Pradžia > Seimas (2016–2020) > Komisijos > Etikos ir procedūrų komisija > Išvados > 2018 metai

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

ETIKOS IR PROCEDŪRŲ KOMISIJA

 

 

IŠVADA

DĖL SEIMO NARIO DAINIAUS KEPENIO PASISAKYMŲ

 

 

2018-03-14  Nr. 101-I-11

Vilnius

 

 

Seimo Etikos ir procedūrų komisija (toliau – Komisija): Rita Tamašunienė, Aušrinė Norkienė, Algimantas Dumbrava, Antanas Matulas, Rūta Miliūtė, Andrius Palionis, Aušra Papirtienė, Kazys Starkevičius, gavusi Seimo narių Arvydo Anušausko, Audroniaus Ažubalio, Rasos Juknevičienės, Vytauto Juozapaičio, Pauliaus Saudargo, Rimanto Jono Dagio kreipimąsi dėl Seimo nario Dainiaus Kepenio pasisakymų, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (toliau – Seimo statutas) 78 straipsnio 1 dalies 3 punktų nuostatomis atliko tyrimą.

 

Etikos ir procedūrų komisija nustatė:

2017 m. lapkričio 11 d. Seimo narys Dainius Kepenis savo socialinio tinklo Facebook paskyroje paskelbė vaizdo įrašą bei jo komentarą apie savo pažįstamo Jurgio Lebriko šeimos nužudymo aplinkybes https://www.facebook.com/kedainius/posts/10155325171137880:

„Atleisti? Taip. Bet kaip užmiršti?

Negaliu nepadėkoti už tokį daugiatūkstantinį dėmesį ir gausybę “komplimentų” bei “vertingų” pamokymų ir patarimų. Juos paskaičiusi mano brangi žmonelė dabar neužmigs , nors ir su šaltu kompresu ant plyštančios galvos. Bet negalėjau nepasidalinti ta siaubinga žinia, kurią išgirdau savo seno bičiulio Jurgio mirties metinėse. Žmogus išėjo į amžinybę pačiame jėgų žydėjime ir kupinas ateities planų. Gyveno sveikai, bet pakirto vėžys. Teigiama, kad vos ne pusė vėžio ligos atvejų sunkiai paaiškinami. Bet ši mirtis akivaizdžiai turėjo savo priežastį: ilgametis stresas išveda iš rikiuotės galingiausius. Nuo vienerių metukų likęs našlaitis Jurgis Lebrikas tik subrendęs sužinojo, kad jo tėvus, senelius ir dėdę vieną 1947 m. gruodžio vakarą išžudė banditai. Po daugelio metų jį pasiekė kraupios tų žudynių detalės: septintame mėnesyje nėščią mamą nusikaltėliai išprievartavo ir nužudė, o kartu su ja dar keturis Lebrikų šeimos narius– paprastus smulkius ūkininkus. Turtą išsivežė trim vežimais. Stebuklingai išgyvenusį dar tik metinuką Jurgelį kitą rytą sušalusį rado kaimynai. Ilgai ta kraupi istorija buvo slepiama nuo Jurgio. Bet nedideliame Šilalės rajono Vaičių kaime ir medžiai turi ausis ir akis.. Vienas po kito per kurį laiką žmonės atskleidė nusikaltimo detales ir nurodė jų dalyvius. Ne kartą Lebrikų vyrus buvo apėmęs keršto jausmas ir troškimas nueiti žinomais adresais, pas pažįstamus netolimus kaimynus ir atsiskaityti. Bet Apvaizda ir gyvenimiška išmintis sustabdė nuo tokio lemtingo žingsnio. Visi Jurgį pažinojusieji minėjo jo jautrumą ir gerą, atlaidžią širdį. Matė, kaip krimtosi žmogus, kaip kankinosi, kol nepastatė atminimo koplytėlės. Apie šią istoriją pirmą kartą išgirdau vakar bičiulio mirties metinių paminėjime. Kraštietis advokatas atvežė ir atidavė dukrai pluoštą bylos dokumentų, kuriuos surinko šeimos prašymu. Iš jų ir paaiškėjo, kieno tai darbas. Bandžiau patikslinti– gal tie banditai stribai? Ne sako– miškiniai, partizanai. Dar tikslinau– ar ne tie patys partizanai (taip jie buvo vadinami mūsų mokykliniuose vadovėliuose), kurie karo metais versdavo nuo bėgių vokiečių ešalonus ir kovėsi su tautiečiais baltaraiščiais? Daug pagiriamųjų knygų jiems buvo išleista pokario metais iki pat sovietinio režimo pabaigos. Dabar visiems paaiškinta, ką ir kaip vadinti. Bet Jurgis Lebrikas paliko šią ašarų pakalnę visiškai išsiaiškinęs kuo skyrėsi anie nuo šių partizanų, kuo skyrėsi miškiniai nuo stribų, ką vadinti banditais, ką liaudies gynėjais. Daug visokių terminų girdėjome ir atrodo, kad viskas jau seniai sudėliota į lentynas ir išaiškinta, bet va... Ima ir atklysta pokario laikų aidas ir vėl ima draskyti žmonėms širdis ir protus.. Apie daug ką jie kalba. Pavyzdžiui– apie tūkstančius aukų, kurių pareikalavo pokario metai. Žuvo iš abiejų pusių. Daugelis ragino Jurgiui nedovanoti nusikaltėliams, kurių vardai badė akis nuo paminklinių lentų. Bet jis atleido jiems ir paragino visus pasekti juo. Matydamas, kas laukia mūsų partizanų pagerbimo metais, tą padariau ir aš. Ne vienos šalies istorijoje yra brolžudiškų kovų, bet turime puikių pavyzdžių, kaip buvo užkasti karo kirviai, kaip pastatyti susitaikymo paminklai ir puoselėjama atgailos ir atleidimo dvasia. Todėl šio teksto pabaigai– mano idėja Lietuvai. Nebedraskykime, nebeaitrinkime sunkiai užgijusių žaizdų. Parodykime jaunimui abi kruvinos istorijos puses ir pakvieskime pastatyti Tautos susitaikymo ir atgailos paminklą. Tegu jame deganti ugnis sunaikina visas skriaudas ir nušviečia kelią į tą Lietuvą, kurioje nebebus abejingų artimo skausmui, kur nebekils noras patyčioms ir „kovai su blogiu“, kur meilės ir kūrybos dvasia kvies visus talkon Gerovės ir Laimės valstybės kūrimui. Sveik uoliai, vienintele ir nepakartojama Tėvyne Lietuva!

