Kovo 11-osios Akto salėje iškilmingai paminėtos Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienos

2014 m. birželio 14 d. pranešimas VIR

Šeštadienį Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvyko iškilmingas minėjimas, skirtas pirmajai sovietinei okupacijai ir masinėms tremtims atminti. Renginio dalyviai tylos minute pagerbė žuvusiuosius ir nukankintus tremtyje ir visus žuvusius kovoje už Lietuvos Laisvę.

Iškilmingame renginyje kalbėjo Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė, Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos provincijolas Gintaras Vitkus, Seimo nariai tremtiniai: Vida Marija Čigriejienė, Vytenis Povilas Andriukaitis, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Juozas Olekas. Taip pat bendrijos, pradėjusios pirmąsias ekspedicijas į politinių kalinių įkalinimo bei tremties vietas, „Lemtis“ narė Ramunė Driaučiūnaitė ir 2013 m. projekto „Misija Sibiras“ dalyvis Matas Kasperavičius.

Kaip savo kalboje pastebėjo Seimo Pirmininkė L. Graužinienė, per septyniasdešimt trejus metus Lietuvoje užaugo ne viena karta, tačiau tragiški 1941 m. birželio įvykiai tebekausto mūsų širdis. Jos žodžiais, trėmimai buvo „iki smulkmenų suregztas tautos palaužimo ir sunaikinimo planas. Lageriai ir kalėjimai duso nuo kankinamų ir badu marinamų mūsų žmonių skausmo ir nevilties. Likusių gyvųjų ausyse vis dar bilda gyvulinių vagonų ratai, o sielą kausto siaubas ir neviltis dėl amžiams prarastų artimųjų, daugybės suluošintų likimų“. Parlamento vadovė pabrėžė: tremtinių atsiminimai – tai mūsų tautos istorija, kurios neturime teisės pamiršti. „Lietuvos žmonių neįbaugino ir nepalaužė represijos, tremtys, žudynės, kalėjimai. Meilė Tėvynei, tikėjimas ir viltis, nesusitaikymas su esama padėtimi įkvėpė priešintis ir kovoti. Tai, ką patyrė ir iškentėjo mūsų seneliai, tėvai, mes privalome perduoti ateities kartoms, kad jaunos rankos garbingai neštų Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės vėliavą“, – iškilmingame minėjime sakė Seimo Pirmininkė L. Graužinienė.

Pasak Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos provincijolo G. Vitkaus, „kalbėdami apie tremtį, kaip apskritai apie kančią, mirtį ir kitus didelius dalykus, turime būti visiškai gryni ir švarūs. Kitaip tas didingas kalbėjimas gali virsti netikru ir beprasmiu“. „Šią dieną kalbėdamas apie tremtinių, politinių kalinių ir okupuotos tėvynės patirtį noriu pasakyti, kad viską, ką sugėrėme iš tėvų pasakojimų, ašarų ir liudijimų, kasdien atmename melsdamiesi, švęsdami savo laisvės šventes, klasėse ir auditorijose vartydami istorijos vadovėlius ir, deja, priversti rūpintis rūsčiais karinės gynybos reikalais. Mes nieko nepamiršome, atvirkščiai – kasdien išmokstame vis naujų pamokų“, – įsitikinęs G. Vitkus.

Iškilmingame minėjime prisiminimais dalijosi tremtį patyrę Seimo nariai. „Stoviu šioje garbingoje tribūnoje ramiai vertindama įvykius iš tam tikros laiko perspektyvos. Laikas ir išgyventa patirtis lemia mūsų tapatybės suvokimą. Ne vieną kartą klausiau savęs, kuo būčiau šiandien, jeigu nebūčiau patyrusi 1941 metų birželio 14-os dienos tremties siaubo. Tas laiko tarpsnis nuo mano tremties pradžios niekada neišdils iš mano atminties. Priešingai – kaskart vis skaudžiai primins apie mano motinos nueitą kančios kelią, jos nenumaldomą norą sugrįžti į Tėvynę, į brangiąją Lietuvą. Šiuo tikėjimu Sibiro platybėse gyveno visa mūsų šeima“, – pasakojo parlamentarė V. M. Čigriejienė.

Seimo narys V. P. Andriukaitis minėjimo metu ne tik pasidalino prisiminimais, bet ir relikvijomis, kurios jam primena Tėtį ir Mamą. „Leiskite trumpai prabilti Jų lūpomis“, – į susirinkusiuosius Kovo 11-osios Akto salėje kreipėsi parlamentaras. Jis, norėdamas parodyti visiems, iškėlė savo elementorių, iš kurio mama jam skaitė eiles. „Velykos!“ – gieda špokas, / „Velykos!“, – vyturėlis. / