Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XIIP-1902(3))

Pastabų ir pasiūlymų laukiame iki 2017.04.21

(Įstatymo projekto tikslas –Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas) parengtas, siekiant nutraukti 2015 m. kovo 26 d. Europos Komisijos pradėtą Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūrą Nr. 2015/2021 dėl šiuo metu galiojančių nuostatų, nustatančių profesinių įgūdžių ir kompetencijos reikalavimus privačios žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams, nesuderinamumo su Europos Sąjungos įsisteigimo laisvės ir laisvo kapitalo judėjimo principais. Be to, siekiama įvykdyti Ministro Pirmininko pavedimą, įformintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio 2015 m. kovo 18 d. rezoliucija Nr. 13-801, kuriame Žemės ūkio ministerijai pavesta, vykdant Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. kovo 12 d. posėdžio protokolo Nr. SPP-218 sprendimą dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo Nr. IX-1314 1, 2 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1902(2), parengti ir nustatyta tvarka pateikti Vyriausybei patobulintą minėtą įstatymo projektą.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies pataisų tikslas – ištaisyti Europos Komisijos 2016 m. gegužės 26 d. pagrįstoje nuomonėje įvardytus pažeidimus, t. y. atsisakyti perteklinių ir neproporcingų Įstatymo tikslams reikalavimų žemės ūkio paskirties žemės įgijėjams.

Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49 ir 63 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias laisvo kapitalo judėjimo ir įsisteigimo teisės principus, šiuo metu galiojantys kvalifikaciniai reikalavimai (3 metų žemės ūkio veiklos vykdymas, žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimas, registruotas ūkininko ūkis, žemės ūkio išsimokslinimo diplomas, 50 proc. pajamų iš žemės ūkio veiklos ir ekonominio gyvybingumo) yra nepateisinamos ir neproporcingos priemonės, reglamentuojant žemės ūkio paskirties žemės rinką valstybėje narėje. Visos šios priemonės kartu ir kiekviena atskirai neužtikrina Įstatymo tikslų įgyvendinimo, kadangi nėra tokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad asmuo, atitikęs visus jam keliamus kvalifikacinius reikalavimus, mažiau ar visai nespekuliuos įsigyta žeme, nei tas, kuris tokių reikalavimų neatitinka. Be to, remiantis laisvo kapitalo judėjimo ir įsisteigimo laisvės principais tiek Lietuvos, tiek užsienio subjektui (tas, kuris atitinka Lietuvos pasirinktos Europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 4 straipsnį) neturi būti visiškai užkertamas kelias įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, jeigu jis žemės pirkimo momentu neatitinka valstybės narės įtvirtintų reikalavimų, nes šią teisę asmenims garantuoja ES teisė. Pažymėtina, kad galiojančios nuostatos dėl nustatyto ploto (iki 10 ha), kuriam nėra taikomi minėti reikalavimai, stipriai apriboja asmenų teisę pasirinkti veiklos dydį, formą ar sritį, todėl taip pat yra nepateisinamas minėtų principų prasme. Galiojantys kvalifikaciniai reikalavimai žemės įgijėjams taip pat neproporcingai apriboja žemės savininką, nes jis žemę gali parduoti tik kitam asmeniui, kuris atitinka įtvirtintus kvalifikacinius reikalavimus. Siekiant vykdomai žemės ūkio veiklai gauti papildomų pajamų arba bankroto atveju siekiant padengti įsiskolinimus, sprendimas parduoti žemės ūkio paskirties žemės tampa apsunkintas arba neįmanomas. Tai taip pat yra nesuderinama su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49 ir 63 straipsnio nuostatomis.

Svarbu pažymėti, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49 ir 63 straipsnio nuostatų turinys reikalauja, jog būtų sudarytos galimybės ateiti naujiems subjektams į žemės ūkio paskirties žemės rinką. Taip pat Europos Teisingumo Teismas savo praktikoje ne vieną kartą pabrėžė, kad minėti bendrijoje galiojantys principai gali būti apribojami bendrojo intereso tikslais. Skatinimas racionaliai naudoti turimą žemę, stiprinimas ir plėtojimas gyvybingo ūkio, ūkininkavimui skirtos žemės naudojimas tik tuo tikslu ir nustatymas tam tikrų naudojimo sąlygų įsigytai žemei yra teisėtas viešasis interesas (2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Ospelt, C-452/01, 1984 m. lapkričio 6 d. sprendimas Fearon, C-182/83). Taigi iš esmės pagal Europos Sąjungos teisę valstybė narė gali pasirinkti taikyti tokias priemones, kaip pirmumo teisės įtvirtinimas (pvz., suteikiama teisė tam tikrai asmenų grupei, taikant papildomus reikalavimus, pirmai pasinaudoti teise pirkti parduodamą žemę), reikalavimų po žemės įsigijimo taikymas (įpareigojimas 5 metus užtikrinti žemės ūkio veiklos vykdymą pirktoje žemėje) tol, kol ji visiškai neužkerta kelio patekti į žemės disponavimo rinką.

