2013 m. gruodžio 10 d. pranešimas VIR

Gerbiami šventinio renginio dalyviai ir svečiai,

Kristijonas Donelaitis yra lietuvių grožinės literatūros pradžių pradžia. Bėgant metams poeto kūryba ne tik neprarado savo aktualumo, tačiau tarsi laiko nugludintas perlas tapo dar vertingesnė, o klasiko gerbėjų ratas išplito ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Poema „Metai“ išversta į keliolika pasaulio kalbų.

Donelaitis turėjo aukso plunksną, jis puikiai mokėjo gimtąją kalbą ir būdamas talentingas kūrėjas meniškai ją išdailino. Vienoje žinomiausių poemų „Metai“ sunku rasti bent vieną eilutę parašytą sausais, nevaizdingais, bejausmiais žodžiais. Poetas jautė žodžio grožį ir siekė jį paryškinti. Todėl jo sukurtus vaizdus skaitytojas ir mato, ir girdi.

Anot literatūros tyrinėtojų, Kristijonas Donelaitis buvo paprastas, nuoširdus, tiesaus būdo, atviras, nevengiantis pasakyti teisybės žmogus. Poetas sakė: „Aš garbingai nešioju žilus plaukus ir galiu prieš nieką pasaulyje nesigėdyti“. Vertybe neslėpti savo „tikrojo aš“ Kristijonas Donelaitis rėmėsi ne tik savo kūryboje, bet ir gyvenime. Būti tokiam, koks esi, būti sąžiningu pačiam prieš save. Mylėti šeimą, tėvynę, būti darbščiam, neprarasti ryšio su gamta. Poetas žmones vertino ne pagal istorinius nuopelnus, o pagal gebėjimą dorai gyventi. Visa tai išlieka svarbu ir šiandien, praėjus trims šimtams metų.

Mes dažnai pamirštame savo papročius, išsižadame savo „šaknų“, neatsigręžiame į savo praeitį. Pamažu nyksta tautiškumas. Kristijono Donelaičio kūriniai skatina nepamiršti lietuvių kalbos ir papročių, padeda stiprinti mūsų savigarbą, priverčia sustoti ir pagalvoti, kas mes tokie esame, kur mūsų šaknys, prisiminti ir gerbti protėvius.

Donelaičio indėlis į lietuvių kultūrą, tautinio sąmoningumo formavimą dar nėra pakankamai įvertintas. Todėl, manau, kad jo kūrybą Lietuvos žmonėms, ypač jaunajai kartai, taip pat ir visam pasauliui turėtume pristatyti ir skleisti ne tik per ateinančius, Donelaičio metus, bet ir vėliau. Mokslininkai rengia kasmetines konferencijas, skirtas Jonui Jablonskiui. Pagalvokime, galbūt tokios pat tradicijos nusipelnė ir Kristijonas Donelaitis.

Kitų metų Donelaičio jubiliejinius renginius kuruojanti komisija, kurią papildytų mokslininkai, įvairių institucijų atstovai, galėtų tęsti darbą ir ateityje.

Šiuolaikiniame informacijos sraute žmonėms sudėtinga pasirinkti, neretai skubėdami slystame paviršiumi. Tikiuosi, kad ateinantys Kristijonui Donelaičiui skirti metai paskatins daugiau kalbėti apie kūrinius, turinčius išliekamąją vertę kartų kartoms, apie tai, ko šie kūriniai moko, kokią įtaką turi lietuvybei.

Kristijonas Donelaitis mūsų tautai pastatė paminklą ir pavadino jį „Metais“. Lietuvių tauta Donelaičiui paminklų, plačiąja šio žodžio prasme, pastatė ne tiek daug. Skaitykime Donelaitį, kalbėkime apie jį, mokykimės iš jo patys ir mokykime savo vaikus – gyventi dorai, sąžiningai atlikti savo pareigas.

Kaip rašė poetas – būkime „viežlybi“, o ne „nenaudėliai“.