2016 m. kovo 11 d. pranešimas VIR

Seimo kanceliarijos (aut. Dž. Barysaitė) nuotr.

Aš vis dėl­to pra­dė­siu tra­di­ciš­kai. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Pre­zi­den­te Adam­kau, Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, bro­liai sig­na­ta­rai, Sei­mo na­riai, ben­dra­žy­giai! (N. Oželytė: „O seserys?!“) Se­se­rys, ger­bia­mo­ji Ni­jo­le, se­se­rys ir­gi.

Aš tu­rė­čiau… Po aud­rin­gos bi­čiu­lio, ben­dra­žy­gio V. P. An­driu­kai­čio kal­bos, jau­čiu, vyks­ta ma­no teks­to ko­rek­ci­jos. Kas ga­li pa­neig­ti, kad vi­si mes at­kū­rė­me Lie­tu­vą, kas ga­li vai­ky­tis (iš ma­nęs tik­rai nie­ka­da ne­gir­dė­jo­te, kad ką nors bū­čiau kal­ti­nęs per vi­sus sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus) vie­no ar ki­to sa­vo kon­ku­ren­to Lie­tu­vo­je, že­min­ti sa­vo oru­mą ir sa­ky­ti, kad tas ma­žiau pri­si­dė­jo ar dau­giau pri­si­dė­jo?

Bet šiek tiek po­le­mi­zuo­da­mas su ką tik kal­bė­ju­siuo­ju ir at­sa­ky­da­mas mie­la­jam Vy­te­niui, sa­ky­čiau, kad, kiek aš at­si­me­nu, Kau­ne, ma­no ap­lin­ko­je, vai­kai vi­du­ri­nė­se mo­kyk­lo­se sa­ky­da­vo: Suo­mi­ja (su­ar­tas Pa­lan­gos pa­sie­nis, su­ar­ta že­mė, nes ne­iš­leis­da­vo mū­sų prie jū­ros nak­ti­mis so­vie­tai) yra ri­ba, kur pa­siek­si­me. Iki ka­ro jie su­ge­bė­jo at­si­spir­ti, iki ka­ro bu­vo toks C. Man­ner­hei­mas, ku­ris ir­gi kar­tu suo­mius vie­ni­jo, ne­pai­sy­da­mas, kad bu­vo la­bai daug ly­de­rių, ki­tų ly­de­rių, ku­rie ryž­tin­gai prie­ši­no­si. Jūs ne­py­ki­te, aš ga­liu ką nors įžeis­ti ši­to­je sa­lė­je, bet, gerb­da­mas jū­sų ly­de­rys­tę, pir­miau­sia gerb­da­mas S. Lo­zo­rai­čio mil­ži­niš­ką įna­šą, dar jo tė­vo ga­min­tus lo­zo­rai­tiš­kus pa­sus, ku­rie reiš­kė mū­sų pa­si­prie­ši­ni­mo dva­sią, ne­bu­vi­mą So­vie­tų Są­jun­gos pi­lie­čiais, vis dėl­to vie­na iš pa­grin­di­nių or­ga­ni­zuo­jan­čių jė­gų ir vie­nu iš pa­grin­di­nių mū­sų Man­ner­hei­mu bu­vo V. Land­sber­gis. (Plo­ji­mai) Nie­kaip ne­pa­vyk­tų man sa­vo kal­bą su­siau­rin­ti ir pa­sa­ky­ti, kad ki­tų ben­dra­žy­gių, ku­rie bu­vo pui­kūs žmo­nės, ku­rie pri­si­dė­jo iš šir­dies… Be abe­jo­nės, ir pa­sa­ky­čiau, ypač juos ma­čiau de­ry­bo­se Mask­vo­je, de­ry­bo­se su abiem: su de­mo­kra­tine Ru­si­ja – B. Jel­ci­nu ir N. Ryž­ko­vo va­do­vau­ja­ma Vy­riau­sy­be – ki­ta gru­pe žmo­nių, vi­sų par­ti­jų žmo­nių… Vi­siš­ka tie­sa yra, kad sė­dė­jo de­le­ga­ci­jo­je R. Ozo­las, K. D. Pruns­kie­nė, E. Bič­kaus­kas ir pro­fe­so­rius V. Land­sber­gis, pra­dė­jęs de­ry­bas (aš at­si­me­nu, Krem­lius, at­si­da­ro tos mil­ži­niš­kos du­rys, kur ran­ke­nos kaž­kur vir­šu­je, žmo­giš­kai ne­pa­sie­kia­mos), pa­sa­kė: tu­rė­si­me du pro­to­ko­lus, tu­rė­si­me du dvie­jų vals­ty­bių – Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ir So­vie­tų Są­jun­gos – pro­to­ko­lus, nes mes nie­ka­da ne­bu­vo­me jū­sų da­li­mi, mes nie­ka­da ne­bu­vo jū­sų da­li­mi, ir ne mes tu­ri­me iš jū­sų iš­ei­ti, o jūs tu­ri­te iš mū­sų iš­ei­ti. Žo­džiu, tas da­ly­kas bu­vo, tai yra is­to­ri­nė tie­sa, kal­ba­me apie 1990 me­tus ir, ger­bia­ma­sis Vy­te­ni, apie 17 ter­mo­pi­liš­kų mė­ne­sių, ži­no­ma, ne tik apie Sau­sio 13-ąją, bet ir 17 mė­ne­sių, kai mus spau­dė vi­so­mis iš­ga­lė­mis pa­si­duo­ti ir spau­dė ne­pri­im­ti įsta­ty­mų. Be­je, ką tik pa­mi­nė­tas ple­bis­ci­tas, be­veik toks re­fe­ren­du­mas, ple­bis­ci­to ap­klau­sa, reiš­kė ir mū­sų te­ri­to­ri­jos vien­ti­su­mo da­ly­ką, juk ple­bis­ci­tas pa­tvir­ti­no, kad Lie­tu­va yra to­kia, ko­kie yra tie vals­ty­bi­niai rė­mai.