Atsižvelgiant į tai, įstatymo projektu siūloma atsisakyti visų Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, kai asmuo žemės ūkio paskirties žemę perka ne pirmumo teise, o perkant šią žemę pirmumo teise palikti galioti nustatytą pirmumo teisės asmenų ratą (bendraturčiai, parduodamo žemės sklypo naudotojai ir parduodamo žemės sklypo kaimyninių sklypų savininkai), sumažinant papildomai jiems taikytus kvalifikacinius reikalavimus. Registruoto ūkininko ūkio turėjimas žemės pirkimo metu (fiziniams asmenims) arba turėjimas 50 proc. pajamų iš žemės ūkio veiklos (juridiniams asmenims) yra siūlytini palikti du kvalifikaciniai reikalavimai, kurie skatintų ir suteiktų išimtinę teisę jau žemės ūkio veikloje veikiantiems ir suinteresuotiems žemės ūkio veiklos plėtimu asmenims pasinaudoti pirmumu pirkti parduodamą žemės ūkio paskirties žemę. Turimas ūkininko ūkis ar 50 procentų iš žemės ūkio veiklos pagrįstai leistų manyti, kad nauji sklypai pirmumo teise bus įsigyjami žemės ūkio veiklai plėtoti, kadangi šie asmenys iki žemės įsigijimo savo veiklą siejo su žemės ūkiu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 164 straipsnio 1 dalimi, šį Įstatymo projektą yra tikslinga nagrinėti ypatingos skubos tvarka, kadangi Lietuvos Respublika 2016 m. gegužės 27 d. gavo Europos Komisijos pagrįstą nuomonę, kurioje Lietuva raginama imtis būtinų priemonių pakeisti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, atsisakant visų profesinių įgūdžių ir kompetencijos reikalavimų žemės įgijėjams, kai šie perka privačią žemės ūkio paskirties žemę ne pirmumo teise.

Taip pat Įstatymo projektu siūloma papildyti galiojančio Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį išimtimi, kad galiojančio Įstatymo nuostatos būtų netaikomos, sudarant žemės konsolidacijos sutartis. Pagal šiandien galiojantį reglamentavimą, asmenys, dalyvaujantys žemės konsolidacijos procese, Žemės įstatymo nustatyta tvarka gali pirmumo teise pirkti žemės sklypus, priskirtus žemės konsolidacijos projekto teritorijai, be kvalifikacinių reikalavimų, be 5 metų žemės ūkio veiklos užtikrinimo po tokio pirkimo, tačiau jiems yra taikomas ploto ribojimas pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalis. Šios nuostatos, siekiant užtikrinti sėkmingą konsolidacijos procedūrų užbaigimą, nepakanka. Žemės konsolidacijos projekto metu suformuoti žemės sklypai yra pertvarkomi (t. y. pertvarkomos jau suformuotų žemės sklypų ribos). Žemės sklypus mainant, perdalijant gali keistis konkretaus ploto savininkas (nors savininko bendras žemės plotas nesikeičia arba keičiasi nežymiai), todėl atsiranda pagrindas taikyti Įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ir žemės konsolidacijos sutartis netvirtinama. Jeigu būtų priimta siūloma nuostata dėl Įstatymo taikymo išimties konsolidacijos sutarčių sudarymui, būtų nebeužkertamas kelias didesnius žemės plotus valdantiems savininkams dalyvauti žemės konsolidacijos procese. Šiandien asmenys, kurie valdo daugiau kaip 500 ha, apskritai negali dalyvauti žemės konsolidacijoje, nes jų plotų pertvarkymas reikštų neatitikimą šio Įstatymo 3 straipsnio nuostatoms dėl asmens galimo įsigyti didžiausio žemės ploto.

Įstatymo projekte siūloma atsisakyti Įstatymo nuostatų, susijusių su žemės ūkio paskirties žemės įgijėjo įsipareigojimu laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų, atsižvelgiant į tai, kad žemės įgijėjas įstatymų reikalavimų privalo laikytis nepriklausomai nuo formos, kuria pareiškia apie įstatymų laikymąsi.

Taip pat siūloma numatyti išimtį, pagal kurią Įstatymo nuostatos dėl didžiausio galimo įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės ploto Lietuvos teritorijoje netaikomos, kai yra sudaromi žemės sklypų perleidimo sandoriai tarpusavyje tarp susijusių asmenų. Šiuo siūlymu siekiama neapsunkinti verslo vykdymo sąlygų susijusiems asmenims (kurie bendrai nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 ha), jeigu vieno asmens turtas (šiuo atveju – žemės ūkio paskirties žemė) būtų perleidžiamas kitam susijusiam asmeniui. Pažymėtina, kad siūloma nuostata nebus paneigiami Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti tikslai (žemės ūkio veiklos skatinimas, konkurencingas žemės ūkis), kadangi tokie žemės ūkio paskirties žemės sklypų perleidimai tarp susijusių asmenų galėtų vykti tik tuo atveju, jei bendras susijusių asmenų įsigytos žemės plotas nepadidės, taip pat jei kiekvieno iš tokiame perleidime dalyvaujančių susijusių asmenų įsigytas žemės ūkio paskirties žemės plotas netaps didesnis už Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytąjį.

Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2015 m. Lietuvoje įvestas euras, siūloma keisti Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, kuri nustato juridinių asmenų atsakomybę, skiriant baudą litais už juridinių asmenų prisiimtos pareigos užtikrinti įsigyto žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudojimą žemės ūkio veiklai nevykdymą. Be to, siūloma patikslinti pažeidimų tyrimo, nagrinėjimo tvarką juridinių asmenų atsakomybės atžvilgiu.)

Pasiūlymus ir pastabas siųskite

Lietuvos Respublikos Seimui

adresu: Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius

arba el. paštu [email protected]