2012 m. kovo 7 d. pranešimas VIR

 

Rinkimai Rusijoje – progresas, proveržis ir posūkis demokratijos link – būtent tokius vertinimus girdėjau iš daugumos Rusijos prezidento rinkimų tarptautinių stebėtojų kovo 4-osios naktį būdamas Maskvoje. Noriu pabrėžti, kad nors pats taip pat buvau oficialus tarptautinis stebėtojas, asmeniškai atsisakiau bet kokių paslaugų iš Rusijos organizatorių pusės, kuriomis naudojosi kiti užsienio stebėtojai. Paėmiau savo mašiną ir pasirinkau, kokias balsavimo apylinkes noriu matyti. Visose apylinkėse be išimties kalbėjau su kandidatų atstovais, klausiau apie galimus priekaištus bei jų požiūrį į rinkimų legitimumą. Aplankiau daugiau negu 20 rinkimų apylinkių, tačiau nė iš vieno stebėtojo neišgirdau blogų rinkimų organizavimo vertinimų. Palikau jiems savo telefono numerį, kad skambintų man, jeigu bus kokių pažeidimų. Sekmadienio vidurdienį, specialiai organizuotame brifinge pranešiau savo telefono numerį ir paprašiau kitų užsienio stebėtojų misijos atstovų pranešti man asmeniškai, jeigu jie pastebės kokius nors rinkimų pažeidimus, kad ir aš galėčiau nuvažiuoti ir užfiksuoti tokią situaciją. Negavau nei vieno tokio pranešimo.

Visus šiuos veiksmus dariau ne tam, kad apie tai galėčiau kalbėti Lietuvoje, o todėl, kad Europos Parlamentas (EP) visada svarsto ir priima atitinkamas rezoliucijas dėl reikšmingų įvykių pasaulyje. Deja, tačiau dažnai europarlamentarai priima sprendimus nežinodami tikros situacijos, o tik susipažinę su kitų žmonių pateikta, dažnai iškreipta informacija. Todėl prieš priimdamas sprendimą norėjau įsitikinti savo akimis, o ne iš tarpininkų pasakojimų išgirsti, kas gi iš tikrųjų vyko Rusijoje.

Esu tikras, kad visus svarstymus ir apgailestavimus dėl šių rinkimų geriausiai galima vertinti palyginimais – taip, kaip tai darė rinkimų stebėtojas iš Lietuvos, Seimo narys Egidijus Vareikis. Kaip tik iš jo komentarų matosi, kad žmogus nelabai suprato ką ten matė, todėl noriu paaiškinti ir jam, ir visiems, kas domisi, kas gi, mano akimis, šį savaitgalį įvyko Rusijoje.

 

Skenuojanti balsadėžė – rinkimų skaidrumo garantija

 

Esu tikras, kad balsavimo lapus automatiškai skenuojanti balsadėžė iš tikrųjų yra didžiulė pažanga, kuri iki minimumo sumažina žmogaus įsikišimo ir rinkimų klastojimo faktorius. Visiškai skirtingi dalykai, kai žmogus pats užpildo biuletenį ir betarpiškai jį įmeta į skenuojančią balsadėžę – rezultatas yra iš karto fiksuojamas elektroniniu būdu trijose vietose – nurodant bendrą balsavimo lapų skaičių bei už ką buvo atiduotas balsas. Šiuo atveju niekas daugiau nieko negali padaryti, nebent kas nors panorėtų rankiniu būdu perskaičiuoti balsus tam, kad patikrintų, ar sutapo skaičiai skeneryje bei biuletenių kiekis balsadėžėje su atėjusiu balsuoti rinkėjų skaičiumi, kurį fiksuoja apylinkėje esantys įvairių partijų stebėtojai bei apylinkės rinkimų komisijos registras.

Ką gi sako E. Vareikis, kuris yra garbingos tarptautinės organizacijos Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos narys, kurio pastabomis ši organizacija remsis rašydama išvadas dėl rinkimų: „O ko reikia pasimokyti? Balsadėžės yra, skeneriai yra naudojami nedaugelyje šalių... o pas mus žmonės skaičiuoja balsus ir atsiunčia į apygardą. (...) O skenuoti biuletenius – mes juos skenuojame, bet ne balsavimo apylinkėse, o vėliau. Viskas šitas yra įmanoma“. Būtent čia ir prasideda falsifikavimas – kai tai daroma vėliau ir rankiniu būdų. Štai kodėl Kaune rinkimų metu tūkstančius balsų skaičiuoja visą parą ir niekaip nesugeba suskaičiuoti. Pas mus palikta galimybė falsifikuoti balsavimo rezultatus – yra galimybė sugadinti biuletenį prirašius dar vieną kryžiuką, varnelę ar dar kokią nors žymę, o gal net ir pakeičiant patį biuletenį. Tuomet jau nelieka jokių galimybių patikrinti tas pats tai biuletenis, ar ne. O skeneryje galima patikrinti biuletenio identiškumą. Štai kodėl po to, kai pasidarbuoja oponentai, skenuok neskenavęs jau būna vėlu. Tokiu būdu skenuojanti balsadėžė minimizuoja žmogaus įsikišimo faktorių. Be to, visose rinkimų apylinkėse buvo įdiegtos stebėjimo kameros, dirbančios realiuoju laiku.

