2013 m. kovo 11 d. pranešimas VIR

„Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Jūsų Ekscelencija Prezidente V. Adamkau, pone Seimo Pirmininke, ponios ir ponai,

Iš manęs, istoriko, lauktinas žvilgsnis į mūsų, kad ir netolimą, praeitį, jos apmąstymas. Bet šią iškilmingą Kovo 11 d. akto minėjimo dieną man labiau rūpi dabarties Lietuva, tai, kas joje vyksta. Tiesa, vienas iš siužetų susijęs ir su istorija.

Taigi, Vytauto Didžiojo universitete su pirmakursiais istoriją studijuojančiais studentais kalbėjomės apie tai, kokie Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktų paskelbimo ir įtvirtinimo Lietuvos gyvenime aplinkybių skirtumai ir panašumai matomi. Neturiu laiko dabar leistis į akademinius šios temos svarstymus, bet mano galva, svarbiausius dalykus noriu trumpai aptarti.

Kaip neginčijamas abiejų aktų panašumas buvo įvardytas teiginys, kad Lietuva tampa demokratine respublika su sostine Vilniuje. Panašumų buvo surasta daugiau, bet apsistosiu prie skirtumų, kurie matomi įtvirtinant aktų teiginį apie demokratinę respubliką.

Po Vasario 16-osios Lietuvoje nesikeitė nuosavybės santykiai. Dažnai keitėsi vieno ar kito turto savininkai, bet buvo ir liko privati nuosavybė. Tai buvo viena iš svarbiausių priežasčių, lėmusių sklandų Lietuvos ūkio ir visuomenės vystymąsi. Jo nesudrumstė net tokia priemonė, svarbi ir būtina, bet kai kam skausminga, kaip žemės reforma.

Po Kovo 11-osios visiškai išsikvėpusią valstybinės ar, kaip norėta, socialistinės, nuosavybės formą sparčiai keitė į Lietuvą grįžtanti privati nuosavybė. Visko buvo, buvo privatizacija, buvo ir prichvatizacijos. Labai greitai ištrūkę iš planinio ūkio varžtų atsidūrėme ir esame rinkos pasaulyje. Tai štai, nuosavybės santykių virsmas yra vienas iš tų ieškomų skirtumų.

Rusijos imperija lietuvių nepriėmė į valstybės tarnybą, visa lietuvių gyvenamų gubernijų administracija buvo rusų pareigūnai. Lietuva neturėjo valstybės kūrimui ir gyvavimui būtinų valdininkų. Po Vasario 16-osios Lietuvos valstybę kurti ir įtvirtinti ėmėsi įvairių visuomenės gyvenimo šakų specialistai. Tai jie padarė sėkmingai, ilgainiui susiformavo ir savas valstybės gyvenimą tvarkančių žmonių, valstybininkų sluoksnis. Jis buvo išsklaidytas Lietuvai praradus nepriklausomybę.

Į Kovo 11 d. Lietuva atėjo turėdama gana gausų ir stiprias pozicijas tuometėje visuomenėje užėmusį lietuvišką vadinamųjų nomenklatūrininkų sluoksnį. Tai nebuvo valstybę valdantys, ją savarankiškai tvarkantys žmonės. Tai tebuvo administratoriai, vykdantys valdžios, kuri buvo Maskvoje, nurodymus. Drįstu pasakyti, tai buvo svetimkūnis Lietuvos gyvenime. Tiesa, šis sluoksnis nebuvo vienalytis ir tai greitai parodė gyvenimas.

Bet kaip bebūtų, vadinamieji nomenklatūrininkai dėl objektyvių priežasčių negalėjo nebūti įtraukti į Lietuvos valstybės kūrimą, dažnai patys siekė dalyvauti šiame procese ir jį atitinkamai savo pažiūroms veikti. Štai kitas didelis skirtumas lyginant padėtį po Vasario 16-osios. ir Kovo 11-osios aktų.

Nuosavybės santykių, taigi, ir žmonių santykių kaita bei valstybinės organizacijos pertvarkymas buvo didelis iššūkis Lietuvos visuomenei ir pačiai valstybei. Smagu matyti, kad su šiais ir kitais čia nepaminėtais iššūkiais iš esmės sėkmingai tvarkomasi. Kovo 11 d. atkurta Lietuvos valstybė žengia į 24-uosius savo gyvavimo metus, būdama tvirtai suręsta lietuvių tautos buveine.