Ki­ta ver­tus, da­bar, prieš po­rą die­nų, su­si­ti­kus su ru­sų de­mok­ra­tais S. Ko­va­lio­vu ir ki­tais, pri­si­mi­nė­me Ma­než­na­ja ploš­čiad, kaip prieš 25 me­tus ten 500 tūkst. nuo­sta­bių Ru­si­jos žmo­nių su pla­ka­tais „Lais­vė Lie­tu­vai!“ sto­vė­jo. Už­va­kar jie pa­klau­sė mū­sų: kaip jums pa­vy­ko at­kur­ti de­mo­kra­tiją, o mums ne? Ir mes ieš­ko­jo­me prie­žas­čių. Aš pa­sa­kiau, kad vie­na iš prie­žas­čių bu­vo iki­ka­ri­nė Lie­tu­va, ku­ri bu­vo at­kur­ta kaip de­mo­kra­tinė Res­pub­li­ka, kaip de­mo­kra­tinė vals­ty­bė. Toks bu­vo pa­reiš­ki­mas Lie­tu­vos, kad Lie­tu­va at­kur­ta kaip de­mo­kra­tinė vals­ty­bė 1918 me­tais. Lie­tu­va bu­vo mū­sų šir­dy­se, to­dėl mes su­ge­bė­jo­me at­si­spir­ti ne mū­sų re­a­ly­bei. Liūd­na bu­vo kar­tu su bi­čiu­liais L. Lin­ke­vi­čiu­mi ir P. Aušt­re­vi­čiu­mi Mask­vo­je ly­dė­ti į aną pa­sau­lį nu­žu­dy­tą B. Nem­co­vą, did­vy­rį drau­gą, ir ma­ty­ti ne 500 tūkst., o ne­di­de­lę ei­lę prie jo ka­po tų švie­sių Ru­si­jos žmo­nių, ku­rie dar li­ko ir prie­ši­na­si dik­ta­tū­rai, ku­ri yra iš es­mės grės­mė tai­kai pa­sau­ly­je.

Vis dėl­to, at­si­min­da­mi tuos lai­kus, tu­ri­me at­si­min­ti skan­di­na­vus. Tai nė­ra ko­kia nors tra­di­ci­nė orien­ta­ci­ja į Skan­di­na­vi­jos ša­lis, jo­kiu bū­du tai nė­ra per daug aukš­ti rė­mai mums, ka­dan­gi jų pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė kū­rė­si per šim­tus me­tų. Tai yra kas ki­ta, tai yra tai, kad jie pa­si­nau­do­jo XIX am­žiu­je su­kur­ta vi­suo­me­ne, pa­ti­kė­jo mū­sų nuo­šir­du­mu, kad mes iš tik­rų­jų nuo­šir­džiai at­ku­ria­me lais­vę mū­sų ša­ly­je. Tai bu­vo is­lan­dai, aš bu­vau to­je sa­lė­je, ma­čiau tuos 24 žmo­nes, ku­rie nu­spren­dė pir­miau­sia re­a­guo­ti į Sau­sio 13-osios įvy­kius, pir­mas da­ly­kas, o an­tra, pri­pa­žin­ti mū­sų ne­pri­klau­so­my­bę ir taip įro­dy­ti pa­sau­liui, kad izo­lia­ci­ja ap­link Lie­tu­vą yra su­ar­dy­ta. O po to bu­vo Da­ni­ja. Ką tai reiš­kia? Tai reiš­kia, kad ne iš jų ma­lo­nės, ne iš So­vie­tų Są­jun­gos va­do­vų ma­lo­nės, mes ga­vo­me sa­vo ant­rą­jį pri­pa­ži­ni­mą ir mū­sų at­kū­ri­mą san­ty­kių, o iš lais­vų tau­tų, ku­rios pa­ti­kė­jo lie­tu­vių tau­tos au­ten­tiš­ku­mu ir nuo­šir­du­mu, ir tik­ru­mu, jiems tai bu­vo re­a­li ver­ty­bė.

