„Jūsų Ekscelencija Prezidente, Ekscelencijos užsienio šalių ambasadoriai, Seimo ir Vyriausybės nariai, posėdžio viešnios ir svečiai, brangūs tremtiniai, studentai ir dėstytojai!

Dėkoju renginio organizatoriams už suteiktą galimybę tarti žodį šiandien šioje garbingoje salėje.

Gimiau Jakutske už 5,5 tūkst. km nuo Lietuvos, Jakutijos (Sachos) Respublikos sostinėje, Rusijoje. Mano tėvai ir seneliai – iš pirmo vežimo. Taip tremtiniai numeruoja nuo 1941 m. Stalino vykdytas Lietuvos gyventojų naikinimo akcijas. Pirmas, antras, trečias ir kiti vežimai. Taigi mes iš pirmojo. Žiauru vertinti, tačiau tremtiniai sako, kad jis buvo baisiausias. Tremtiniai, su kuriais dažniausiai susitinku, – lapteviečiai, taip dar juos vadiname. Laptevų jūra yra Jakutijos šiaurėje, už poliarinio rato. Į ją galybėmis protakų įsilieja sraunioji Lenos upė, yra negyvenama Trofimovsko sala, Bykovo iškyšulys, Titarų sala ir amžinas daugiau kaip pusės kilometro įšalas. Tai vieta, kurią vaiko ranka piešiniuose pavaizdavo Gintautas Martinaitis, savo kūryboje aprašė Dalia Grinkevičiūtė, Vincas ir Arvydas Vilkaičiai, Olga Merkienė, Eugenijus Barniškis, Rūta Šepetys, Rachelė ir Izraelis Rachlinai, mano šviesaus atminimo tėtukas Ričardas Vaicekauskas ir kiti.

Čia, spaudžiant 40 laipsnių šalčiui, lietuvės moterys plikomis rankomis traukė tinklus su žuvimi, iki kraujo pragraužtais apšalusiais pirštais sūdė jas ir krovė į lednykus – ledo rūsius. Reikėjo tiekti maistą frontui. Čia pirmaisiais tremties metais nuo bado ir šalčio mirė daugybė vaikų ir moterų, daugelis jų net nebuvo palaidoti – trukdė amžinas įšalas. Tad juos sukrovė į bendro likimo kapą, kurį negailestinga jūra kartu su mano močiute pasiglemžė į savo gelmes.

Ten vyrų beveik nebuvo. Juos dar Lietuvoje birželio 14-ąją Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje NKVD darbuotojai atskyrė nuo šeimų ir išvežė sunaikinti į Sibiro lagerius. Dažnai susimąstau apie tai, kokius žmones prarado Lietuva, kokia ji būtų jiems esant, kas stiprino ir padėjo ištverti likusiems, kokie gyvenimo pavyzdžiai galėtų padėti šios dienos žmogui, koks yra mūsų jaunimas.

Prieš keletą dienų man teko dalyvauti berniukų choro „Ąžuoliukas“ įkūrėjo Hermano Perelšteino 90-ųjų gimimo metinių minėjime. Šiluma, gilia pagarba pirmajam choro vadovui apdovanotas renginys, garsių Lietuvos muzikų prisiminimai, pagarsinti maestro laiškai liudijo, koks nepaprastas tai buvo žmogus. Vienas jo mokinių operos solistas Arūnas Malikėnas pavadino jį Lietuvos pedagogu, genijumi, padėjusiu daugeliui jaunų žmonių pakilti į muzikinio meno aukštumas, o šis genijus – laptevietis.

Maestro likimas – daugelio Lietuvos tremtinių veidrodis, mano tėtuko jaunystės tragedijos atspindys. Jo tėvas lageryje sušaudytas, motina iš bado mirė pirmaisiais tremties metais, liko vienišas jaunuolis su, regis, neįgyvendinama vaikystėje puoselėta svajone kurti. Pamėginkite įsivaizduoti reginį, kurį prisiminė mano mama, taip ir nedrįsusi minėjime papasakoti apie maestro, kurį gerai pažinojo. Našlaitis vaikinas, siaučiant pūgai, be kepurės ir pirštinių vienui vienas vaikšto lauke ir rankomis diriguoja, kažką niūniuoja, įgyvendina savo svajonę kurti. Varge ir skausme vaiko esybė šaukėsi muzikos.

Žmogaus stiprybė begalinė. Kūryba ir tikėjimas padeda ištverti, neprarasti žmogiškojo orumo, vilties išgyventi nežmogiškomis sąlygomis ir įgyvendinti savo svajones.

Lietuvos dvasinės ir intelektinės netekties mastą liudija nenuginčijamas įrodymas. 2012 m. dailininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Grigaliūnas išleido sovietmečio represijų atminties trilogiją. Viena trilogijos dalių – „Mes – iš pirmo vežimo“. Šventas švento žmogaus darbas išblaškytą atmintį sudėti į vieną bendrą Lietuvos istorijos metraštį, leidusį mūsų brangių žmonių veidams vėl sugrįžti visiems kartu į Lietuvą, būti šalia mūsų namuose. Paklausiau savo mamutės laptevietės, ką ji galvoja apie knygą, kuri skirta ir mūsų šeimai, kaip ją vertina? Mamutė pasakė: ašaros byra, ir be žodžių parodė, kaip galima versti lapus vieną po kito, rodyti pirštu į kiekvieną nuotrauką ir 8 527 kartus kartoti: sušaudytas, sušaudytas, nukankintas, mirė.

Pabandykime įsivaizduoti, kokio dydžio būtų knyga, jei į ją patektų visos TSRS represijų aukos. Kas sudarys tokią knygą Pietų Jakutijos tremtiniams jakutams, tremtiems prie Laptevų jūros, o jų buvo apie 6 tūkstančius, naikintiems suomiams nuo Leningrado ir daugybei kitų?

Tikiu, kad ateis laikas, kai tokias knygas atvers tie, kuriems praeitis šiandien nelabai rūpi. O jiems padėti susivokti erdvėje ir laike privalome mes. Reikia daryti viską, kad jauno žmogaus paklausę, ar nori išvažiuoti iš Lietuvos, sulauktume tvirto atsakymo – ne.

Tikiu, kad pilietiškumo, meilės tėvynei sėjama sėkla neleis keroti piktžolių laukui. Argi ne šviesus ir taurus mūsų jaunimas? Mano atmintyje išlikę pavyzdžiai: studentai, kasmet Nepriklausomybės aikštėje dainuojantys laisvės dainas Sausio 12-osios vakare prie laužų ir dalinantys tradicinę kopūstienę, „Misija Sibiras“ dalyviai, vykstantys tvarkyti tremtinių kapų, studentų sukurtų darbų konferencija „Mano dovana Lietuvai.“ Jie stiprina, saugo ir puoselėja atmintį vardan tos Lietuvos.

Mano tėtukas sakydavo: jei po manęs liks kelios poros naujų batų, paltų, kostiumų, niekam to nereikės. Jis viską darė siekdamas išsaugoti būsimoms kartoms prasmingą palikimą. Išleido novelių tremties tema rinkinių, sukūrė ir pagamino sietynų Lietuvos bažnyčioms, šventųjų skulptūrėlių drožinių kolekciją.

Savo kalbą norėčiau baigti kunigo J. Sasnausko žodžiais, skirtais mano tėtukui: „Grožis, teisingumas, laisvė, gyvenimas vis tiek nugali, tyliai ir paprastai, be pompos, kaip kokia pavasario žolelė, prakalusi juodą žemės luobą.“