2015 m. kovo 11 d. pranešimas VIR

Šiandien minime ypatingą dieną Lietuvos istorijoje – Kovo 11-ąją. Tai diena, kuri suteikė didelį džiaugsmą ir viltį visai tautai, diena, kai buvo atkurta ilgai laukta mūsų krašto laisvė. Laisvė nėra duota savaime. Jos buvo ilgai siekiama, už ją kentėta, aukotasi, todėl šiandien turime ne tik džiaugtis, bet ir prisiminti tą ilgą ir sunkų kelią iki šioje salėje vykusio posėdžio, kuriame pasirašytas Aktas dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo.

Prieš mėnesį minėjome Vasario 16-ąją ir Nepriklausomos Lietuvos Valstybės paskelbimą – prisiminėme tuos, kurie padėjo kurti jauną Europos šeimos narę. Šie jubiliejiniai Nepriklausomybės atkūrimo metai paženklinti ir liūdna 75-erių metų sukaktimi, kai po Molotovo-Ribentropo pakto, gėdingai vadinamo Nepuolimo sutartimi, Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvos teritoriją 1940-aisiais metais. Šių dienų pasauliniuose sūkuriuose, ypač sekdami įvykius Ukrainoje, neišleiskime iš akių to fakto, kad tarptautinėje politikoje negalima toleruoti grobikiškų sutarčių sudarymo, net ir dangstantis taika. Mūsų politikai turi ir toliau drąsiai atmesti kai kurių valstybių raginimus „nepraleisti progos patylėti“. Kiekvieno pareiga – aiškiai priminti tylos ir taikstymosi pasekmes.

Puoselėkime atminimą kovotojų – partizanų, politinių kalinių, tremtinių, – kurie nenusileido blogiui, ypač tų, kurie net sunkiausiuose išbandymuose liko ištikimi laisvės kvietimui. Dažniausiai tai buvo eiliniai piliečiai, tėvai ir motinos, mokytojai ir ūkininkai. Vienas iš pavyzdžių – mokytoja Adelė Dirsytė, kuriai pradėtas paskelbimo šventąja procesas. Ji ištremta kartu su savo mokinėmis išliko pašaukimui atsidavusi mokytoja ir auklėtoja iki mirties. Ji liudijo meilę Dievui ir Tėvynei, savo pavyzdžiu skatindama kitus neprarasti vilties sunkiomis tremties sąlygomis.

Per ilgus okupacijos metus buvo ne vienas, kuris išdrįso viešai ar slaptai kovoti už laisvę, už Nepriklausomybę. Penkių kunigų įsteigtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas viešai grūmėsi su skleidžiamu melu apie tariamą religijos laisvę Sovietų Sąjungoje. „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendradarbiai slapta dokumentavo ir pasauliui viešino informaciją apie persekiojimus. Įvairūs kiti pogrindiniai leidiniai gaivino viltį, neleido pasauliui pamiršti mūsų laisvės netekties.

Laisvės kovotojai – tai sėklos, iš kurių išaugo Sąjūdis. Tos sėklos padėjo tautai vėl atsitiesti po ilgos 50-ies metų nakties, ir stiprėjantis laisvės šauksmas tapo nenutildomas. Šiandien, dėkodami Kovo 11-osios akto Signatarams už žengtą žingsnį, prisimename viltį bei laisvės troškimą, kuriuo degė visa tauta. Tikėdami savo laisve kartu ėjome valstybės kūrimo keliu per sausio 13-osios skausmą, blokadas; matėme, kaip giliai sužeidė mūsų visuomenę okupacijos metų palikimas, jautėme, kaip klastingos jėgos siekė užkirsti mūsų grįžimą visateisiais nariais į Europos šeimą. Savo šalies laisvę reikia saugoti tiek nuo išorės priešų, tiek nuo subtilesnio puolimo iš vidaus.

Per šiuos 25-erius metus daug pasiekta. Šiandien tikrai turime džiaugtis, dėkoti Dievui ir sveikinti vieni kitus su nueitu laisvės keliu. Tapome ES ir NATO nariais, sėkmingai pirmininkavome Europos Sąjungai, tapome Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nariais. Ekonomikoje pasiekėme stabilumo ir augimo, galėjome įstoti į euro zoną. Užimame garbingas vietas ir kylame pasauliniuose vystymosi bei gyvenimo lygio reitinguose. Bet kartu jaučiame, kad išsaugoti Nepriklausomybę ir puoselėti laisvą visuomenę yra nepabaigiamas darbas.

Mums, vos pradėjusiems Nepriklausomos valstybės atkūrimą, teko įstabi malonė priimti popiežių šv. Joną Paulių II. Jo įžvalgos, patarimai aktualūs ir šiandien. Savo enciklikoje „Veritatis splendor“, kuri buvo išleista tik mėnuo prieš popiežiaus kelionę į Lietuvą, Šventasis Tėvas rašė: „laisvė įgyvendinama meile, tai yra pasiaukojimu“ (87). Įsiklausykime į šiuos žodžius: „Laisvė įgyvendinama meile, t. y. pasiaukojimu.“

Valstybėje kaip ir santuokoje, neužtenka apeigų metu pažadėti mylėti amžinai, reikia kasdienėmis pastangomis įrodyti šią meilę. Tėvynę turime mylėti, ja rūpintis ne gražiomis kalbomis, ne vien švenčių proga, bet , atmindami, kad tautos laisvė įgyvendinama meile – pasiaukojimu.

Partizanams nereikėjo referendumo, žaliaraiščiams nereikėjo referendumo, nes jie mylėjo Tėvynę ir buvo pasirengę dėl jos aukotis. Ir šiandien turime šeimose, mokyklose, darbovietėse, asmeniškai ir žiniasklaidoje priminti vieni kitiems mūsų visų bendrą pareigą apginti laisvą visuomenę. Tam reikia laikytis meilės įstatymo, kurį visų pirma atskleidžiame širdies maldoje – ryšyje su pačiu Kūrėju, Meilės šaltiniu. Malda yra pirmasis ginklas kovojant už laisvę ir įrankis ją kuriant, nes nesantaika, savanaudiškumas ir kitos nuodėmės kyla iš mūsų širdies. Malda sustiprina ir parodo kelią į pasiaukojančią meilę tiek šeimoje, tiek Tėvynėje.

Mylėdami Dievą, Tėvynę ir artimą, kartu toliau darbuokimės siekdami užtikrinti laisvo ir nepriklausomo krašto ateitį. Neišleiskime iš akių savo nuolatinės pareigos valstybei. Baigiu Vilniuje ištartais Šv. Jono Pauliaus žodžiais. Jis mums sakė: „Nebijokite, Bičiuliai, atverti durų Kristui! Jis pažįsta žmogaus širdį ir moka atsakyti į skaudžiausius jo nerimo klausimus. Jis kviečia mus kartu darbuotis ir kurti tikrai laisvą, vieningą visuomenę.“