Sprendimas

LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS KULTŪROS PAVELDO KOMISIJOS

S P R E N D I M A S

DĖL PASAULIO PAVELDO VIETOVĖS – VILNIAUS ISTORINIO CENTRO (SENAMIESČIO) ESAMOS BŪKLĖS BEI AUTENTIŠKUMO

2010 m. vasario 26 d. Nr. S-2(156)

Vilnius

Vilniaus istorinis centras (Senamiestis) 1994 m. įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, o 1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu paskelbtas kultūros paminklu. Vilniaus senamiestis yra pasaulio paveldo vietovė, todėl turi būti saugomas pagal Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) ir Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gairių nuostatas.

Valstybinė kultūros paveldo komisija, išnagrinėjusi Vilniaus istorinio centro esamą būklę, autentiškumą ir 1994–2009 m. įvykusius pokyčius bei vadovaudamasi faktinėmis aplinkybėmis, pateiktomis aiškinamajame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos 2010-02-26 sprendimo Nr. S-2(156) „Dėl pasaulio paveldo vietovės – Vilniaus istorinio centro (Senamiesčio) esamos būklės bei autentiškumo“, konstatuoja, jog Lietuvos Respublika nepakankamai įgyvendina Konvencijos nuostatas:

1. UNESCO Pasaulio paveldo komitetas pripažino Vilniaus istorinio centro kaip kultūrinės vietovės išskirtinę visuotinę vertę pagal (ii) ir (iv) kriterijus, 1994 m. nominacijos dokumente nurodė Vilniaus senamiesčio, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio centro, įspūdingų gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo pastatų kompleksų ir viduramžių laikų planinės struktūros bei gamtinės aplinkos išsaugojimo pirmenybę.

1.1. Išskirtinė visuotinė vertė ir jos kriterijai neįvardijami kaip apsaugos prioritetas Lietuvos Respublikos teisės aktuose bei planavimo dokumentuose, susijusiuose su Senamiesčio apsauga.

1.2. Nėra Pasaulio paveldo komiteto nurodytų Senamiesčio priežiūros, apsaugos, tvarkymo ir poveikio vertinimo gairių (taisyklių), nenustatyti atitinkami išsaugojimo prioritetai šiuolaikinės ūkinės veiklos pasaulio paveldo vietovėje atžvilgiu.

1.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki šiol nenustatė išskirtinės visuotinės vertės komponentų apsaugos ir valdymo prioriteto tvarkant Senamiestį.

2. Pasaulio paveldo komitetas nuo 2005 m. sistemingai primena Lietuvai apie konkrečių įsipareigojimų vykdymą Vilniaus senamiesčio atžvilgiu.

3. Nuo 1998 m. iš esmės nevykdoma Senamiesčio stebėsena.

4. Nėra veiksmingos įstatyminės kontrolės. 1995 m., panaikinus Lietuvos Respublikos Seimui atskaitingą Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekciją, buvo pažemintas teisinis valstybinės kontrolės ir priežiūros lygmuo. Iki šiol nėra už Vilniaus istorinio centro apsaugą tiesiogiai atsakingos valstybės institucijos ar pareigūno.

5. Stinga architektūros paveldo apsaugos, tvarkybos ir naudojimo poįstatyminių teisės aktų, tvarkybai ir priežiūrai skirtų praktinių metodinių leidinių.

6. Vilniaus istorinio centro pavidalas ir fizinė būklė pakito.

6.1. Dėl Senamiestyje ir jo apsaugos zonoje kylančių aukštybinių pastatų bei daugiaaukščių namų kompleksų yra pakeista vertinga kultūrinio kraštovaizdžio struktūra bei reljefas.

6.2. Sparčiai kinta vidaus erdvių sistema. Dėl aukštybinių ir kitų daugiaaukščių pastatų statybų virš senųjų namų Vilniaus gatvelės bei kiemai netenka būdingų daugiaplanių perspektyvų.

6.3. Nėra senųjų namų tausojamo naudojimo bei tvarumą užtikrinančios priežiūros tradicijų.

6.4. Nėra pasaulietinių pastatų interjerų išsaugojimo bei atkūrimo tradicijos, vientiso autentiško interjero apsaugos ir atkūrimo kriterijų bei metodikos.

6.5. Pagrindine kaitos priežastimi tampa naujų statinių statyba – šiuolaikinių formų, dažnai istorinei aplinkai kontrastingi pastatai ir istorizmo laikotarpio imitacijos, nepagrįstai vadinamos atkūrimu.

7. Vilniaus istorinio centro bei jo aplinkos archeologinis paveldas – jo vertybės ar jų kompleksai, archeologinės vietos ar vietovės – Pasaulio paveldo komiteto neapibrėžtas kaip neatsiejama Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės dalis.

Valstybinė kultūros paveldo komisija, siekdama pagerinti Vilniaus senamiesčio išskirtinės vertės komponentų, autentiškumo bei vientisumo būklę ir apsaugos, priežiūros, atgaivinimo bei pateikimo visuomenei procesą,

n u s p r e n d ž i a:

1. Siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui:

1.1. vykdant parlamentinę kontrolę nustatyti, kodėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė:

1.1.1. neįvykdė 2009-05-12 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XI-257 „Dėl Valstybinės kultūros paveldo komisijos 2008 metų veiklos ataskaitos“ 2 straipsnio 4 punkto reikalavimų dėl UNESCO Pasaulio paveldo komiteto 2008 m.
sprendimo Nr. 32 COM 7B.99 dėl Vilniaus senamiesčio išsaugojimo;

1.1.2. vilkina vykdyti Pasaulio paveldo komiteto sprendimus dėl Vilniaus istorinio centro išsaugojimo ir valdymo gerinimo bei informacijos pateikimo (Pasaulio paveldo komiteto 2005 m. sprendimas 29COM 7B.79, 2006 m. sprendimas 30COM 7B.86, 2008 m. sprendimas 32COM 7B.99 ir nuorodos 32COM 8B.62, 2009 m. sprendimas 33COM 7B.112);

1.1.3. neužtikrina nuolatinės Vilniaus istorinio centro išsaugojimo būklės stebėsenos vykdymo;

1.1.4. neužtikrina veiksmingos Vilniaus istorinio centro tvarkybos kontrolės;

1.2. siekiant iš esmės pagerinti Lietuvos architektūros paveldo apsaugą ir įgyvendinant Europos Tarybos Europos architektūros paveldo apsaugos konvenciją, inicijuoti jos 9 straipsnyje nurodyto Architektūros paveldo apsaugos įstatymo rengimą.

2. Siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei:

2.1. nurodyti už Vilniaus istorinio centro apsaugą tiesiogiai atsakingą valstybės instituciją ar pareigūną;

2.2. nutarimu įteisinti Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės aprašą ir jo pagrindu parengtas Vilniaus istorinio centro išsaugojimo gaires, jais vadovaujantis nustatyti konkrečius Vilniaus senamiesčio fizinio ir vizualinio išsaugojimo prioritetus, rodiklius, leidžiamas bei draudžiamas veikas, įskaitant būtinybę saugoti erdvinę, tūrinę, planinę bei semantinę struktūrą ir istorinių vandenų, želdynų bei kitų viešųjų erdvių sistemas, įteisinant jų statusą bei teritorijas; draudimą Vilniaus senamiesčio ribose bei saugomų kalvų šlaituose statyti požemines automobilių stovėjimo aikšteles, o apsaugos zonoje ir kitoje vizualinėje aplinkoje – aukštybinius ir kitus daugiaaukščius, ypač perimetrinius pastatus; taip pat draudimą statyti naujus pastatus bei kvartalus, kuriais būtų ne atkuriama, bet keičiama nominacijos dokumentu pripažinta saugoma LDK laikotarpio Vilniaus gamtinė, urbanistinė ir architektūrinė aplinka;

2.3. užtikrinti, kad stebėsena būtų vykdoma nuosekliai ir veiksmingai, tuo tikslu įpareigojant Kultūros ministeriją iš esmės patobulinti su objektų inventorinimu, būklės vertinimu bei stebėsena susijusius teisės aktus, kad jie atitiktų UNESCO standartus, nustatant valstybinį stebėsenos lygmenį ir įgaliojant atsakingą valstybės instituciją stebėsenai organizuoti ir jos kokybei užtikrinti;

2.4. parengti Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijoje nurodyto Architektūros paveldo apsaugos įstatymo koncepciją ir projektą.

3. Siūlyti Ūkio, Aplinkos ir Kultūros ministerijoms:

3.1. įteisinti bei skatinti tradicinių ir šiuolaikinių konservacinių, restauracinių medžiagų ir gaminių serijinę bei namudinę gamybą;

3.2. nustatyti sertifikavimo sistemą, susietą su Europos Sąjungos teise bei apimančią Lietuvos tradicinius amatus ir jų tęstinumą.

4. Siūlyti Kultūros ir Aplinkos ministerijoms:

4.1. svarstyti galimybę steigti Vilniaus istorinio centro mokslinį informacinį centrą;

4.2. inicijuoti paveldo priežiūrai skirtų praktinių metodinių gairių rengimą ir leidybą;

4.3. parengti Kultūros ir gamtos paveldo valstybinės kontrolės įstatymo koncepciją.

5. Siūlyti Kultūros ministerijai:

5.1. organizuoti Vilniaus istorinio centro paso (dosjė) atnaujinimą, užtikrinant duomenų išsamumą, kokybę ir nuolatinį papildymą, įskaitant stebėsenos informaciją apie pokyčius ir įteisinti šių duomenų privalomumą bei sąsajas su kitais teisės aktais.

6. Siūlyti Vilniaus miesto savivaldybei:

6.1. iš anksto informuoti Kultūros ministeriją apie visas planuojamas didelio masto statybas Vilniaus istoriniame centre ir jo apsaugos zonoje, kad Lietuva galėtų iš anksto informuoti Pasaulio paveldo komitetą, kaip nustatyta Pasaulio paveldo konvencijos taikymo gairėse;

6.2. vykdant Vilniaus istorinio centro prevencinę apsaugą:

6.2.1. atsisakyti tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus pažeidžiančios planavimo organizavimo teisių perdavimo privatiems suinteresuotiems asmenims praktikos;

6.2.2. rengti detaliuosius planus, apimančius didesnes istorines teritorijas bei jas juosiančių gatvių erdves (namų valdas abipus gatvės), atsisakant detaliųjų planų pavieniams sklypams rengimo;

6.3. siekti maksimaliai sumažinti automobilių eismą Vilniaus senamiestyje pagal Lietuvos Respublikos ir tarptautinių teisės aktų paveldosauginius reikalavimus.

7. Laikyti konstatuojamoje dalyje nurodytą aiškinamąjį raštą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos 2010-02-26 sprendimo Nr. S-2(156) „Dėl pasaulio paveldo vietovės – Vilniaus istorinio centro (Senamiesčio) esamos būklės bei autentiškumo“ neatsiejama šio sprendimo dalimi.

Komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė

______________

Priedas prie Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos 2010-02-26 sprendimo Nr. S-2(156)

„Dėl pasaulio paveldo vietovės – Vilniaus istorinio centro (Senamiesčio) esamos būklės bei autentiškumo“

LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS KULTŪROS PAVELDO KOMISIJOS 2010-02-26 SPRENDIMO Nr. S-2(156) „DĖL PASAULIO PAVELDO VIETOVĖS – VILNIAUS ISTORINIO CENTRO (SENAMIESČIO) ESAMOS BŪKLĖS BEI AUTENTIŠKUMO“ AIŠKINAMASIS RAŠTAS

Kiekviena valstybė – UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos Šalis pripažįsta pareigą užtikrinti savo teritorijoje esančio pasaulio kultūros ir gamtos paveldo nustatymą, apsaugą, išsaugojimą, populiarinimą ir perdavimą ateities kartoms, ir šiuo tikslu stengiasi padaryti visa, kas įmanoma, kuo tinkamiau panaudodama savo nuosavus išteklius ir tam tikrais atvejais jai prieinamą tarptautinę paramą ir bendradarbiavimą, ypač finansų, meno, mokslo ir technikos srityse (Konvencijos 4 str.).

Valstybinė kultūros paveldo komisija, vadovaudamasi pirmiau išvardytais kriterijais bei reikalavimais ir savo įstatymine pareiga būti Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės eksperte bei patarėja kultūros paveldo valstybinės politikos ir jos įgyvendinimo klausimais, 2009 m. ištyrė šios vietovės urbanistinių, gamtinių bei architektūrinių komponentų esamą būklę bei autentiškumą, 1994–2009 m. įvykusius pokyčius ir jų priežastis. Komisija parengė tyrimo tekstinę (Pažymą su priedais) bei vaizdinę medžiagą, kurioje pateikia įvertinimą, išvadas ir strateginius siūlymus.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublika nepakankamai įgyvendina Konvencijos nuostatas:

1. nacionaliniu lygmeniu tinkamai neatsižvelgiama į UNESCO pripažintą Vilniaus istorinio centro išskirtinę visuotinę vertę bei nurodytas autentiškumo bei vientisumo sąlygas:

1.1. Pasaulio paveldo komiteto tinklalapyje oficialiomis JTO kalbomis (anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų ir kinų) apibūdinama, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis centras – Vilniaus senamiestis – nuo XIII a. iki XVIII a. pabaigos ypač darė stiprią įtaką didelės Rytų Europos dalies kultūros ir architektūros raidai. Nors būta karinių įsiveržimų ir kai kurių sugriovimų, šis miestas išsaugojo įspūdingus gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo pastatų kompleksus, o taip pat – viduramžių laikų planinę struktūrą bei gamtinę aplinką. Lietuvos Respublikos valstybinės institucijos per 15 metų nepaskelbė lietuvių kalba šio Aprašo, kaip oficialaus ir privalomo nacionaliniu lygmeniu.

1.2. Pasaulio paveldo komitetas 2009 m. sprendime 33 COM 7B.112 priminė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi nustatyti išskirtinės visuotinės vertės reikšmingiausių komponentų apsaugos ir valdymo prioritetą tvarkant Senamiestį.

1.3. Vilniaus istorinis centras pripažintas turintis išskirtinę visuotinę vertę pagal (ii) ir (iv) kriterijus bei atitinkantis nurodytas autentiškumo ir vientisumo sąlygas. Lietuvos Respublika, nustatydama individualius šios pasaulio paveldo vietovės apsaugos reikalavimus bei vertindama pokyčius, turi teikti pirmenybę būtent jos išskirtinės visuotinės vertės reikšmingiausių komponentų išsaugojimui ir atsižvelgti į nurodytas autentiškumo bei vientisumo sąlygas. Šie prioritetai neįvardijami su Senamiesčio apsauga susijusiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose bei planavimo dokumentuose (pvz., Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Saugomų teritorijų ir kt. įstatymuose, 2003 m. patvirtintame Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente, 1998 m. ir 2007 m. patvirtintuose Vilniaus miesto bendruosiuose planuose ir kt., kuriuose pateikiama tik nuoroda, kad Vilniaus senamiestis yra pasaulio paveldo vietovė, tačiau apsaugos prioritetai nesiejami su jos išskirtinės visuotinės vertės komponentų apsauga ir nurodytomis autentiškumo bei vientisumo sąlygomis).

2. Pasaulio paveldo komitetas nuo 2005 m. sistemingai primena Lietuvai apie jos įsipareigojimą įgyvendinti Konvenciją, prašo taikyti atitinkamas priemones (2005 m. sprendimas Nr. 29COM 7B.79; 2006 m. sprendimas Nr. 30COM 7B.86; 2008 m.
sprendimas Nr. 32COM 7B.99 ir nuorodos 32COM 8B.62; 2009 m. sprendimas Nr. 33COM 7B.112). Nurodoma, jog vietovės apsauga iki šiol neatitinka jos išskirtinės visuotinės vertės, nesilaikoma nurodytų autentiškumo bei vientisumo sąlygų; nyksta medinis paveldas, šalia Senamiesčio daugėja aukštybinių pastatų; nėra valdymo plano, naujo apsaugos reglamento, aiškių išsaugojimo gairių, Vilniaus senamiesčio apsaugos taisyklių ir atnaujintos dokumentacijos dėl aukštybinių pastatų statybų apsaugos zonoje.

Į Pasaulio paveldo komiteto sprendimus atsižvelgė Lietuvos Respublikos Seimas priimdamas 2009-05-12 nutarimą Nr. XI-257 „Dėl Valstybinės kultūros paveldo komisijos 2008 metų veiklos ataskaitos“, kurio 2 straipsnio 4 punkte siūlė Lietuvos Respublikos Vyriausybei vykdyti Pasaulio paveldo komiteto 2008 m. sprendimą Nr. 32 COM 7B.99 dėl Vilniaus senamiesčio išsaugojimo. Seimo nutarimo 2 straipsnio 4 punktas, kaip ir minėtas Sprendimas, nebuvo įgyvendintas, todėl 2009 m. sprendime 33COM 7B.112 Komitetas, „primindamas sprendimą 32 COM 7B.99, priimtą jo 32 sesijoje (2008 m.)“, „apgailestauja, kad Konvencijos Šalis nepateikė Vilniaus senamiesčio apsaugos taisyklių ir atnaujintos dokumentacijos dėl didelio aukščio pastatų plėtros apsaugos zonoje, kurių Komitetas pageidavo 32-ojoje sesijoje (2008 m.)“; „prašo naująją šios paveldo vertybės komisiją kuo greičiau pradėti nuolatinį darbą vadovaujantis aiškiais apsaugos uždaviniais ir procedūromis bei sprendimų priėmimo procesu, kuriame būtų pabrėžiama objekto išskirtinės visuotinės vertės apsauga“; „pakartoja savo prašymą Konvencijos Šaliai pateikti informaciją, kurios 32 sesijoje Pasaulio paveldo komitetas pageidavo dėl teisės aktų, taikomų paveldui (įskaitant ir naujus teisės aktus), galiojančių paveldo apsaugos planavimo priemonių ir daugiaaukščių pastatų, kurie gali turėti įtakos vizualiniam vientisumui, statybos taisyklių“ (2, 3, 5, 6, 7 p.).

