2015 m. birželio 15 d. pranešimas VIR

Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, Seimo Pirmininke Loreta Graužiniene, ekscelencijos ambasadoriai, signatarai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, gerbiamieji kolegos, Seimo ir Vyriausybės nariai, mieli posėdžio svečiai, mieli tautiečiai.

Šiandien sukanka 75-eri metai, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Okupacija lėmė baisias vėliau sekusias represijas. Po metų jau 1941-ųjų metų birželio 14-sios naktį prasidėjo masiniai trėmimai. Trėmimui buvo tikslingai pasirinktos svarbios tautos sąmonę formuojančių socialinių visuomenės grupių – pedagogų, akademinės bendruomenės, valstybės tarnautojų, inžinierių, teisininkų, stambių ūkininkų – atstovai. Taip buvo siekiama sulaužyti tautos stuburą. Kad likusią tautos dalį būtų lengviau pavergti. Vienus okupantus keitė kiti, kurie taip pat masiškai represavo – žudė žydų tautybės Lietuvos piliečius.

Tokia prasminga paroda – „Tremčių geležinkeliai“ vakar atidaryta Alytaus miesto J.Kunčino viešojoje bibliotekoje. Ne mažiau svarbu liudyti tautai ir svečiams mūsų iškiliausių menininkų monumentalių darbų, kuriais įtvirtinami svarbūs valstybei ir tautai įvykiai bei simboliai. Kaip tai daro dailininkas ir fotomenininkas Rimantas Dichavičius savo albumo dvitomyje „Laisvės paženklinti“.

Dabar kuriami kvapą gniaužiantys filmai, situacijos, kai žmogus bando išgyventi atšiauriose sąlygose, pats prasimano sau maistą ar būstą. Žiūrovai prie ekranų neatsižavi tokiais herojais.

Tuo tarpu labiausiai neįtikimos žmonių išgyvenimo istorijos nutiko būtent 1941-aisiais, kai gyvuliniuose vagonuose į Rusijos glūdumą atvežtus tremtinius paleido į plyną lauką. Su vaikais ir žindomais kūdikiais, gimusiais kelyje.

Mano šeima – tėvams tuomet buvo 10 metų – papuolė į šią mėsmalę. Joks dramatiškiausias filmo siužetas dabar nebepakartos to, ką turėjo patirti žmonės su vaikais paleisti į plynę Syktyvkare, Komių žemėje. Pirmą žiemą jie neturėjo net barakų, glaudėsi žeminėse, kurias patys ir išsikasė. Badas, ligos, nežmoniškos sąlygos nusinešė daugybę gyvybių. Dažnam žmogui tekdavo tik duonos riekė per dieną, jeigu tekdavo... Pirmosios žiemos neištvėrė ir atgulė amžino įšalo žemėje mano tėčio tėvelis, mamos senelė ir teta...

Likusieji padėjo vieni kitiems kuo galėjo, dalijosi paskutiniu duonos kąsniu, stiprino dvasią lietuviška daina. Tas tarpusavio solidarumas ir tikėjimas buvo didžiulis. Tikėjimas, kad kaip nors, kada nors vis tiek sugrįš į Lietuvą.

O dabar, kodėl negalim būti tokie pat solidarūs, vieningi, kad ranka rankon dirbtume savo ir Tėvynės labui?

Pasibaigus karui, kas kaip galėjo grįždavo į Lietuvą. 46-aisiais grįžo ir mano tėvai tuomet 15-16-čiai.

Čia taip pat niekas tokių bėglių nelaukė. Tėviškėje pasirodyt negalėjo, glaudėsi kitur. Deja, skundė tuomet ir kaimynai, ir net giminės – kas tik sugalvojo atsiplėšti gabalėlį kažkieno užgyvento turto. Apskundei – ir apsidovanojai: tau atiteko apskųstojo turtas.

Mano uošviui „geradario“ skundas (atseikėjo) 10 metų lagerio. Mano tėvai buvo sulaikyti, ištremti antrąkart. Mama – tiesiai iš mokytojų seminarijos suolo vėl į Komių žemę. Mano tėtį apskundė, kad baba duoną kepa, o jis į mišką neša. Tai lėmė dar tolesnę tremtį- į Irkutsko sritį, o vėliau į Jakutiją. Bet Jie ne tik išgyveno, kūrė šeimas. Ten, Komijoj po dešimties antrosios tremties metų gimiau ir aš. Ten, mūsų šeimoje, tremtinių bendruomenėje patyriau ir vaikystės džiaugsmą, ir artimųjų meilę, ir įgijau svarbiausias žmogiškąsias vertybes. Be vienybės, palaikančių žmogiškų santykių nebūtume išgyvenę.

Grįžau į Lietuvą dešimties metų – tokio amžiaus kaip buvo išvežti mano tėvai. Grįžusiems tremtiniams ir Lietuvoje nebuvo saldu. Buvo tokių, kurie mane pravardžiavo „buožvaikiu“. Namie, jei kalbėdavom apie tai, ko nereikėtų girdėt pašalinėms ausims, glausdavomės galiniame kambaryje, kalbėdavom tyliai. Dėl įpročio tyliai kalbėti kartais mokykloj ar net studijų metais, kildavo nesusipratimų – aha, kažką burbi po nosimi, vadinasi nemoki.

Daugelį tebestebina partijų bandymai savintis tremtinius kaip žmonių grupę. Tremtis – nepartinė. Tremtis – tai Lietuvos istorijos puslapis, skaudi patirtis ir lemtis, kuri nori nenori priklauso visai tautai.

Deja, bet ir dabar mūsų atkurtoje nepriklausomoje demokratinėje valstybėje matau nerimą keliančių situacijų. Jas pavadinčiau iškreiptu teisingumu.

 Tai ir kompromituojančių pažymų istorijos. Juk tai ne vien žmogaus karjeros klausimas, kai pagal nepatikrintą specialiųjų tarnybų surenkamą informaciją, kone gandais paremtas pažymas viešai sumenkinama žmogaus reputacija?

Nori pašalinti konkurentą iš rinkos? Paskųsk, ir kol jis kapanosis „srutų duobėje“ , užimsi jo vietą. Pralošei konkursą, pateik ieškinį su prašymu areštuoti turtą ieškinio užtikrinimui. Tai garantuoja konkurento finansinius praradimus, o gal net ir būsimą bankrotą, bei projekto sužlugdymą.

Nepadėjo? Galima pareikšti kaltinimus, nušalinti nuo pareigų, pagaliau suimti. Liūdnas faktas mano Tėvynei – suimtųjų skaičiumi garsėjam Europos Sąjungoje.

Deja, negeriausią vaidmenį vaidina  valstybės institucijos, kurių pareiga užtikrinti teisingumą.

Gandais grįsti kaltinimai kaip ir prieš dešimtmečius gali žaloti žmonių likimus...

Vis dėlto aš su viltimi žvelgiu į Lietuvoje gyvenančius, kuriančius savo gyvenimą ir gražinančius Lietuvą tautiečius, o taip pat savotišką tremtį pasirinkusius mūsų emigrantus. Vieni jų puoselėja  optimistinius planus, džiaugiasi suradę laimę, kiti skundžiasi kankinami Tėvynės ilgesio. Treti – tiesiog grįžtantys, dirbantys savo šeimos ir Lietuvos labui , auginantys savo vaikus.

Neatstumkime nė vieno. Kartu ieškokime būdų, kaip išlaikyti Lietuvos piliečiais, tuos, kurie nori jais būti. Branginkim kiekvieną Lietuvos vaiką.

 Kurkime Lietuvą, kurią brangintų kiekvienas.