PS. Dar kartą dėkoju visiems mano vaizdo įrašo komentatoriams , įkvėpusiems pasidalinti „Idėja Lietuvai“. Ačiū! Dėkoju, kad teisingai supratote, atsiprašau tų, ką užgavau, nors ir nenorėdamas - per didelis smūgis mano buvo patirtas pamačius didelį būrį velionio giminių ir artimųjų, seniai sužinojusių šią baisią tiesą ir ją skausmingai išgyvenusių...“

Ten pat pasidalintame vaizdo įraše Seimo narys teigia: „<..> sunku juos pavadinti... sakau, gal stribai? Ne, sako, miškiniai. Ten gi įvairūs buvo pavadinimai: vieni stribai, kiti miškiniai, dar banditai. Nu nesvarbu, bet daugiau miškiniai, ne daugiau, bet tikrai miškiniai. Jie atėjo ir iššaudė Jurgio tėvus. Jurgiui buvo vieni metai. Tėtį nušovė, jo mamą, senelius. <...> Bet dar kraupesnė naujiena ta, kad... vat štai numirusiųjų minėjimo diena.. mes kasmet, kaip žinia, lapkričio pradžioje Visų šventųjų diena, paskui Vėlinės. Neša žmonės žvakutes. Prie koplyčios Jurgio šeimai iššaudytai dega žvakutės ir gėlės. Ir visiškai netoli, visiškai netoliese kapai tų banditų, kurie iššaudė jo šeimą. Irgi dega žvakutės, gėlės. Ateina Jurgis prisiminti savo artimųjų ir mato, kad tų banditų miškinių artimieji irgi gedi tų... Vat koks jausmas? Mes visi dabar apie kitais metais Partizanų metus... partizanų... daug pavadinimų.. vienu metu tai jie partizanai, jie paskui tampa miškiniai, paskui tampa stribai, paskui banditai.. Tie patys lietuviai... Įvairiausiam pavidale. Ir tą pačią dieną dega visiems žvakutes. <...>“

 