Lietuvos Respublika vėluoja pateikti arba nepateikia prašomos informacijos, neparengia nurodytų teisės aktų. Šalis vengia iš anksto informuoti Pasaulio paveldo komitetą apie naujų, didelio masto statybų planus bei ketinimus Senamiestyje ir jo apsaugos zonoje, pvz., aukštybinių pastatų statyba Senamiesčio apsaugos zonoje – dešiniajame Neries krante, Savanorių pr. ir kitur, tramvajaus trasa per Senamiestį, „Architektūros parkas“ 58 ha Senamiesčio bei jo apsaugos zonos teritorijoje, Gugenheimo-Ermitažo muziejus, keliaaukščių požeminių automobilių stovėjimo aikštelių bei garažų tinklo Senamiesčio želdynuose bei viešosiose erdvėse projektai.

3. Nuo 1998 m. iš esmės nevykdoma Senamiesčio stebėsena. Nepakankamai kokybiški, nekonkretūs ją reglamentuojantys arba tiesiogiai veikiantys teisės aktai. Trūkumų yra kultūros ministro įsakymu patvirtintose Nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimo taisyklėse, Kultūros paveldo objektų ar vietovių apžiūros, būklės fiksavimo ir tyrimo atlikimo užtikrinimo taisyklėse, Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklėse, Kultūros paveldo objekto būklės tikrinimo taisyklėse.

Privalomose Lietuvos Respublikos monitoringo ataskaitose Pasaulio paveldo komitetui yra tikrovės neatitinkančios informacijos. Pavyzdžiui, nurodoma, jog Vilniaus senamiestyje galioja valdymo planas, stebėsena vykdoma nuo 1998 m., o jos programa yra patvirtinta.

4. Nėra vieningo viešo mokslinio informacinio centro – duomenų banko, kuriame būtų kaupiama visa Senamiesčio išsaugojimui ir priežiūrai būtina informacija, duomenų fragmentai nenuosekliai saugomi įvairiose institucijose ir tinkamai nesisteminami. Paveldo apsaugos reikalavimai tinkamai neįregistruojami Nekilnojamojo turto registre.

5. Tinkamai nereglamentuojama istorinių interjerų apsauga ir naudojimas, architektūros ir statybos detalių, elementų, medžiagų išsaugojimas. Statybos įstatymo apibrėžimas, jog „statinio architektūra yra statinio kaip meno kūrinio, vidaus erdvės ir išorės pavidalas, statinio dalių išdėstymas, jų formų meninė išraiška ir visų statinio elementų tarpusavio santykis“, nėra taikomas architektūros paveldui vertinti ir saugoti. Vilniaus senamiestyje daug vertingų pastatų buvo sužalota pažeidžiant jų architektūros vientisumą.

6. Senamiestyje buvo atlikta bei atliekama kokybiškų tvarkymo ir statybos darbų kai kuriuose sakralinio paveldo objektuose, Vilniaus universiteto ansamblyje, kai kuriuose privačiuose pastatuose savininkų iniciatyva, pvz., Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčios ir Bonifratrų vienuolyno ansamblio, Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino bažnyčios bei Bernardinų vienuolyno, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios, Šv. Mikalojaus bažnyčios tvarkymo darbai, Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios bei Bernardinių vienuolyno komplekso tvarkymo darbai pritaikant Bažnytinio paveldo muziejui. Atliekami Šv. Onos bažnyčios ir kt. restauravimo darbai. Atlikti Šv. Dvasios cerkvės ir jos aplinkos tvarkymo darbai. Lėtai, tačiau nuosekliai konservuojama bei restauruojama Švč. M. Marijos Dievo Motinos Ėmimo į dangų bažnyčia. Tvarkant Šv. Kotrynos bažnyčią buvo pakeista jos teritorija bei interjeras; atlikti Šv. Kazimiero bažnyčios ir Benediktinių vienuolyno komplekso su gimnazija bei biblioteka tvarkymo bei pritaikymo darbai. Atlikti itin vertingos architektūros Bazilijonų vienuolyno vartų konservavimo-restauravimo, pagrindinio korpuso tvarkymo bei pritaikymo Tarptautinei verslo mokyklai darbai (buvo sunaikinta medinių perdangų, tačiau pavyzdingai sutvarkyta nuogrinda, restauruota istorinė altitudė). Buvusių Vyskupų rūmų kompleksas tvarkytas pritaikant jį Lietuvos Respublikos Prezidento ir jo administracijos reikmėms. Atlikti Vilniaus arkivyskupijos komplekso, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto bei kitų komplekso pastatų tvarkymo darbai ir t.t. Atkuriami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Geri fasadų tvarkymo pavyzdžiai yra Vokiečių g. 10 (tačiau ne šio pastato vidaus planinė erdvinė struktūra), viešbučio „Europa“, esančio Aušros vartų g. 6, pagrindinis fasadas (tačiau ne vidinis šio viešbučio kiemas).

Visgi esant neveiksmingai valstybinei paveldo apsaugos sistemai ir savininkų nenorui, neigiami pokyčiai yra sisteminiai, didelio masto ir būtent dėl jų Vilniaus istorinis centras neteko dalies autentiškumo ir vientisumo.

