Esminis Europos Sąjungos (ES) teisėkūros  skirtumas nuo nacionalinių teisės sistemų yra tai, kad visoms ES valstybėms narėms privalomus antrinės teisės aktus priima ne nacionaliniai parlamentai, o ES Taryba (joje valstybių narių pozicijoms pagal tam tikras taisykles atstovauja valstybių vyriausybės) kartu su Europos Parlamentu (jis turi visų ES piliečių, o ne vienos konkrečios valstybės piliečių mandatą). Pagal įprastinę teisėkūros procedūrą priimamus aktus ES? Taryba gali priimti kvalifikuota balsų dauguma.

Teisė rengti konkrečių teisės aktų projektus priklauso (su tam tikromis išlygomis) kitai viršnacionalinei ES institucijai – Europos Komisijai. Tokiu būdu formaliai ES teisėkūroje tiesiogiai nedalyvauja nacionaliniai parlamentai – pagrindinė nacionalinių įstatymų leidybos institucija. Neretai nacionaliniams parlamentams tenka atsakomybė už priimtų ES teisės aktų įgyvendinimą (kai jų įgyvendinimui reikia priimti įstatymus). Ši schema, nuo Europos Bendrijos (EB) įsteigimo laikų mažai pakitusi, išliko iki šiol.

Tačiau per keletą Europos integracijos dešimtmečių paaiškėjo šios schemos spragos. Valstybių narių parlamentai, ratifikuodami EB ir ES sutartis, kuriomis plečiamos viršvalstybinių institucijų galios, atitinkamai siaurina savo galias. Stiprėjant integracijai, šie ES sprendimų priėmimo ypatumai buvo vis labiau kritikuojami ir  paprastai vadinami demokratijos trūkumu ES.

Per  trisdešimt EB gyvavimo metų nacionalinių parlamentų vaidmens klausimo praktiškai nebuvo EB darbotvarkėje. Pradiniu EB gyvavimo laikotarpiu integracija apėmė daugiausia prekybos ir kai kuriuos kitus ūkinės veiklos liberalizavimo klausimus, vadintus bendrąja rinka. Dažniausiai šios sritys priskiriamos vyriausybės kompetencijai (be abejo, neabsoliutinant), todėl nacionaliniai parlamentai šių klausimų sprendimą paprastai palikdavo vyriausybių nuožiūrai.

Nacionalinių parlamentų vaidmens klausimas iškilo įsigaliojus Suvestiniam Europos aktui (1987 m.), kuriame numatyta aiški integracijos stiprinimo strategija. Suvestinis Europos aktas leido daug plačiau naudoti kvalifikuotos daugumos balsavimą, tai imta taikyti įgyvendinant Vidaus rinkos sukūrimo programą ir tuo tikslu priimant valstybių narių teisės derinimo priemones naujose srityse, ypač ekonominės ir socialinės sanglaudos, mokslo ir tyrimų, aplinkos apsaugos ir kt. Gana menkas nacionalinių parlamentų dalyvavimas ES teisėkūroje buvo vertinamas kaip demokratinio sprendimų priėmimo spraga ir  ieškota būdų, kaip tai įveikti išsaugant Bendrijos (Sąjungos) sprendimų priėmimo veiksmingumą.

Vienas  iš pirmųjų konkrečių žingsnių šia kryptimi buvo nacionalinių parlamentų Europos reikalų komitetų konferencijos (arba COSAC – prancūziško pavadinimo Conférence des organes spécialisés dans les affaires communautaires santrumpa) įkūrimas 1989 m. Nors COSAC neturėjo formalių teisių ES teisėkūroje, šios institucijos svarba pirmiausia pasireiškė tuo, kad nacionalinių parlamentų Europos reikalų komitetai pradėjo rengti nuolatinius susitikimus, skirtus ES teisėkūros reikalams ir nacionalinių parlamentų vaidmeniui ES teisėkūroje aptarti.

1992 m. Mastrichte pasirašyta Europos Sąjungos sutartis, žyminti „naują glaudesnės Europos tautų sąjungos kūrimo etapą“. Pirmiausia atvertos dvi visiškai naujos integracijos sritys – bendroji užsienio ir saugumo politika (BUSP) bei bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse (TVR) (šios sritys valstybėms narėms tradiciškai yra ypač jautrios). Antra, numatyti ambicingi ekonominės integracijos ir pinigų sąjungos tikslai, kurių įgyvendinimą vainikuoja bendrų pinigų įvedimas. Trečia, daug daugiau klausimų perduota viršvalstybinio reguliavimo sričiai, t. y. išplėstas klausimų, dėl kurių sprendimai Taryboje priimami kvalifikuota dauguma, sąrašas. Ketvirta, įteisintas naujas sprendimų priėmimo būdas (greta ankstesnių) – bendro sprendimo procedūra, labai išplėtusi Europos Parlamento teises.

Mastrichto sutartimi įsteigta Europos Sąjunga, labai išplėsta integracijos sritis daugiau kompetencijos ir galių suteikiant Sąjungos institucijoms, kartu deklaruojant, kad „sprendimai priimami kuo atviriau ir kuo labiau priartinant juos prie piliečio“. Kaip tam tikra atsvara, kuri pristabdytų kuriamos Europos Sąjungos slinktį federalizmo link ir neleistų suabejoti jos priimamų sprendimų politiniu teisėtumu, Mastrichto sutartyje įteisintas subsidiarumo principas. Be to, siekta numatyti ir politinius saugiklius, kuriais turėjo tapti prie Sutarties pridėtos dvi deklaracijos, susijusios su nacionaliniais parlamentais. Deklaracija dėl nacionalinių parlamentų vaidmens (13-oji deklaracija) skelbė:

„Konferencija mano, kad svarbu skatinti didesnį nacionalinių parlamentų dalyvavimą Europos Sąjungos veikloje.

