2014 m. sausio 13 d. pranešimas VIR

Jūsų Ekscelencija Prezidente,

brangūs Lietuvos piliečiai,

gerbiamieji minėjimo svečiai,

Kiekviename iš mūsų, ar buvome čia, šioje salėje ir šiuose rūmuose, ar susitelkę aplink parlamentą, ar susirinkę prie Radijo ir televizijos pastatų, ar Kaune Sitkūnuose, ar kur kitur, kiekvieno atmintyje anoji istorinė diena išliko įvairiais pavidalais, vaizdiniais įvykių, žmonių, emocijų kaleidoskopu. Bet prabėgus beveik ketvirčiui amžiaus išsikristalizuoja trys raktiniai žodžiai: agresija, tragedija, pergalė.

Gerbiamieji, neabejotina, kad 1990–1991 m. sankirtoje tuometinė Tarybų Sąjunga buvo žlunganti imperija su prasta ekonomika, žemu gyvenimo lygiu, sprogdinama iš vidaus politinės, socialinės, tautinės įtampos. Galimas daiktas, Kremlius norėjo parodyti ir sau, ir Vakarams, kad imperija dar galinga ir gebanti įvesti „reikiamą“ tvarką savo viduje. Panašiai kaip darė ne sykį, 1953 m. Rytų Vokietijoje, 1956 m. Vengrijoje, 1962 m. Novočerkaske, 1968 m. Čekoslovakijoje, 1989 m. Tbilisyje, o ir kitur. Juoba vietiniai kolaborantai tauškė apie problemų kamuojamą nepriklausomą Lietuvą, žmonių nemėgstamą valdžią ir panašiai.

Ir naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją Vilniuje užsimota ginkluotu kumščiu. Smogikai stiklinėmis akimis nesirinkdami daužė ir šaudė beginklius žmones, apsupusius Radijo ir televizijos centrą. Žuvo 13 vyrų ir 1 mergina. Sužeista ir sužalota šimtų šimtai žmonių. Tokie tragedijos mastai.

O ką laimėjo agresijos vykdytojai? Ką išlošė reakcingoji Maskva? Lietuvos žmonės, vyrai ir moterys, jauni ir seni, nesusvyravo, nesitraukė, glaudėsi vienas prie kito, giedojo giesmes, meldėsi, na, ir kas be ko, siuntė prakeiksmus smogikams bei jų šeimininkams. Taigi buvo atsilaikyta ir tai buvo pergalė.

Ta pergalė buvo įvairiu pavidalu. Lietuva nesusiskaldė, susitelkimo pasipriešinimo centras buvo mūsų parlamentas, Lietuvos širdis, kaip amžiams užrašyta ant Sausio barikadų. Ir deputatus, ir Aukščiausiosios Tarybos gynėjus, visus žmones drąsino, guodė, kėlė jų dvasią Katalikų Bažnyčia. Pasiaukojančią, tiesiog šventą priedermę vykdė mūsų medikai, gelbėdami nukentėjusiuosius.

Gerbiamieji, agresiją pasmerkė ne tik lietuviai. Plačiai nuskambėjo stačiatikių arkivyskupo Hrizostomo kreipimaisi. Iki širdies gelmių sujaudino tomis dienomis iš šios tribūnos pasakyti žymaus solidarumo veikėjo, tuo metu Lenkijos Seimo nario J. Kuronio žodžiai: „Mes pasakėme, kad būsime su jumis. Jei reikės žūti, mes žūsime kartu su jumis.“

Praėjus keletui savaičių po Sausio 13-osios surengtas plebiscitas gražiai apvainikavo Lietuvos taikų pasipriešinimą agresijai ir pasiektą pergalę. Vasario 9 d. per tris ketvirtadalius rinkėjų pasisakė už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė Respublika. Skliaustuose aš pridurčiau: gaila, jog nebuvo pritarta siūlymui papildyti šį pamatinį teiginį esminiu apibrėžimu. Parlamentinė, t. y. nepriklausoma demokratinė parlamentinė Respublika.

Gerbiamieji, atskira kalba apie pasaulio reakciją į Sausio 13-ąją. Karinė agresija, taikių žmonių žudynės sukėlė šoką, pasipiktinimą, iššaukė solidarumo su Lietuva jausmų proveržį. Tačiau nesulaukėme mūsų atstatyto valstybingumo pripažinimo. Žinoma, mes labai džiaugėmės drąsiosios Islandijos žingsniu. Tuo tarpu didžiosios ir kitos valstybės neskubėjo, kaip, tarp kitko, ir po 1918 m. Vasario 16-osios, jos žaidė savo didžiuosius žaidimus. Į neviltį varė ir mūsų likimo broliai.