6.1. Pakito Vilniaus senamiesčio ir jo aplinkos istoriškai susiformavęs kraštovaizdis, jo struktūros būdingi bruožai, panoramos, siluetai. Šiuos pokyčius nulėmė naujos, per pastarąjį dešimtmetį pastatytos, šiuolaikinių formų, didelių tūrių kraštovaizdžio bei panoramų dominantės bei formantės iš stiklo ir betono, kurios savo siluetais konkuruoja ar nustelbia net Gedimino pilies bokštą („architektūrinė kalva“ Konstitucijos pr., kurią sudaro šie pastatai: 33 aukštų verslo centras „Europa“, Konstitucijos pr. 7, valstybės įmonė Registrų centras su 16 ir 24 aukštų bokštiniais tūriais Lvovo g. 25;
22 aukštų Vilniaus miesto savivaldybė, Konstitucijos pr. 3; 27 aukštų biurų-gyvenamasis namas Konstitucijos pr. 9, pastatytas 16 aukštų „Swedbank“ administracinis pastatas Konstitucijos pr. 20).

Lietuvos istoriniai ir kultūriniai simboliai – Gedimino kalnas ir pilies bokštas, Šv. Jono bažnyčios varpinė, Arkikatedros varpinė, kitos bažnyčios – neatskleidžiami miesto siluetuose, panoramose, kraštovaizdyje, bet stelbiami naujų aukštybinių pastatų (11 aukštų pastatas Žvėryne, greta Pedagoginio universiteto, konkuruoja su Gedimino bokštu, pastatas Savanorių pr. 1
konkuruoja ar net nustelbia Šv. Jono bažnyčios varpinę, dominante įsirėžia į nuostabiausius Vilniaus bažnyčių vaizdus, kyla Užupio g. perspektyvoje).

Prioritetu nelaikomas reikšmingiausių ir vertingiausių saugomų kalvų ir piliakalnių, pastatų ansamblių ir kompleksų atskleidimas bei išryškinimas kraštovaizdyje, panoramose, siluetuose. Senamiesčio apsaugos zonoje ir kitose Vilniaus vietose, neatsižvelgus į Vilniaus kalvų ypatybes, pastatyta daug aukštybinių pastatų ir ilgų daugiaaukščių namų, kurie ypač stelbia vertingiausius senosios sostinės (Senamiesčio) siluetus, panoramas bei istorines dominantes („architektūrinė kalva“ Konstitucijos pr., 11 aukštų, itin masyvus pastatas už Olandų g., 15 aukštų „Hanner“ pastatas prie Geležinio Vilko pr. 18, antroje terasoje, nuo Vilniaus piliakalnių – „Vilniaus vartų“ komplekso Gynėjų g. /A. Tumėno g. 14/4 aukštybinis pastatas ir kt.). Vizualinė tarša ypač paveikė Vilnios slėnį Pilių teritorijoje, keičiamas Neries slėnio kraštovaizdis, kurio vaizdingos, plačios, dažnai žalios šlaitų terasos susiaurinamos, „užmaskuojamos“, kitaip sužalojamos ar apskritai sunaikinamos statant naujus ar didinant jau esančius vientisus masyvius daugiaaukščių pastatų kompleksų tūrius apatinėse terasose, greta Neries (vadinamieji „Karaliaus Mindaugo apartamentai“, Olimpiečių g. 1; dešiniojo kranto atkarpos tarp Karaliaus Mindaugo ir Žaliojo tiltų, tarp Žaliojo ir Baltojo tiltų; į rytus nuo Vilniaus kultūros ir sporto rūmų (Rinktinės g. 1); planuojamas Gugenheimo-Ermitažo muziejaus pastatas Neries pakrantės iškyšulyje, numatyta urbanizuoti atkarpą tarp Žaliojo ir Geležinio Vilko tiltų, taip pat perimetru užstatyti Žygimantų g. ir t. t.). Keičiamas Senamiesčio reljefas, hidrografinis tinklas, nerestauruotas ir neatkurtas nei vienas istorinis želdynas. Mažėja želdynų ir želdinių – skveruose bei neužstatytose kvartalų erdvėse planuojamos požeminės automobilių stovėjimo aikštelės bei garažai, kai kurie želdynai iš dalies jau užstatyti.

6.2. Didinant Senamiesčio užstatymo tankumą, intensyvumą, aukštinant namus ir stogus, keičiama autentiška erdvių ir tūrių hierarchija. Nyksta tradicinis ansamblių (bažnyčių su vienuolynais bei sodais, rūmų kompleksų) dominavimas aplinkoje – jie vizualiai suskaidomi į smulkesnius fragmentus arba atskiriami nuo savo dominančių bei neatsižvelgiant į istorinę žemėvaldą fiziškai ir (arba) vizualiai prijungiami prie visai kitų statinių. Iš esmės keičiama istorinių valdų (posesijų) užstatymo struktūra. Senieji kiemeliai paverčiami XIX a. pab. būdingais „kiemais-šuliniais“ arba patalpomis (juos perdengiant), o sodybinį užstatymą keičia perimetrinis.

Dėl tokių statybų išnyksta Vilniaus gatvelėms bei kiemams ypač būdingos daugiaplanės perspektyvos. Nyksta ir Senamiesčio vertybė – labai savita taki erdvė – vertikaliai (suvienodinant pastatų aukščius, keičiant stogų formas ir nuolydžio kampus) ir horizontaliai (naujus namus statant nebe lankstu pagal istorinių gatvelių vingius, o kampais ir tiesiomis atkarpomis; gatvių ir aikščių naujų grindinių piešinio linijų nederinant su istorinės erdvės kryptimis, perspektyvomis; sankryžose nesaugant tradicinių plastiškų gatvelių praplatėjimų). Pakito senų ir naujų pastatų fasadų bei detalių apdailos būdas (išlyginamas tradiciškai nelygus tinkas, aštrinamos aptakios angų briaunos). Senamiesčio gatvių erdvės ir statiniai netenka tradicinio plastiškumo.