Rinkos santykiai, sveikos konkurencijos dvasia užtikrina mūsų gyvenimo materialiosios dalies lygį, atitinkantį visuomenės ir valstybę tvarkančių žmonių galimybes ir gebėjimus. Daug kam tas gyvenimo lygis yra per žemas, netenkinantys poreikių. Tai tiesa, bet, antra vertus, ar poreikių sąrašai nelenkia gebėjimų dirbti. Ir ne tik tvarkyti savo kasdienį gyvenimą, bet ir dalyvauti valstybės kūrime ir valdyme. Ar ateinant prie rinkimų urnų ir čia parodant savąją valstybės ir taip trokštamos gerovės kūrimo darbų sampratą, ar naudojantis gautais renkamosios valdžios mandatais ir vykdomosios valdžios įgaliojimais.

Ar visuomenė kaip tokia, ne atskirai paimtas žmogus, o rinkėjų masė turi pagrindo piktintis, kad Seimas, iš jo gelmių išnyranti Vyriausybė ir kitos valstybės institucijos dirba ne taip gerai, kaip ta visuomenė nori. O kas gi periodiškai iš populizmo bangų į visuomeninio ir politinio gyvenimo viršūnes ištraukia menamus pranašus ir vadukus, savimi besigrožinčius gražuolėlius ir tik savimi ar negausiais savo bendrais besirūpinančius politinius savimylas? Kas gi periodiškai užprogramuoja valdžios politinius traukulius, nubanguojančius iki kiekvieno Lietuvos piliečio?

Ne postsovietiniai nomenklatūrinių biurokratų įgūdžiai, susiliejantys su briuseliškojo ir savojo lietuviškojo biurokratizmo apraiškomis, ne dar neretai pasitaikanti nešvari konkurencinė kova, ne didelės dalies televizijų ir spaudos leidinių, jų savininkų žmonių „durninimo“ politika yra svarbiausios priežastys, kad Lietuvos vežimas keliaujant į geresnį būvį dar dažnai slysta, ratai nesisuka.

Ne, tai mes patys, Lietuvos žmonės, Lietuvos rinkėjai, nenorintys ar negebantys pasinaudoti mums priklausiančia galia tvarkant valstybės ir mūsų visų gyvenimą, esame ta priežastis. Sunku išsiaiškinti, iš kur ateina šios negalios šaknys. Tikriausiai įtakos turi ir materialaus gyvenimo lygis, ir dar neišgaravęs sovietinis pašalas, ir vis dar nepakankami visuomeninio-politinio gyvenimo įgūdžiai, ir nekonstruktyvių jėgų gebėjimas naudoti savo tikslais ir visuomenę telkti skatinančias, ir ją skaldančias situacijas bei šūkius.

Išeina gana niūrus vaizdas. Bet iš tiesų visuomenės gelmėse pulsuoja tikras gyvenimas ir bręsta pokyčiai. Dažnai skundžiamasi, kad Lietuvoje silpna pilietinė visuomenė ir tai beveik tiesa. Bet tą pilietinę visuomenę sukurti įvairiais raginimais, agitacija, sukurti iš viršaus neįmanoma. Ji negali būti vienas į kitą panašių žmonių, panašiai galvojančių žmonių sambūris visos Lietuvos mastu.

Pilietinė visuomenė turi susidėti iš mažesnių ląstelių. Ir tokių ląstelių Lietuvoje randasi vis daugiau. Turiu galvoje kaimų, miestelių, miestų bendruomenės. Jų veikla telkia pilietinę visuomenę iš apačios. Ten, kur yra veiklios bendruomenės, gyventi ir geriau, ir smagiau.

Tiesa, bendruomenių judėjimas ir veikla nėra be ydų. Bet padaromos klaidos, o dažnai tik dėl žinių stokos įvykstantys nesusipratimai nekompromituoja viso judėjimo, laimėjimai atperka pasitaikančius negerumus.

Baigdamas noriu prisiminti minėtą pokalbį su studentais. Beveik visi pažymėjo, kad vienas iš Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktų įgyvendinimo pasekmių skirtumų yra tai, kad Vasario 16-osios aktu paskelbta valstybė buvo sunaikinta II-ojo pasaulinio karo verpetuose, o Kovo 11-osios akto valstybė gyvuoja. Gyvuoja turėdama patikimus sąjungininkus, gyvuoja turėdama tvirtą valstybinę sandarą ir tvirtėjančią pilietinę visuomenę. Gal per lėtai tvirtėjančią, bet vis tiek žengiančią į priekį.

Manau, kad visų mūsų ir mūsų vaikų laukia šviesi ateitis. Tik reikia dėl jos stengtis. Ačiū ir su šventėm.“