 

Vienodos galimybės visiems kandidatams

 

Taip pat E. Vareikis sakė, kad prieš rinkimus vieniems kandidatams buvo duota daugiau galimybių pasirodyti žiniasklaidoje nei kitiems. Juokas ima iš šių argumentų. Per šiuos Rusijos prezidento rinkimus ne tik patys kandidatai į prezidento postą, bet net ir jų atstovai turėjo galimybę dalyvauti visuose televizijos kanaluose, net ir valstybiniuose. O kaip vyksta pas mus Lietuvoje? Pažiūrėkite kada man – vienos didžiausių Lietuvos parlamentinių partijų pirmininkui – buvo leista pasisakyti valstybiniame televizijos kanale? Vieną – du kartus per metus. O paskutinį kartą prieš Naujuosius metus net už pinigus negalima buvo užsakyti vienos minutės trukmės sveikinimo.

Visiška naujovė buvo tai, kad šiuos prezidento rinkimus buvo leista oficialiai stebėti Rusijos visuomeninėms organizacijoms – kas mūsų Lietuvoje dar yra draudžiama. Todėl raginu visus pseudostebėtojus patylėti ir nemeluoti visam pasauliui.

Atrodo, kad pagrindinis E. Vareikio tikslas šiuose rinkimuose buvo ne stebėti, o ieškoti, bet jo ieškomus ir surastus „pažeidimus“ galima prilyginti Kremliaus sienos krapštymu pirštu – nei vienu, nei kitu atveju jokio apčiuopiamo rezultato.

 

Konstruktyvus dialogas su oponentais

 

Palyginkime toliau. Ar pas mus Lietuvoje nors vienas prezidento rinkimus laimėjęs kandidatas pakvietė savo oponentus prie bendro stalo tam, kad nuimtų rinkimų įtampą, pralaimėjimo kartėlį ir konsoliduotų visas politines jėgas savo valstybės labui? Ne! Pas mus tokių dalykų nevyksta. O Vladimiras Putinas visus kandidatus pakvietė prie apvalaus stalo ir paragino kartu dirbti valstybės labui. Juk mūsų šalyje ir prieš rinkimus, ir po jų tik ir girdima – ne, kartu su vienu ar kitu neisim. Ieškoma įvairių subjektyvių priežasčių, lyg tai kalbama apie moralę ir ideologiją, kreipiamas dėmesys net į aprangos stilių – galvojama apie viską, tik ne apie valstybę. Pas mus dažnai pamirštama, kad už oponentus taip pat balsavo žmonės, kurie taip pat rinko savo atstovus. Į šiuos žmonės mūsų nugalėtojai paprasčiausiai nusispjauna, lyg jie neegzistuotų. Štai tokia „demokratija“ yra propaguojama pas mus Lietuvoje. Ne valstybės konsolidavimas, o tautos skaldymas yra ryškiausias mūsų lietuviškos „demokratijos“ bruožas.

 

Parodė tik vieną pusę

 

Pasibaigus balsavimui pats asmeniškai nuėjau pažiūrėti į mitingą už V. Putiną. Net padariau vaizdo įrašą. Nežiūrint į šalčius, žmonių ten buvo apie porą šimtų tūkstančių. Tiems, kas orientuojasi Maskvoje, noriu paaiškinti: nuo Lenino bibliotekos galo iki Raudonosios aikštės, Tverskaja gatvėje – nuo Raudonosios aikštės iki Puškino aikštės ir nuo Raudonosios aikštės iki Vaikų pasaulio, neskaitant, kad pilna žmonių buvo ir Maniežo aikštėje – viskas buvo užpildyta. Tokiame plote gali tilpti ir milijonas žmonių. Be to, susirinkusiųjų nuotaika tikrai nebuvo dirbtina. O ką parodė Lietuvos žiniasklaida? Tik nedidelį nesankcionuotą oponentų mitingą. Kokia bebūtų tiesa, ją reikia rodyti.

Atsakydamas į Rusijos žurnalistų klausimą kaip vertinu mitingus, tiesioginiame eteryje pasveikinau Rusijos tautą su suaktyvėjusiu pilietiškumu bei atsiradusia drąsa sakyti savo nuomonę. Teigiamai įvertinau ir pozicijos, ir opozicijos mitingus, bei pasidžiaugiau, kad žmonės pradėjo aktyviai formuluoti ir ginti savo politines ir pilietines pozicijas, tačiau pabrėžiau, kad tai turi būti sankcionuota ir teisėta, kaip reikalaujama ir Lietuvoje.

 

Darbo partijos pirmininkas,

Europos Parlamento narys

Viktoras Uspaskich