Su kartėliu vis skaitau Aukščiausios Tarybos pirmininko V. Landsbergio 1990 m. kovo mėn. laišką Čekoslovakijos Prezidentui: „Gerbiamasis pone Prezidente, jūs žinote, kad Lietuva įstatymų aktais atstatė savo nepriklausomybę. Dabar Lietuvai reikia politinės paramos, pripažinimo. Mes tikimės, kad Čekoslovakija pripažins ir Lietuvos Respublikos tęstinumą, ir jos Vyriausybę, kuriai vadovauja ponia K. Prunskienė.“ Laukti reikėjo pusantrų metų. Tiesa, po poros savaičių atėjo Čekoslovakijos pasiūlymas surengti Tarybų Sąjungos ir Lietuvos derybas Čekoslovakijos žemėje.

Antra vertus, gerbiamieji, galima suprasti ir tų laikų mūsų bičiulius, bet štai tuometinio Lietuvos užsienio reikalų ministro A. Saudargo, mūsų paskirto egzilinės Vyriausybės vadovu, liudijimas, cituoju: „Pasaulis buvo šaltas. Didelės valstybės užsienio reikalų ministras tiesmukai klausė: „Ar jūs tikrai norite visiškos nepriklausomybės?“ Ir klausiama buvo, priminsiu, 1991 m. sausio mėn. Graudu, o ir pikta. Žinoma, tai jau praeitas etapas. Pergalingas sausis, Tarybos Sąjungos susikompromitavimas ilgainiui davė savo vaisius.

Bet, brangūs susirinkusieji, yra ir dar vienas esminis, tiesiog likiminis klausimas. Jis keliamas nuo pat Sausio aukų laidotuvių. Priminsiu žuvusiojo T. Masiulio motinos žodžius: „Labai gaila sūnaus, bet bus dar skaudžiau, jeigu jų auka buvo beprasmė.

Brangi mama, žūtis už tėvynę nėra beprasmė. Tėvynė, nepriklausomybė aukščiau visko ir per du dešimtmečius ne tik nauja karta užgimė ir išaugo, ir Lietuva kitokia: sustiprėjo, įsirašė į tarptautinę bendriją, net tapo Jungtinių Tautų saugumo nare, tačiau reikia tiesiai pasakyti, mes visos valdžios, o ir verslo elitas ne viską padarėme, kad Lietuvos žmonės galėtų naudotis kylančios ekonomikos ir gerovės vaisiais. Ypač daug nuveiktina, kad Lietuvoje visada triumfuotų teisybė ir teisingumas ir dar kad rastume konstruktyvią išeitį iš nesibaigiančių, net ir iškilmingom progom, tarpusavio pasiaiškinimų.

Gerbiamieji, brangieji, baigdamas kalbą, kaip ramus žmogus, jokiu būdu nenoriu papildomai kurstyti įtarimų ar nepakantos laužo, bet kita vertus, negaliu kai ko nepasakyti. Mes buvome vieningi Atgimimo laikotarpiu – Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją, stodami į Europos Sąjungą ir NATO, bet prisiminkim, ypač signatarai, vidinė kova, įtampa jau reiškėsi 1990 m. 1991 m. pradžioje prislopusi, po to vėl suintensyvėjo. Ar tai dėl objektyvių priežasčių, nuo kurių nepabėgsi, ar dėl subjektyvių? Atsakymo tebeieškom. Savais atradimais, savo įžvalgom neseniai pasidalijo du žymūs signatarai – R. Ozolas ir V. Andriukaitis knygose „Aušros raudoniai“ ir „Lietuviškas imunitetas“. Džiaugdamiesi pasiekta laisve ir nepriklausomybe, jie kritiškai vertina kai kuriuos įvykius, reiškinius ir kuriuos ne kuriuos ypač svarbius šio laikotarpio asmenis.

Drįsčiau tvirtinti, jie savaip traktuoja naujausiąją Lietuvos istoriją, gal net ir nutolsta nuo kanonizuoto jos varianto, tačiau nei plačių aptarimų, nei diskusijų, nei rimtų recenzijų negirdėti ir nematyti, o mano paminėti vyrai daug nusipelnė Lietuvai. Fundamentalūs veikėjai, bet ne fundamentalistai. Jie, kiek žinau, atviri pasikeitimams nuomonėmis ir reikėtų surengti apvalaus stalo diskusijas ar ką nors panašaus išsiryškinti tuos neaiškius klausimus, kurių iš tikro iki šiol pilna. Neabejoju, kad tokie neformalūs, ne iškilmių formato pokalbiai padėtų kai ką išsiaiškinti, kai ką suderinti ir tada rasis tikimybė plačiam, bendram kasdieniam darbui tėvynės labui. Tada ir sausio didvyrių atminimas bus tinkamai įprastintas ir jų mamoms nereikės braukti karčių ašarų.

Ačiū.