Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime
2018 m. kovo 11 d. pranešimas žiniasklaidai
Malonūs kolegos, Lietuvos Seimo nariai ir aukštieji pareigūnai,
sveikinu Jus mūsų didelės šventės – Lietuvos atgimimo, prisikėlimo ir Antrosios Respublikos gimtadienio – proga. Pasidalysiu mintimis ne tik apie tai, kas ir kaip anuomet buvo, bet ir apie tai, ko tada, 1990-aisiais, nespėjome apgalvoti ir sutvarkyti. Tai lieka jaunesniems, nes jie turės toliau ręsti Lietuvos valstybės pamatus, kurti jos politiką ir kuo švaresnę teisę.
Turiu minčių būtent apie valstybės teisę fundamentum regnorum. Kovo 11-ąją gavome pareigą ir spėjome priimti pagrindinį konstitucinių valstybės atkūrimo įstatymų paketą, arba rinkinį. Vaizdas buvo aiškus, vadinamoji LTSR yra neteisėtas ir neteisinis darinys, okupantų primesta šabloniška klišė – neva, Sovietų Socialistinė Respublika, kurioje nėra nei rinktų sovietų valdžios, nei socializmo, nei respublikos. Laisvos valstybės pagrindai turi būti kitokie. Tikra Respublika su atskaitinga Tautai valdžia, laisvai pasirenkamos ar žmoniškos socializmo formos, ar modernaus kapitalizmo, t. y. laisvosios rinkos, bendruomeninės formos. Taip turėdami pasitvirtinę laikinąją postsovietinę Konstituciją, formaliai savą, nepriklausomą, nederintą su jokia Maskva, iš karto pradėjome rengti ir naują Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurią priėmėme Tautos referendume po pustrečių metų – 1992 m. spalio-lapkričio mėn. Referendumas ir paskelbimo procedūra, nes galioja tik paskelbti įstatymai.
Bet kol kas klampojom po senas balas, ypač valstybės teisės požiūriu. Antai Baudžiamasis kodeksas, su kuriuo toliau gyvenome, numatė baustinus karo nusikaltimus dėl kariškių veiksmų prieš civilius karo veiksmų zonoje, taip rašė sovietinis kodeksas – karo veiksmų zonoje. Tačiau visa okupuotos Lietuvos teritorija 50 metų buvo vienokių ar kitokių karo veiksmų zona. Nuo raudonojo teroro ir masinių trėmimų iki Sausio 13-osios. O atkūrę valstybę ir veikdami kodeksų srityje nuleistomis rankovėmis, nesugebėjome suimti net Rainių miškelio sadistinių žudynių organizatorių. Jis, kolegų perspėtas, pasitraukė į Rusiją ir ten ramiai nugyveno amželį, gaudamas didelę KGB pulkininko pensiją.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. deklaracijoje apie būsimą laisvą Lietuvą aiškiai sakoma: išdavikai atsakys prieš Lietuvos teismą. Nors šiandien tai veikiantis mūsų valstybinės teisės įstatymas, sistemos dalis, negirdėjau, kad kada nors būtų juo remiamasi. Girnapusė. Karo nusikaltimai buvo totaliai pašalinti iš 1994 metų naujojo Baudžiamojo kodekso. Kieno interesas? Ar nebuvo įvykdyta daugybės karo nusikaltimų? Reikėjo naujų rinkimų, kad naujojo Seimo Pirmininkas imtųsi iniciatyvos užpildyti nesuvokiamą Baudžiamojo kodekso spragą. Tai buvo padaryta 1997 m. Blogiausia, kad teismų praktikoje susijaukė nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas. Kaltinti, ir kartais net nuteistieji, už Lietuvos žmonių komunistinį genocidą. Lietuva bus be lietuvių, skelbtas toks tikslas. Radom kelių ginčyti, skelbti savo nekaltybę sofistinių išvedžiojimų metodais. Taip, žudžiau, tačiau tai ne genocidas. Sofistinės kazuistikos pinklėse Lietuva patyrė ir neleistiną politinį pralaimėjimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas dauguminiu balsavimu nutarė, kad stribas Vasiliauskas nekaltas dėl genocido, nes Lietuvos pasipriešinimas nebuvęs visuotinis Tautos pasipriešinimas, kažkokie būriai, kurių naikinimas, kad ir tapus šalies išdaviku, – menkesnis dalykas. Vasiliauskas laimėjo prieš sutrikusią Lietuvą. Manau, Lietuvos teisininkai, konstitucininkai, ne doktrinų gamintojai ir garbintojai, turi grįžti prie šio klausimo. Galvokite, jaunieji, Europos Žmogaus Teisių Teismas – dar ne Viešpats Dievas.
O kol kas, kur buvo dingę Nepriklausomos valstybės Pirmosios Respublikos kodeksai? Jei negalėjome realiai susigrąžinti jų en bloc, galėjome tai daryti palaipsniui, laikydamiesi valstybės tęstinumo ir šitame plane. Padirbėkite, Lietuvos teisės istorikai, kaip ten klostėsi. Padirbėkite pažeistų pamatų taisytojai. Galbūt jūs. Niekada nevėlu. Ačiū. Sėkmės jums gyvenimo ir teisingumo keliuose!
Nerijus Vėta