB 2-osios vyriausiosios valdybos operatyvine grupe – papulkininkiu. Starožuku, papulkininkiu Labutinu, majoru. Brindu. Su jų pagalba šios genocido akcijos buvo kruopščiai suplanuotos ir kontroliuojamos.

1948 m. gegužės mėn. trėmimo labiausiai buvo nustekenta Kauno apskr.. – 2190 tremtinių, Panevėžio apskr.. – 2019, Kretingos- 1850, Šiaulių – 1623, Ukmergės – 1617... Vidutiniškai po 1000 tremtinių iš kiekvienos tuometinės apskrities buvo sukišta į gyvulinius vagonus.

Visi trėmimai buvo labai panašūs. 1948 m. trėmimų operacija, koduotai buvo pavadinta "Vesna" ("Pavasaris"), bet vesna šiems žmonėms nereiškė pavasario. Vyko 2 dienas – gegužės 22-23 d. Iš pradžių buvo numatyta tremtinius išvežti į lietuviams jau žinomą Jakutiją (vėliau pakeista – į Buriatijos-Mongolijos ASSR) ir Krasnojarsko kraštą. Numatyta išvežti. 48 tūkst. žmonių. Tik dėka savalaikės pasipriešinimo organizacijų informacijos apie gręsiančius trėmimus dalis įrašytų į tremtinių sąrašus pasislėpė. Gegužės 22 d. MGB ir jų pagalbininkams vis tik pavyko surinkti ir sugaudyti 27 tūkstančius žmonių. Gegužės 23 d. iki pusiaudienio ešelonuose jau buvo sugrūsta daugiau kaip 10 tūkstančių šeimų. Laikinai pasislėpti pavyko 11 tūkstančių žmonių. Bet MGB visada turėjo papildomus sąrašus, į kuriuos surinko dar keletą tūkstančių žmonių. Planas turėjo būti įvykdytas. Net negalinčios paeiti senelės – 95 ir 112 metų amžiaus buvo atneštos su neštuvais. Tiesa, Sibirui reikėjo nemokamos darbo jėgos, todėl šios senelės liko neištremtos. Bet tai – tik buvo maža išimtis. Nesurinkus sąrašuose įrašytų šeimų, buvo gabenamos saugumiečių ir kolaborantų iniciatyva atrinktos šeimos. Sąrašus dažnai sudarydavo stotyse, jau atvežus šeimas. Veždavo visus žmones, kuriuos rasdavo apsuptose sodybose: vaikus be tėvų, tėvus be vaikų. Labai aktualus atrodė generolo leitenanto S. Ogolcovo pasiūlymas: „Leisti priimti į perkeldinamųjų ešelonus lietuvius, kurie pateiks pareiškimus savo noru išvykti iš Lietuvos kartu su perkeldinamaisiais“. Buvusi tremtinė A. Jakštienė prisimena: „. Kai vaikus atvežė į vagoną, Chodosevičienės vyras – kalinys, o jos nebuvo namie. Grįžusi į namus, neberado vaikų. Pati atėjo prašyti, kad leistų važiuoti su jais“.

Kai ešelonai pajudėjo į tremties vietas, juose jau buvo 40 002 žmonės, tarp kurių buvo beveik 11 tūkstančių vaikų, ne mažiau 16500 moterų. Beveik 9 tūkstančiai nebuvo sugauti, liko Lietuvoje. MGB ir MVD darbuotojai, kareiviai ir stribai mėginusius pabėgti žmones šaudė. Taip ir tą dieną buvo nušauti 5 bėgę žmonės. Pavyzdžiui, Kaune tremtas žmogus, septyniasdešimtmetis Ivanauskas, puolė į šulinį ir nuskendo.

