2016 m. kovo 11 d. pranešimas VIR

Seimo kanceliarijos (aut. Džoja Barysaitė) nuotr. 

Ekscelencija Lietuva ir Ekscelencijos visi čia susirinkę! Nors visai neseniai Lietuvoje buvo įsiplieskusios nedidelės diskusijos dėl vienos ar kitos nepaskirtos premijos, aš šiandien sakau: sveika, Maironio, Brazdžionio ir Marcinkevičiaus Lietuva! Sveiki, brangūs Lietuvos žmonės, Lietuvos draugai ir bičiuliai!

Savo kalbą, skirtą 26-ajam Kovo 11-osios gimtadieniui (žvelgiu į jauną draugą), noriu pradėti nuo gražaus lietuviško žodžio – ačiū. Tariu jį kiekvienam mūsų šalies žmogui – moteriai, vyrui, vaikui, nepaisant amžiaus, tautybės, einamų pareigų. Nesvarbu, kur jūs dabar esate – gimtinėje ar kitoje šalyje, kiekvienas savo nelengvame kelyje, savo mintyse ir darbuose auginate Lietuvą. Žinau, kad kiekvienam ji ypatinga dėl įvairių priežasčių, kiekvienam ji savaip lyg ir skauda, bet Lietuva yra ir, tikiu, bus švyturiu net per didžiausią audrą ar tamsiausią naktį, nes, kaip sakė ne kartą šioje tribūnoje kalbėjęs Justinas Marcinkevičius, LTSR XI šaukimo deputatas, čia paskelbęs prašymą patvirtinti įstatymą dėl valstybinės lietuvių kalbos, dėl vėliavos: „Neliks duonos su druska, liks Tėvynė.“

Į šį 26-ąjį Kovo 11-osios gimtadienį atsinešiau ir keletą plonų popieriaus lapelių su parašytais tekstais, mat daug lengviau kalbėti Lietuvai remiantis archyvuose užsilikusiais autentiškais liudijimais nei daugeliu išsakomų argumentų, į kuriuos čia pat lengva ranka galima nekreipti dėmesio, tiesiog juos ignoruoti. Be to, šiandieniam dvidešimt penkiamečiam amžininkui smalsu kartais kai ką originalaus pamatyti ir patikėti, kad ir jam istorija gali pateikti įvairių netikėtumų.

Prieš dvejus metus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras įteikdamas man Laisvės kovų neginkluoto pasipriešinimo dalyvio pažymėjimą su dideliu numeriu kartu įteikė ir LTSR KGB bylos apie mane kai kurias archyvų kopijas. Aš pats buvau nustebintas netikėto sutapimo: paskutinis įrašas apie mane byloje padarytas 1990 m. kovo 11 d. Aišku, kaip tik tą dieną, kai mes su kolegomis balsavome už Kovo 11-ąją. Žinoma, įraše pateikta trumputė charakteristika rusų kalba, kad aš revizuoju marksizmą-leninizmą ir aršiai puolu TSKP ir tarybinę vyriausybę. Tiksliai pasakyta, informacija rinkta kruopščiai.

Žinoma, tas tiesa, taip buvo. Bet tiesa ir tai, kad tuo metu, kai toje įstaigoje dar buvo kaupiami duomenys apie mus, Lietuvos žmones, mes šioje įstaigoje (tik ji tuo metu kitaip vadinosi – LTSR Aukščiausioji Taryba) rengėme teisinius dokumentus arba gimimo liudijimą Kovo 11-osios. Aišku, labai smagu pasakyti, kad ir tie archyviniai dokumentai visada brangūs, visada šilti, jie šildo, juose yra tekstai, versijos, sumanymai, kaip mes, aštuoni iš deputatų Sąjūdžio klubo patikėti žmonės, dirbome prie tekstų ir bandėme padaryti taip tiksliai, kad nebūtų jokių kliūčių, kad po to būtų galima balsuoti, priimti, patvirtinti ir pasakyti: „Sveika, Kovo 11-osios Lietuva!“

Pabrėžiu sąmoningai, kad mes į pirmąjį posėdį susirinkome kaip į LTSR XII šaukimo Aukščiausiąją Tarybą. Šiandien tos įstaigos stengiamasi nepaminėti, sudarant įspūdį, kad tokio dalyko kaip tarybų Lietuva nebuvo. O jeigu buvo, tai tada ji buvo kažkieno kito, ne mano, kažkokių kolaborantų, bet ne mūsų, nes mes dirbome Lietuvai, o kažkas kitas atseit kolaboravo.

Tiesa yra paprasta. Tokia tuometinė tarybų Lietuva buvo, buvo su mumis visais. Ji buvo, ir ji vėl su Maironiu, su sugrįžusiu B. Brazdžioniu ir su J. Marcinkevičiumi tapo Kovo 11-osios Lietuva. 1988–1990 metų Lietuva su visais antrojo atgimimo dalyviais keitė savo istorinę raidą – iš tarybų Lietuvos į Lietuvos Respubliką. Ir tie visi milijonai Lietuvos žmonių iš miestelių ir miestų sąjūdžių, susirinkimų, mitingų, iš Baltijos kelio su šimtais ryškiausių Atgimimo epochos žvaigždžių – nuo A. Juozaičio iki A. Kaušpėdo, nuo A. Terlecko iki V. Adamkaus, nuo J. Marcinkevičiaus iki V. Landsbergio, nuo K. Antanavičiaus, A. Sakalo iki J. Paleckio, A. M. Brazausko ir K. Prunskienės – jie visi suaudė tokią Lietuvą ir nuklojo kelią iš tarybų Lietuvos į šiandienę Respubliką, į tą Respubliką, kurioje auga štai šitas jaunas Lietuvos Respublikos pilietis.

