2013 m. gruodžio 10 d. pranešimas VIR

Pasitinkame Donelaitį veržlų ir atjaunėjusį

Iškilmingo minėjimo svečiai ir dalyviai,

Ponios ir ponai,

Užaugdami su Kristijonu Donelaičiu, išmokdavom tos Dievo nustatytos tvarkos pagal ratą: „Jau saulelė vėl atkopdama...“ Bet, suvokdami genijaus paprastumą, patys dėl įvairių priežasčių (beje – ir politinių) pernelyg paprastai vertindavome ar buvome verčiami vertinti jo kūrybos reikšmę ir sklaidą.

Praėjusio amžiaus pradžioje vienas Amerikoje leidžiamas laikraštis parašė: „Po Rusijos žlugimo paaiškėjo, kad yra dar vienas didis poetas, kurio reikšmingumas prilygsta Šekspyrui. Kristijonas Donelaitis, aštuonioliktojo amžiaus lietuvių dainius, buvęs žinomas tik vokiečių poetams, netikėtai atsiskleidė kaip asmenybė, kurią galima priskirti prie penkių didžiųjų pasaulio poetų. Lietuvos prašymas pripažinti jos nepriklausomybę atkreipė dėmesį ir į šį poetą, kurio kūryba yra aukščiausias įkvėpimas“.

O šiandien, čia, pasitinkant įspūdingąją sukaktį – kaip nacionalinės kultūros brandumo, tapatumo, tradicijos liudijimą – tebėra akivaizdu, jog Donelaičio palikimas šiuolaikiniame pasaulyje žinomas ir interpretuojamas tiek, kiek ir Lietuvos likimas. Tai glaudžiai susiję reiškiniai.

Siekiant įtraukti Donelaičio sukaktį į tarptautinį kultūros kalendorių buvęs Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas Česlovas Stankevičius 2012 metais tokiais žodžiais kreipėsi į UNESCO: „Pirmojo pripažinimo K. Donelaitis sulaukė kituose kraštuose, tačiau garsas apie šį literatūros fenomeną XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje atkeliavo ir į Lietuvą. Donelaičio „Metai“ pateko į Europos literatūros šedevrų sąrašą. Ilga Donelaičio trijų šimtų metų kelionė į šiandieną pažymėta lemtingų Lietuvai ir pasauliui istorijos posūkių, metamorfozių, nuopuolių ir pakylėjimų“.

Taigi dabar galime paklausti – ar pasitinkame Donelaitį taip, kad jis būtų pakylėtas ir pakylėtų mus?

Juk asmenybės, patekdamos tarp įžymiausių literatūros ir menų kūrėjų, įterpia į tarptautinį kultūros paveldą savo tautos kalbą, filosofiją, išgyvenimus, dvasingumą. Ir tada jų darbai skleidžia šviesą kiekvienai naujai kartai; tačiau tik tiek, kiek kiekviena tauta gali liudyti pasauliui savo esmą, būtį ir padėtį.

Tad kaip mums, nepriklausomos valstybės kultūros, verslo, politikos elitui sekas tai daryti?

Mūsų komisijos narys poetas Justinas Marcinkevičius, kiek prisidėjęs patarimais prie Donelaičio minėjimo programos kūrimo, yra palikęs tokius testamentinius žodžius: „Pirmiausia noriu, kad būtų sustabdytas Gedimino kalno irimas. Iš paskutiniųjų sustabdytas. Noriu, kad būtų apgintas Donelaičio memorialas Tolminkiemyje. Noriu, kad lietuvių kalbai būtų išsaugotas, apgintas valstybinės kalbos statusas“.

Šie teiginiai įprasmina svarbiausius tris simbolius, kuriais pažymėtas mūsų tautos pamatas. Turbūt girdime, kad tie simboliai turi būti ne tik saugomi, bet ir vis dar ginami.

Iš mūsų sostinės toli matyti: Donelaičio kelionė į Europą tebetrunka.

Tik šiemet „Metų“ šedevras pirmą kartą išverstas į ispanų kalbą ir išleistas. Nors tai tėra vienas iš atliktų Donelaičio 300-osioms metinėms skirtos programos uždavinių, jis itin reikšmingas mūsų paveldui skleisti.

Programa buvo pradėta kurti 2007 m., o jos gairės Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos iniciatyva Seimo nutarimu buvo patvirtintos 2010 metais.

Per kelis metus padarėme – kad ir nelengvai – palyginti daug. Tačiau vis dar yra dalykų, kurių pats vienas mūsų Donelaitis neįveiks. Jam sunkiausia – vaizdžiai tariant – perbristi Nemuną. Dar turime ieškoti sklandesnio bendradarbiavimo su Rusijos Federacijos institucijomis. Lietuva turėtų ieškoti būdų prisidėti prie šiuolaikinės įrangos įdiegimo Tolminkiemio muziejuje bei pasaulinio lygio klasiko gyvenimą liudijančios aplinkos priežiūros užtikrinimo. Galbūt UNESCO galėtų prisidėti prie Rusijos Federacijos ir Lietuvos interesų koordinavimo pastangų kurti ir rūpintis Donelaičio namais.

Komisija pasistengė suburti Lietuvos dailininkus, skulptorius, grafikus, kompozitorius, paskatino mokslininkus naujoviškai perskaityti Donelaitį. Ir šiandien jau galime didžiuotis nuostabiais menininkų darbais, kurie pristatomi Europoje interpretuojant jo užrašytą žmonių gyvenimo tiesą. Jiems Donelaitis yra apmąstymų šaltinis naujus Lietuvos kultūrą liudijančius darbus sukuriant.

Todėl džiaugiuosi, kad įstatymo leidėjas buvo radęs laiko išryškinti kultūros politikos prioritetą, ištiesdamas ranką Donelaičiui, amžius laukusiam naujo požiūrio į jo kūrybą. Nuoširdžiai linkiu, kad mano prašymu dabartinės Vyriausybės sudaryta darbo grupė Donelaičio 300-osioms metinėms pasitikti sėkmingai įgyvendintų visą numatytą 2014-ųjų planą.

Kaip Donelaitis bus pasitiktas Europoje – nemažai lems ir Užsienio reikalų ministerijos, ir mūsų užsienio atstovybių veikla, kūrybiškumas ir iniciatyvumas – juk pasirinkti pristatymams, parodoms, koncertams jau yra iš ko. Tegu jis, Donelaitis – menant Marcinkevičių – „skamba kaip varpas“!

Šiandien išdidžiai tariame: būk pasveikintas atjaunėjęs, veržlus ir aukštas!