Seimo narys Dainius Kepenis komisijai paaiškino, kad visą šią istoriją jis pasakojo, norėdamas atkreipti visuomenės dėmesį į stresą. Jo nuomone, bičiulis Jurgis Lebrikas mirė nuo streso, kai vėžys jį palaužė per labai trumpą laiką. Šią istoriją jis pasakojo važiuodamas iš J. Lebriko mirimo metinių, išgirdęs giminių pasakojimus. Kai ši istorija buvo išviešinta, pasigirdo Seimo nario A. Anušausko kalbos, jog nužudytoji Lebrikų šeima buvo stribai. Šios šeimos palikuonys kreipėsi į Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, prašydami pateikti faktus. Prieš kelias dienas pats Seimo narys D. Kepenis gavo centro atsakymą, kuriame nurodoma, jog nėra pakankamai duomenų, kad Lebrikų šeimos atstovai būtų priklausę „liaudies gynėjams“ (stribams).

 

Kreipimesi į komisiją pareiškėjai prašo įvertinti, ar nėra įstatymo, numatančio atsakomybę už viešą pritarimą genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmogiškumui ir karo nusikaltimams, jų neigimo ir šiurkštaus menkinimo, pažeidimo požymių.

Pažymėtina, kad Baudžiamojo kodekso 170² straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už viešą pritarimą tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą. Nusikaltimų tyrimas nėra Komisijos kompetencija, todėl į šį klausimą komisija savo tyrime atsakyti negali.

 

Kauno apygardos teismas byloje Nr. 1A-300-462-2014 pasisakė: „Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. <...> Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų.“ Toje pačioje byloje teismas nurodė: „Įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiamą apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį dėl kito asmens ir nori jį pažeminti. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams.“

Neatitinkančia tikrovės pripažintina subjektyviai, vienpusiškai pateikiama informacija, kuria iškraipomos arba nutylimos įvykių, reiškinių sąsajos, priežastiniai ryšiai su kitais įvykiais ir reiškiniais.

Duomenys gali būti paskleisti įvairiais būdais (per visuomenės informavimo priemones, oficialiame dokumente, laiške ir kituose raštuose, elektroniniu paštu ir t.t.). Be to, duomenys turi būti tokie, kuriuos būtų galima patikrinti, nes, pavyzdžiui, asmens išsakyta nuomonė nėra duomenys.

Seimo statuto 22 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad „Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime, t.y. Seimo, Seimo komitetų, komisijų ir frakcijų posėdžiuose negali būti persekiojamas, tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendra tvarka, t. y. teismine tvarka.

Civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, tarp jų – asmens garbę ir orumą. Asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą bei neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Asmens garbė ir orumas yra ginami ir Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, kuriuo remiantis nukentėjęs asmuo gali iškelti bylą asmeniui, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekse įtvirtinti elgesio principai, kuriais politikai turi vadovautis viešajame gyvenime. Pagarbos žmogui ir valstybei principas, įpareigojantis politikus vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir teise, didinti pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis, padorumo principas, įpareigojantis elgtis deramai pagal einamas pareigas, vengti situacijų, kai politiko elgesys kenktų institucijos, kurioje jis eina pareigas, reputacijai ir autoritetui ir pavyzdingumo principas, įpareigojantis politikus deramai elgtis visuomenėje, laikytis visuotinai pripažįstamų dorovės, moralės ir etikos normų (Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1 dalies 1, 5 ir 6 punktai).

 

Etikos ir procedūrų komisija, vadovaudamasi Valstybės politikų elgesio kodekso nuostatomis nusprendė:

1. Seimo nario Dainiaus Kepenio pasisakymai 2017 m. lapkričio 11 d. socialinio tinklo Facebook paskyroje partizanų atžvilgiu nedera su Valstybės politikų elgesio kodekso principais.

2. Siūlyti pareiškėjams tuo atveju, jei jų manymu, Seimo nario D. Kepenio pasisakymuose yra požymių nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 170² straipsnyje, kreiptis į Generalinę prokuratūrą.

3. Rekomenduoti Seimo nariams pasisakant svarstomais klausimais, remtis patikrintais faktais, nenurodyti tikėtinų aplinkybių, vengti nepamatuotų vertinimų, pasisakymų, kurie gali būti suprantami dviprasmiškai.

 

Pritarta bendru sutarimu.

 

 

Komisijos pirmininkė                                                                                                                                                                  Rita Tamašunienė