Taigi, jeigu mes taip pažiūrėsime į problemą, atkris rūpestis. Atkris rūpestis skaičiuoti, nagrinėti, blusinėti biografijas ir žiūrėti, kaip čia buvo, kas, kiek ten buvo kolaborantų. Kolaborantų buvo ir jie buvo labai aiškūs. Tai buvo LKP ant TSKP platformos ir visi jedinstveninkai. Tai buvo ta nedidelė dalis, nes būtent tada ir turime brėžti liniją kolaborantų. O visa kita Lietuva buvo mūsų Lietuva. Šiandien mes galime drąsiai pasakyti, matau N. Oželytę, kalbėjusią apie mane Sausio 13-ąją, šiandien ta Lietuva, mūsų Lietuva yra čia. Labai svarbu matyti, kad mes jos nedaliname, audžiame ją kaip vienatinę, kaip vieną juostą – gražią, su visomis spalvomis.

Štai kodėl aš norėčiau pacituoti tris labai svarbius dokumentus, kalbėdamas apie šios dienos Lietuvą.

Pirmasis dokumentas yra Vasario 16-osios Aktas. Jame yra vienas labai svarbus momentas. Lietuvos Taryba pareiškė, kad galutinai valstybės pamatus turi nustatyti Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu išrinktas visų jos gyventojų. Ne lietuvių, ne tam tikros dalies, o visų gyventojų. Kokia demokratinė ir gili įžvalga! Ir tada Steigiamasis Seimas patvirtina 1922 metų Konstituciją kaip parlamentinės demokratinės respublikos Konstituciją. Po to bus įvairių problemų, bus autoritarinis režimas, bus demokratijos laidotuvės, bus daug bėdų iki 1939 metų.

Noriu atkreipti dėmesį į antrą labai brangų dokumentą – į 1949 metų Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaraciją. Tie žmonės ją pasirašė savo gyvybėmis, savo krauju. Žiūrėkite, kaip jie gražiai parašė. Jie rašė: „Lietuvos valstybės atstatymas, iki Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisves ir demokratijos siekius atitinkanti valstybės Konstitucija, vykdomas pagal šioje deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 metų Konstitucijos dvasią.“ Ne 1938 metų, o 1922 metų.

Atkreipkime dėmesį į trečiąjį dokumentą – į 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios vieną straipsnį pirmiausia patvirtino visa tauta, t. y. kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika. Žinoma, tai patvirtino plebiscitas. Ta plebiscito tauta pasisakė už tai, už ką mes šiandien jai galime būti labai dėkingi. Bet pažiūrėkime, ką pasakė K. Grinius 1926 m. birželio 8 d.: „Ligi mes Konstituciją gerbsime, ligi jos klausysime, ligi tol mes turėsime šalies ramybę. Prezidento ypatinga pareiga, kaip pasakyta pačiame pasižadėjime, saugoti Konstituciją. Reikia žiūrėti, taip sakant, ne Konstituciją lenkti į save, bet save lenkti į Konstituciją. Iš to išeina, plačiai imant, tolerancijos reikalingumas, priešininko nuomonės ir asmens gerbimas.“

Jeigu žvilgteltume šiandien į Europos Sąjungos konstitucinį principą – teisinės valstybės viršenybę, į įvykius Vengrijoje, Lenkijoje, į sudėtingus debatus dėl konstitucingumo, mes galėtume pasakyti, kad daktaras K. Grinius įžvelgė tiesioginį ryšį tarp 1922 metų Lietuvos, 1948 metų Lietuvos, 1992 metų Lietuvos ir Europos Sąjungos. Žmogaus teisių ir laisvių principas, teisės viršenybė, demokratinė parlamentinė respublika – štai kas yra svarbiausia, kas šiandien vienija visas 28 valstybes.

Aš sveikinu Lietuvą su vienu ypatingu dalyku – su Nobelio taikos premija. Juk Europos Sąjungos nėra be Lietuvos, nėra be Italijos, nėra be kitų, ir Nobelio taikos premija suteikta tam, kad mes visi galėtume pasakyti, kad Lietuva yra žmogaus teisių ir laisvių šalis.

Taigi šiandien galime drąsiai sau pasakyti: teisinė valstybė reiškia, kad žmogaus orumas yra neliečiamas. Vadinasi, kad ir kur būtų, kad ir kokios būtų platinamos slaptos stenogramos, slaptos pažymos, teisinėje valstybėje to negali būti, nes žmogaus orumas neliečiamas. Neliečiamas žmogaus orumas socialiniuose tinkluose, neliečiamas žmogaus orumas niekur – tai pamatinis mūsų visų, čia susirinkusių, principas gerbiant mūsų visų įsitikinimus, skirtingas nuomones ir pasaulėžiūrą. Štai kodėl mes manome ir aiškiai sakome, kad Lietuva eina tik tuo keliu ir Lietuva gali drąsiai pasiryžti ginti žmogaus teises ir laisves, gerbti kiekvieną pilietį.

Tegyvuoja demokratinė parlamentinė Lietuva su kai kuriais pusiau prezidentinės respublikos bruožais, tegyvuoja ši Lietuva, švenčianti šiandien 26-ąjį gimtadienį! Labai ačiū. (Iš stenogramos)