6.3. Nėra senųjų namų tausojamo naudojimo bei tvarumą užtikrinančios priežiūros tradicijų, kurias kaip ypatingą Vilniaus senamiesčio tvarkymo trūkumą dar 1994 m. nurodė ICOMOS ekspertai. Senos vertingos konstrukcijos, detalės pašalinamos užuot jas išsaugojus. Ypač žalojamos ir naikinamos autentiškos bei tradicinės durys ir langai, jie sistemingai keičiami į šiuolaikines duris bei vitrinas, beveik visur mediniai rėmai keičiami plastikiniais arba prastomis medinėmis imitacijomis. Menkai saugomos medinės ir metalinės architektūrinės detalės ir elementai, ypač smulkieji. Angos vitrinoms bei durims iškirstos arba padidintos dažnai išardžius ir sužalojus senųjų, netgi gotikinių, pastatų istorinį sienų mūrą, naujoms parduotuvėms įrengiami Senamiesčiui visiškai nebūdingi, į gatvę išsikišantys laipteliai bei apsauginės tvorelės. Atsiranda naujų medžiagų, kaip cokolių ir laiptų apdaila marmuru, poliruotu granitu. Dėl gausių, dažnai net grindinį siekiančių stiklinių vitrinų ir durų, architektūrą stelbiančios margos reklamos pasikeitė Vilniaus senamiesčio parterio pavidalas. Daug autentiškumo prarado seniausios Senamiesčio gatvės – Pilies, Didžioji, Trakų, Stiklių, Gaono, Vokiečių ir kitos.

Labai sumažėjo konservavimo ir restauravimo apimtys. Statybos ir tvarkymo darbuose plačiai naudojamos silikatinės plytos, gelžbetonio konstrukcijos, betonas, skardinė čerpių imitacija, plastikiniai langų ir stoglangių rėmai, plastiko, stiklo ir metalo durys. Vis labiau plinta „atkūrimas nugriaunant“ – nugriovus senuosius pastatus statomos jų imitacijos iš šiuolaikinių medžiagų. Dėl paminėtos miesto audinio kaitos Senamiestis netenka autentiškos išvaizdos.

6.4. Kompleksiškai, kaip vientisi meno kūriniai paprastai saugomi ir tvarkomi tik bažnyčių istoriniai interjerai.

6.5. Pagrindine kaitos priežastimi tampa naujų šiuolaikinių formų ir tektonikos pastatų, dažnai naujadarų istorinėje aplinkoje, statyba (pvz., Krivių g. kvartalai, viešbutis „Klaipėda“ prie Katedros a., „Novotel“ Gedimino pr. ir kt.) ir tikrovėje neegzistavusių XIX a. pab. carinio laikotarpio Vilniaus architektūros pastatų bei kompleksų imitacijos (Tymo g.
kvartalas, „Barbacan Palace“ tarp Bokšto ir Šv. Kazimiero g., „Kempinski“ viešbučio priestatas prie Katedros a. ir kt.). Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme apibrėžto atkūrimo požymių esama tik vieninteliame pastate – LDK Valdovų rūmuose.

Autentiškumą mažina ir nauji infrastruktūros statiniai, antžeminės ir požeminės automobilių stovėjimo aikštelės po gatvėmis, aikštėmis, pastatais, kiemais, saugomų kalvų šlaituose, Karaliaus Mindaugo tiltas, keltuvas į Gedimino kalną.

7. Vilniaus istorinio centro bei jo aplinkos archeologinis paveldas – jo vertybės ar jų kompleksai, archeologinės vietos ar vietovės – nominacijos dokumente neapibrėžtas kaip neatsiejama Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės dalis. Vilniaus istorinis centras, kaip pasaulio paveldo vietovė, apsaugos požiūriu yra suskaidytas, todėl jo autentiškumo ir vientisumo išsaugojimo sąlygos nepakankamos. Nenustatytas būtinas archeologinio paveldo apsaugos bei atskleidimo prioritetas Vilniaus pilių valstybiniame kultūriniame rezervate bei jo aplinkoje.

Senamiestyje intensyviai vykdomi žemės kasimo darbai taip pažeidžiant ar sunaikinant kultūrinį sluoksnį; mažai archeologinio paveldo saugoma ir eksponuojama in situ. Retai taikomi paveldą tausojantys, neinvaziniai tyrimų būdai. Netenkama seniausiojo Vilniaus medžiaginio pavidalo liekanų bei ženklų ir ypač svarbaus žinių šaltinio – istorinio centro bei jo aplinkos kultūrinio sluoksnio. Senieji statiniai, kelių, hidrografinių įrenginių ir kitos aptinkamos liekanos dažniausiai yra sunaikinamos arba pašalinamos statant naujus namus bei kitus statinius, ypač įrengiant dideles požemines automobilių stovėjimo aikšteles ir požeminius aukštus, naujus rūsius.

8. Išvados:

8.1. Kontrolės ir priežiūros stoka: 1994 m. įrašius Vilniaus senamiestį į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą nesiekta tobulinti ir įtvirtinti buvusio valstybinio lygmens kultūros paveldo apsaugos bei jo administravimo kontrolės ir priežiūros Vilniaus senamiestyje ir jo aplinkoje pradmenų:

8.1.1. 1995-02-01 panaikinta Vilniaus senamiesčio būklės bei apsaugos kontrolę ir priežiūrą valstybiniu lygmeniu užtikrinusi institucija – Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija, atskaitinga Lietuvos Respublikos Seimui;

8.1.2. 1995-02-01 panaikintas Kultūros paveldo inspekcijos laikinojo įstatymo galiojimas, tačiau nebuvo parengtas nuoseklią kontrolės raidą užtikrinantis tobulesnis, jį pakeičiantis valstybinės kultūros paveldo apsaugos bei jo administravimo kontrolės ir priežiūros įstatymas;

8.1.3. valstybinės kontrolės ir priežiūros funkcija pažeminta iki Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento žinybinio lygmens, įsteigiant šiame Departamente Kontrolės tarnybą.