Šiuo tikslu reikėtų paspartinti keitimąsi informacija tarp nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento. Šiame kontekste valstybių narių vyriausybės inter alia užtikrins, kad nacionaliniai parlamentai laiku gautų informacijai ar galimam nagrinėjimui Komisijos pasiūlymus dėl teisės aktų.

Taip pat Konferencija mano, kad svarbu spartinti ryšius tarp nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento, ypač užtikrinant atitinkamas abipuses sąlygas ir reguliarius susitikimus tarp parlamento narių, besidominčių tais pačiais klausimais.“

Deklaracija dėl parlamentų konferencijos (14-oji deklaracija) skelbė:

„Konferencija kviečia Europos Parlamentą ir nacionalinius parlamentus prireikus rinktis į Parlamentų (arba „Assises“)  konferenciją.

Su Parlamentų konferencija bus konsultuojamasi dėl pagrindinių Europos Sąjungos klausimų nepažeidžiant Europos Parlamento įgaliojimų ir nacionalinių parlamentų teisių. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas ir Komisijos pirmininkas kiekvienoje Parlamentų konferencijos sesijoje skaito pranešimus apie Sąjungos padėtį.“

Mastrichto sutarties deklaracijose pirmą kartą oficialiai pripažinta nacionalinių parlamentų svarba Europos Sąjungai integruojantis. Šiuo ES teisės raidos etapu nacionalinių parlamentų vaidmuo tiesiogiai nesiejamas su tiesioginiu dalyvavimu ES teisėkūroje ar subsidiarumo principo priežiūra. Tam pagrindus padėjo prie 1997 m. pasirašytos Amsterdamo sutarties pridėti protokolai:

Protokolas dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje;

Protokolas dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo.

Pirmasis protokolas apibrėžė nacionalinių parlamentų vaidmenį priimant ES sprendimus ir turėjo didelės reikšmės valstybių narių parlamentinei praktikai. Protokole nurodyta nacionaliniams parlamentams teikiamos informacijos apimtis, ES teisėkūros parlamentinei priežiūrai skiriamo laiko minimali trukmė ir instituciniai tarpparlamentinio bendradarbiavimo kontūrai. Protokolas tapo tikru teisiniu pagrindu, leidusiu įtraukti nacionalinius parlamentus į ES reikalų svarstymą. Protokolu taip pat pripažinta tarpparlamentinio bendradarbiavimo svarba ir COSAC įteisinta kaip tam tikra institucionalizuota nacionalinių parlamentų įtraukimo į ES reikalus forma. Protokole jau konkrečiai paminėta nacionalinių parlamentų galimybė COSAC konferencijoje svarstyti subsidiarumo principo taikymo praktiką ES teisėkūroje,  tačiau nenumatyta galimybių įgyvendinti parlamentinę priežiūrą BUSP ir TVR srityse. Nors nacionaliniams parlamentams COSAC struktūroje numatyta galimybė svarstyti Komisijos pasiūlymus subsidiarumo principo požiūriu, tačiau nieko nepasakyta apie tokio svarstymo išvadas ir apie Komisijos pareigą atsižvelgti į nacionalinių parlamentų nuomonę.

Protokole dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo daug išsamiau ir detaliau apibūdintas šių principų taikymas ir nustatytas nuolatinis jų taikymo stebėjimo ir vertinimo mechanizmas. Tačiau subsidiarumo principo priežiūra  patikėta ES institucijoms, o ne nacionaliniams parlamentams.

2000 m. gruodžio 7–10 d. Nicoje posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba priėmė deklaraciją, kuria paskelbė apie plataus masto debatus dėl Europos ateities ir įvardijo svarbiausius diskutuotinus klausimus (tarp jų – ir nacionalinių parlamentų vaidmuo būsimoje Europos Sąjungoje). 2001 m. vasario 26 d. pasirašyta Nicos sutartis daugiausia buvo skirta teisiškai pasirengti būsimai ES plėtrai; prie šios sutarties pridėti tie patys protokolai dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje bei dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo. 2001 m. gruodžio 15 d. Europos Vadovų Taryba Lakene (Belgija) priėmė deklaraciją, kurioje paskelbė apie Konvento dėl Europos ateities įkūrimą  ir Konventui iškėlė užduotį – nuodugniai išnagrinėti ES reformų klausimus ir parengti ES konstitucinės sutarties projektą. Europos konvente (dirbo nuo 2002 m. vasario mėn. iki 2003 m. liepos mėn.) vienas iš svarbiausių klausimų buvo nacionalinių parlamentų vaidmuo ES. Konvento 2003 m. liepos 18 d. paskelbtame Sutarties dėl Konstitucijos Europai projekte išplėstas nacionalinių parlamentų vaidmuo, jiems patikėta subsidiarumo principo taikymo kontrolė. Be to, iš esmės pakeisti prie Sutarties pridėti protokolai dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje ir dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo.

Nors Sutartis dėl Konstitucijos Europai neįsigaliojo (kadangi jai referendumuose nepritarė Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjai), vis dėlto toliau siekiant reformuoti ES 2007 m. gruodžio 13 d. pasirašyta Lisabonos sutartis, iš dalies keičianti Europos Sąjungos sutartį ir Europos Bendrijos steigimo sutartį (įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d.). Lisabonos sutartyje iš esmės išsaugotos visos Sutarties dėl Konstitucijos Europai nuostatos dėl nacionalinių parlamentų vaidmens ES.