2017 m. liepos 5 d. pranešimas žiniasklaidai

Liepos 5 dieną Seimo Žmogaus teisių komitetas (ŽTK) svarstė projektus, iš esmės keičiančius vaiko apsaugos bei pagalbos vaikui ir šeimai nuostatas. Buvo apsvarstyti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-354,  (toliau – Įstatymo projektas), Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. I-1235 pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 28, 282, 404, 407, 481, 482, 483 ir 487 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 2, 9, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas ir Lietuvos Respublikos šeimynų įstatymo Nr. XI-681 2, 4, 5, 9, 12 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-355 - Nr. XIIIP-360 (toliau – lydintieji įstatymų projektai.

Seimas 2012 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. XI-1954 „Dėl Vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos pertvarkos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtino Vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos pertvarkos koncepciją. Koncepcijos tikslas – suformuoti nuoseklią ir koordinuotą vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą, užtikrinančią tinkamą vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą ir atstovavimą jiems. Įstatymo projektu siūloma centralizuoti vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą, pakeičiant deleguotą (perduotą savivaldybėms) vaiko teisių apsaugos funkciją į valstybinę vaiko teisių apsaugos funkciją. Taip siekiama užtikrinti vienodai atsakingą požiūrį į vaiko teises ir teisėtus interesus visoje Lietuvos teritorijoje.

Galiojantis teisinis reguliavimas pagalbą vaikui ir šeimai dažniau grindžia administraciniais sprendimais, procedūriniais veiksmais ir kontrole, o ne prevencinių priemonių ir būtinųjų paslaugų teikimu. Šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja prevencinio darbo su vaiku ir jo tėvų šeima organizavimo. Vaiko situacija šeimoje dažniausiai susidomima tada, kai padėtis yra tapusi kritine, šeimai pagalbos nesulaukus pradinėse krizinių situacijų stadijose.

Įstatymo projektu siekiama patobulinti vaiko teisių apsaugos sistemos teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų vaiko teisių apsaugą ir vaiko visapusiškai raidai saugią aplinką. Įstatymo projekto nuostatomis būtų tobulinama smurto prieš vaiką sąvoka, įstatyme apibrėžtos šio smurto formos.  Tačiau remiantis projekto (taip pat ir Seimo narių pasiūlymais projektui) nuostatomis nustatyta  žala yra būtina sąlyga smurtą prieš vaiką įvardinti smurtu. Tačiau komitetas atkreipė dėmesį į tai, kad į smurtą reikia reaguoti (šviečiamosiomis priemonėmis) ankstyvose jo apraiškose, todėl smurto ir jo formų apibrėžtys  neturėtų būti orientuotos išskirtinai į įrodytą smurtu sukeltą žalą ir, atitinkamai, į baudžiamąją atsakomybę užtraukiančias veikas. Laiku atkreiptas dėmesys į bausmes „pliaukštelėjant” ar „plekšnojant” ir suteikiant konsultaciją apie auklėjimą orumo nežeminančiomis priemonėmis, tikėtina, padėtų vaikus apsaugoti nuo auklėjimo, kurio rezultatas – sužaloti ar nuo mušimu sukeltų traumų mirę vaikai. Komitetas siūlo labai atsakingai vartoti „tyčios” ir „žalos” sąvokas aiškinant smurtą, įskaitant fizines bausmes ir apibrėžiant kitas smurto formas. Atsižvelgiama į tai, kad fizinė bausmė negali būti „netyčinė”, taip pat sunkiai suvokiama, kaip gali rastis „netyčiniai” seksualiniai veiksmai su vaiku.

Taigi, komitetas iš esmės pritaria įstatymo projektui ir lydintiesiems įstatymų projektams, tačiau siūlo tobulinti projektus, atsižvelgiant į Teisės departamento, Vyriausybės, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pastabas, taip pat  aiškiai įtvirtinant prevencinius šio įstatymo prioritetus, orientuojant nuostatas į prieinamą pagalbą šeimai – ne į bausmes ar teisių ir pareigų ribojimą, o į ankstyvąją prieinamą pagalbą šeimai, auginančiai vaikus, kuri susiduria su sunkumais auklėjant ir/ar išlaikant vaiką, siekiant išvengti gilių krizinių situacijų ir ilgalaikės nepataisomos žalos.  Sprendžiant smurto ir jo formų apibrėžimus, pasiūlyta išeiti už policinės-teisinės sistemos ribų – orientuotis ne tik į bausmę, bet visų pirma į ankstyvąjį smurto užkardymą ir smurtinio elgesio prevenciją, laiku atkreipiant dėmesį į smurto apraiškas bei teikiant pagalbą tėvams renkantis vaiko nežeminančias  drausminimo priemones.

Taigi, siūloma atsakingai vartoti „tyčios“ ir „žalos“ kriterijus aiškinant smurtą, ypač kalbant apie fizines bausmes, atsižvelgiant į tai, kad fizinės bausmės negali būti taikomos netyčia, taip pat atsižvelgiant į tai, kad lengvomis fizinėmis bausmėmis sukeliama žala yra latentinė, dažniausiai ji nesusijusi su žala vaiko fizinei sveikatai, o yra neigiamai veikianti vaiko individualumą, pasitikėjimą savimi bei jo socialinę elgseną – vaikas perima suaugusiųjų elgesį ir kilusius nesutarimus sprendžia smūgiais. Komitetas siūlo apibrėžti smurto prieš vaiką sąvoką taip:

„Smurtas prieš vaiką – veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis  tyčinis fizinis, taip pat psichinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida, vaikui sukeltas skausmas ar pavojus vaiko gyvybei, sveikatai, normaliai raidai.

Smurtu prieš vaiką taip pat laikoma ir vaiko nepriežiūra, fizinė bausmė ar bet koks  smurtas vaiko artimoje aplinkoje, taip, kaip jis suprantamas pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą.

Smurtu prieš vaiką nelaikomi veiksmai, kuriais vaiko atžvilgiu panaudojama fizinė jėga ir vaikui sukeliamas fizinis ar psichinis skausmas, kai šiais veiksmais siekiama išvengti didesnės grėsmės vaiko sveikatai ar gyvybei ir to nebuvo galima pasiekti kitomis priemonėmis, tačiau ši išimtis netaikoma, kai fizinę jėgą prieš vaiką naudojo asmuo, kurio veiksmai ar neveikimas sukėlė šią siektą išvengti grėsmę vaiko sveikatai ar gyvybei.“

Daugiau informacijos suteiks:

Žmogaus teisių komiteto biuro patarėja

Eglė Gibavičiūtė, tel. (8 5) 239 6809, el. p. [email protected];