8.2. Netinkamas Senamiesčio apsaugos valdymas:

8.2.1. neįsteigta valstybinio lygmens ir atitinkamos atsakomybės bei atskaitomybės Vilniaus senamiesčio paveldo apsaugos ir valdymo institucija ar pareigybė;

8.2.2. nėra specializuotų Vilniaus senamiesčio tvarkymo ir priežiūros dirbtuvių;

8.2.3. nėra atitinkamo lygmens ir pajėgumų Senamiesčio tvarkymo bei atgaivinimo fondo ir veiksmingo tvarkybos darbų, kultūros paveldo objektų ar jų dalių eksploatavimo ir priežiūros kaštų kompensavimo mechanizmo;

8.2.4. iki šiol neįsteigtas Vilniaus senamiesčio mokslinis informacinis centras.

8.3. Neveiksminga teisėtvarka:

8.3.1. neužtikrintas Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos bei jos įgyvendinimo gairių reikalavimų vykdymas;

8.3.2. valstybiniu lygmeniu nesukurtas Vilniaus senamiesčio paveldo apsaugos, valdymo (įskaitant finansavimą) bei naudojimo mechanizmas, kuris buvo rekomenduotas 1997 m. Senamiesčio atgaivinimo strategijoje; daug atsakomybės bei įgaliojimų buvo suteikta Vilniaus miesto savivaldybei, kuri nepajėgė tinkamai išspęsti iškilusių sudėtingų paveldosaugos uždavinių;

8.3.3. „laisvas“ paveldosaugos teisės aktų reikalavimų interpretavimas, kuris itin pasireiškė išduodant sąlygas, tikrinant jų laikymąsi, derinant bei tvirtinant planus bei projektus:

• nesilaikyta 1997 m. patvirtinto Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento sudėtinėje dalyje – Vilniaus senamiesčio apsaugos laikinosiose taisyklėse nustatytų konkrečių Vilniaus senamiesčio apsaugos reikalavimų;

• suderinta labai daug projektų ir išduota leidimų, pažeidžiančių šių Taisyklių bei Konvencijos esminius reikalavimus;

• pažeidžiant Taisykles įrengta gausybė „šiuolaikinio stiliaus“ langų, vitrinų, lauko durų, stoglangių, rekonstruoti vertingi istoriniai pastatai, pakeista fasadų architektonika;

8.3.4. ignoruojamos Pasaulio paveldo komiteto sesijų rekomendacijos bei UNESCO tarptautinių ekspertų (Margarethos Ehrström ir Hans-Jacobo Roaldo bei Ray Bondino 2004-12-22 ataskaitos dėl Vilniaus senamiesčio detaliojo plano bei apsaugos būklės) išvados bei pasiūlymai dėl Vilniaus istorinio centro apsaugos būklės bei jos pagerinimo;

8.3.5. nesilaikyta 1995-03-23 Vilniaus miesto valdybos potvarkiu Nr. 775V patvirtintos Vilniaus senamiesčio koncepcijos ir sklypų plano reikalavimų priimant sprendimus dėl jo įgyvendinimo bei 1992 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 735 „Dėl žemės sklypų respublikinės ir vietinės reikšmės urbanistikos paminklų teritorijose“ ir Teritorijų planavimo įstatymo reikalavimų, nes šis specialusis planas buvo įregistruotas (žr. minėtą Vyriausybės nutarimą Nr. 735 bei jį lydinčią Paminklotvarkos departamento direktoriaus Instrukciją) kaip detalusis;

8.3.6. neįvykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-02-21 nutarimo Nr. 145 „Dėl Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategijos projekto“ 1 dalies reikalavimai dėl šios strategijos tobulinimo;

8.3.7. nepakankamai įgyvendinami Valstybinės kultūros paveldo komisijos (Valstybinės paminklosaugos komisijos) sprendimai dėl Vilniaus senamiesčio ir jo aplinkos apsaugos, o dažnai apskritai ignoruojami.

8.4. Nepakankama teisėkūra:

8.4.1. strategiškai nenustatytas ir teisės aktais neįteisintas reikšmingiausių visuotinės vertės LDK laikotarpio Vilniaus senamiesčio segmentų bei elementų, nurodytų nominacijos dokumente, išsaugojimo, prezentavimo ir perdavimo ateities kartoms prioritetas, taip pat šio objekto autentiškumo ir vietisumo sąlygos;

8.4.2. valstybiniu lygmeniu tinkamai neparengti esminiai Vilniaus senamiesčio ir jo kultūrinio kraštovaizdžio paveldo apsaugos teisės aktai bei strategijos;

8.4.3. Statybos įstatyme neapibrėžta statinio architektūrinės vertės sąvoka, o statinio architektūros bei šio paveldo apsauga Lietuvoje įstatymu nereglamentuota:

• neparengtas Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijos 9 straipsnyje nurodytas Architektūros paveldo apsaugos įstatymas;

• nėra poįstatyminio Vilniaus senamiesčio ir jo aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio ir architektūros paveldo apsaugą reglamentuojančio teisės akto, įteisinančio nominacijos dokumento kriterijų bei nuostatų prioritetus;

• į 2003 m. patvirtintą Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą nebuvo tinkamai perkelti bei detalizuoti 1997 m. patvirtinto Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento Vilniaus senamiesčio apsaugos laikinosiose taisyklėse nustatyti konkretūs Senamiesčio apsaugos reikalavimai; taip pat dalinai atsisakyta bendrosios dalies esminių reikalavimų, nenustatytas šių reglamentų tarpusavio ryšys;