Be jo­kios abe­jo­nės, čia sė­dint, dis­ku­tuo­jant su ame­ri­kie­čių ar­ba ki­tų ša­lių są­jun­gi­nin­kais, at­ei­na ka­rei­viai, jau­ni vy­rai ir sa­ko: na kaip, ar tos pa­čios ver­ty­bės (pa­si­ruo­šę gul­dy­ti gal­vas už jus), ar mus vie­ni­ja tie pa­tys da­ly­kai? Aš sa­kau: vie­ni­ja, vie­ni­ja tas pats, ka­dan­gi Lie­tu­va iš tik­rų­jų at­kur­ta su di­de­le erd­ve ki­tų tau­ty­bių žmo­nėms, su di­džiu­le erd­ve ki­to­kiai nuo­mo­nei. Aš no­rė­čiau pri­min­ti, kad nė vie­na iš Lie­tu­vos par­ti­jų ne­bal­sa­vo prieš mū­sų eu­ro­pi­nę kryp­tį, o tai reiš­kia, kad šian­dien žiū­rė­da­mi, kiek ei­žė­ja Eu­ro­pos Są­jun­ga, spau­džia­ma dirb­ti­nai su­kur­tų pro­ble­mų, mes tu­rė­tu­me pa­si­steng­ti tuos mū­sų Eu­ro­pos Są­jun­gos na­mus pa­lai­ky­ti, ka­dan­gi tai yra ir mū­sų sau­gu­mo da­ly­kas. Čia nė­ra vien iš­tir­pi­mas tarp Eu­ro­pos tau­tų, čia nė­ra ko­kia nors ant­ro­ji So­vie­tų Są­jun­ga, tai yra mū­sų sau­gu­mo ga­ran­ti­ja ir mū­sų įsi­tvir­ti­ni­mo Va­ka­rų pa­sau­ly­je ga­ran­tas.

Aš no­rė­čiau pa­sa­ky­ti, kad vi­sa­me šia­me ke­ly­je tu­rė­jo­me di­de­lį dia­lo­gą su įvai­rio­mis vals­ty­bė­mis (kaip sa­kiau, šiais me­tais mi­nė­si­me di­plo­ma­ti­nių san­ty­kių at­kū­ri­mo 25-etį), to­dėl mes tu­ri­me dar vie­ną mi­nė­ji­mą. Ša­lia to, kad mes vie­ną po ki­tos mi­nė­si­me tas pir­mą­sias ša­lis, ku­rios mus pri­pa­ži­no, mes tu­rė­si­me dar vie­ną to­kį mi­nė­ji­mą, ku­ris tie­sio­giai su mu­mis ne­su­si­jęs, ka­dan­gi mes So­vie­tų Są­jun­go­je ne­bu­vo­me, bet tai bu­vo ga­lu­ti­nė So­vie­tų Są­jun­gos pa­bai­ga. Gruo­džio 8 d. – 25 me­tai nuo So­vie­tų Są­jun­gos pa­bai­gos. Ir žiū­rint, ko­kios ar­šios ko­vos vyks­ta dėl ši­tos tik­rai ne gė­rio, o blo­gio im­pe­ri­jos pa­lai­kų pa­lai­do­ji­mo… Ir jos vyks­ta vi­sur, aš at­si­me­nu Pre­zi­den­tas M. Sa­a­kaš­vi­lis yra man sa­kęs, kad, įva­žia­vus ru­sų tan­kams į Go­rio mies­tą, ka­rei­viai sa­ky­da­vo vie­nas ki­tam tarp tan­kų 1998 m. rug­pjū­čio 8 d. – tik ne­pa­tai­ky­ki­me į J. Sta­li­no skulp­tū­rą, o ji Go­ry­je bu­vo mil­ži­niš­ka. Vy­ko ko­va dėl ga­lu­ti­nio So­vie­tų Są­jun­gos pa­lai­do­ji­mo. Iš es­mės jūs, ko ge­ro, ne­su­tik­si­te, ne tik to­dėl, kad uk­rai­nie­čių de­pu­ta­tai čia yra, bet N. Sav­čen­ko li­ki­mas yra lyg žen­klas ko­vos su nu­mi­rė­liu, su So­vie­tų Są­jun­ga, ir su ta prie­var­ta, ku­ri per­kel­ta į ją. Tai yra ne­le­ga­lus žmo­gaus pa­gro­bi­mas ir ne­tei­sin­gas jo teis­mas. To­dėl so­li­da­ri­zuo­da­mie­si su Uk­rai­na, ku­ri ko­vo­ja už tą siau­bin­gos 1917 me­tų bol­še­vi­kų im­pe­ri­jos pa­bai­gą, lin­kė­da­mi jiems sėk­mės pa­sa­ky­siu, kad mes tu­rė­si­me jė­gos pa­lai­ky­ti ir Eu­ro­pos Są­jun­gą, ir Eu­ro­pos Są­jun­gos kai­my­nus šio­je ne­leng­vo­je ko­vo­je už žmo­gaus ver­ty­bes. Ačiū jums.