Kiekviename į tremties vietas išvykusiame ešelone buvo po tūkstantį, pusantro tūkstančio žmonių (tarp jų nuo 280 iki 600 vaikų). Kiekviename ešelone. Dar vežami gyvuliniuose vagonuose tremtiniai pradėjo mirti. Kiekviename ešelone taip ir nepasiekę tremties vietų mirė nuo 1 iki 5 žmonių. Iš Kaišiadorių stoties į Jarveco stotį (Krasnojarsko kr.) išsiųstame ešelone iš 915 žmonių mirė 5. Šio ešelono viršininkas kapitonas. Komarovas Mogiliovo srities Kričevo stotyje nušovė bėgusį tremtinį Rekevičių, iš tremtinių pakeliui 23 mirė (mirusį išnešdavo ir palikdavo pakelėje), 35 susirgo (taip pat buvo palikti pakelės stotyse), 27 atsiliko nuo ešelono (kartais atsilikdavo ir vaikai) ir 8 žmonės pabėgo. Dalis tremtinių buvo išvežti be jokių maisto atsargų (daugiausia miestuose sugaudyti žmonės). Viso savo turto netekę žmonės dar kartą buvo apiplėšti. Sargybiniai grobė skurdžias tremtinių maisto atsargas, kurių pagal MGB instrukcijas turėjo „užtekti 45 dienoms“. Visą kelią iš žmonių buvo tyčiojamasi. Kartais duodavo „sušvinkusios kopūstų sriubos ir retkarčiais stotyse leisdavo prisipilti virinto vandens“, prisiminė tremtinė L.Žitkevičienė. O Marijinsko stotyje vyresnysis leitenantas Griaznovas visiškai uždraudė duoti tremtiniams maisto. Kitos stoties viršininkas vyresnysis leitenantas Kolotilinas už ešelono praleidimą reikalavo jam palikti penkias merginas.

Taip tremtiniai ir buvo vežami po keletą savaičių. Vienas ešelonas su tremtiniais 1948 m. birželio 1 d. patyrė katastrofą. Žuvo 19 tremtinių ir 57 buvo sužeisti. Žuvusieji palaidoti ten pat - Jumatovo stotyje (23 km. nuo Ufos). Kiti tremtiniai po mėnesio pasiekė savo tremties vietą – Igarką. Negalutiniais duomenimis, tremiant ir vežant į tremties vietas žuvo ne mažiau kaip 50 lietuvių, bet dar didesnės jų dalies laukė išbandymai tremtyje. Tremtyje, kaip lageriuose žmogus turėdavo patirti gausybę fizinių ir moralinių kančių. Pasak vieno buvusio tremtinio ir kalinio, „sovietinių lagerių tikslas – iš žmogaus padaryti vergą, nuolankų ir paklusnų, didelei ir pačiai mažiausiai valdžiai, nesugebantį mąstyti, priešintis prievartai ir savivalei“. Mėgindavę šito išvengti – bėgdavo atgal į gimtinę ir buvo už persekiojami dar žiauriau. Maskvoje 1948 m. patvirtintu drakonišku įsaku kiekvienas pagautas bėglys buvo baudžiamas 20 metų katorgos. Oficialiai įsakas lietė tik karo metais ištremtus čečėnus, vokiečius, Krymo totorius ir kitų tautybių tremtinius, bet jis buvo pritaikytas ir lietuviams, ir latviams, ir estams, ir ukrainiečiams. O už pabėgusių lietuvių tremtinių ir jų vaikų slapstymą sovietiniai įstatymai numatė penkerių metų įkalinimą lageryje, t.y. buvo baudžiama taip pat kaip už rezistentų slėpimą.

Dabar jau nustatyta, kad iš 156 tūkstančių žmonių kurie sovietinio genocido organizatorių buvo įrašyti į tremtinių sąrašus, į Buriat-Mongoliją, Komiją, Krasnojarsko kraštą, Irkutsko, Tomsko, Molotovo (dabar-Permės) ir kitas Sibiro bei Šiaurės sritis buvo ištremta ne mažiau 132 tūkstančių, iš kurių kas penktas žuvo. Pokario metais Sovietų Sąjungoje kas šeštas tremiamas žmogus buvo lietuvis, o 1948 metais lietuviai sudarė pusę visų į Sibirą vežamų žmonių. XX amžiaus viduryje Sibiro miško kirtavietėms, aukso ir anglies kasykloms bei statyboms, sovietinių pramonės monstrų “Čeliabinskugol”, “Karagandaugol”, “Vostsibugol”, “Kuzbasugol”, “Tomles”, “Lenzoloto” jie buvo užsakomi kaip vergai. Atgabenti tremtiniai buvo paliekami visiškai specialiųjų komendantūrų ir gamyklų direktorių savivalei.

Visi lietuvių tautos demografiniai, turtiniai ir visi kiti nuostoliai sunkiai suskaičiuojami, bet jie dar ilgai įtakos mūsų visuomenės ir valstybės būtį.

Be savo istorinės atminties mes neturėtume savasties. Todėl klausydami kalbų apie „nesigręžiojimą į praeitį“ ir žiūrėjimą „tik į ateitį“ prisiminkime tuos žmones.

 

Saulė Eglė Trembo,

Ryšių su visuomene skyrius (tel. (8 5)239 6203, [email protected])