• iki šiol neparengtas paveldosaugos reikalavimus atitinkantis bei pakankamai detalus Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas;

• neužtikrinamas Vilniaus istorinio centro paso (dosjė) atnaujinimas, jo duomenų išsamumas, kokybė ir nuolatinis papildymas, įskaitant stebėsenos informaciją apie pokyčius; neįteisintas šių duomenų privalomumas bei sąsajos su kitais teisės aktais;

• nėra architektūros paveldo konservavimo, restauravimo reikalavimų detalizacijos bei praktinių patarimų gairių (žr. Komisijos 2008 m. sprendimą Nr. S-9-(137), t. y. paveldo tvarkybai bei priežiūrai skirtų praktinių metodinių gairių);

8.4.4. nėra Kultūros paveldo valstybinės kontrolės įstatymo, neparengta jo koncepcija;

8.4.5. nėra veiksmingo valstybinio lygmens Senamiesčio fizinės ir apsaugos būklės monitoringo ir jo pagrindu pateiktų išvadų bei objektyvių siūlymų dėl Vilniaus senamiesčio apsaugos būklės gerinimo;

8.4.6. nėra taisyklių, aiškiai nustatančių kraštovaizdžio ir architektūros paveldo, įskaitant mažąsias architektūros formas, apsaugą bei kontrolę.

8.5. Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas parlamentinę kontrolę nebandė nustatyti, kodėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė vilkina vykdyti Pasaulio paveldo komiteto sprendimus dėl Vilniaus istorinio centro apsaugos, išsaugojimo ir valdymo pagerinimo bei informacijos pateikimo (Pasaulio paveldo komiteto 2005 m. sprendimas 29COM 7B.79, 2006 m. sprendimas 30COM 7B.86, 2008 m. sprendimas 32COM 7B.99 ir nuorodos 32COM 8B.62, 2009 m. sprendimas 33COM 7B.112); neužtikrina nuolatinės Vilniaus istorinio centro išsaugojimo būklės stebėsenos ir veiksmingos Vilniaus istorinio centro tvarkybos kontrolės; neįgyvendina Europos Tarybos Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijos nuostatos dėl 9 straipsnyje nurodyto Architektūros paveldo apsaugos įstatymo.

8.6. Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo neiniciatyvi, o daugeliu atvejų apskritai nusišalino nuo Vilniaus senamiesčio apsaugos bei teisės aktų rengimo proceso:

8.6.1. nepatvirtintas Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės aprašas, jame aiškiai apibrėžiant visus 1994 m. nominacijos dokumente nurodytus Vilniaus senamiesčio išskirtinės visuotinės vertės elementus, jos pripažinimo kriterijus bei įrašant nurodytas autentiškumo ir vientisumo sąlygas, taip pat šia verte pagrįstus apsaugos ir priežiūros prioritetus bei kitus privalomuosius strateginius reikalavimus;

8.6.2. nepatvirtintos Vilniaus istorinio centro išsaugojimo gairės, kuriose būtų nominacijos dokumento pagrindu nustatyti konkretūs Vilniaus senamiesčio fizinio ir vizualinio išsaugojimo prioritetai, rodikliai, leidžiamos bei draudžiamos veikos, įskaitant būtinybę saugoti erdvinę, tūrinę, planinę bei semantinę struktūrą ir istorinių vandenų, želdynų bei kitų viešųjų erdvių sistemas, įteisinant jų statusą bei teritorijas; nustatytas draudimas Vilniaus senamiesčio ribose bei saugomų kalvų šlaituose statyti požemines automobilių stovėjimo aikšteles, o apsaugos zonoje ir kitoje vizualinėje aplinkoje – aukštybinius ir kitus daugiaaukščius, ypač perimetrinius pastatus; taip pat nustatytas draudimas statyti naujus pastatus bei kvartalus, kuriais būtų ne atkuriama, bet keičiama nominacijos dokumente nurodyta saugoma LDK laikotarpio Vilniaus gamtinė, urbanistinė ir architektūrinė aplinka;

8.6.3. iki šiol neįvertintas Vilniaus istorinio centro vykdomos stebėsenos veiksmingumas bei informatyvumas, neužtikrinta, kad ateityje ji būtų vykdoma nuosekliai ir kokybiškai (Kultūros ministerija neįpareigota iš esmės tobulinti su objektų inventorinimu, būklės vertinimu bei stebėsena susijusius teisės aktus, kad jie atitiktų UNESCO standartus; nenustatytas valstybinis stebėsenos lygmuo, nepaskirta atsakinga valstybės institucija stebėsenai organizuoti ir jos kokybei užtikrinti);

8.6.4. nesudaryta darbo grupė Architektūros paveldo apsaugos įstatymo koncepcijai ir projektui parengti;

8.6.5. nesvarstyta galimybė Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės aprašą pildyti archeologiniu paveldu.

Ūkio, Aplinkos ir Kultūros ministerijos iki šiol nesiėmė priemonių, neparengė teisės aktų paketo, kad būtų įteisinta bei skatinama tradicinių ir šiuolaikinių konservacinių, restauracinių medžiagų ir gaminių serijinė bei namudinė gamyba; nustatyta sertifikavimo sistema, susieta su Europos Sąjungos teise bei apimanti Lietuvos tradicinius amatus ir jų tęstinumą.

8.7. Nėra mechanizmo, pagal kurį Vilniaus miesto savivaldybė privalėtų iš anksto informuoti Kultūros ministeriją apie visas planuojamas didelio masto statybas Vilniaus istoriniame centre ir jo apsaugos zonoje, o Lietuva galėtų iš anksto informuoti Pasaulio paveldo komitetą, kaip nustatyta Pasaulio paveldo konvencijos taikymo gairėse.

8.8. Tebegalioja tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus pažeidžianti planavimo organizavimo teisių perdavimo privatiems suinteresuotiems asmenims praktika.

8.9. Vis dar rengiami pavienių sklypų detalieji planai.

______________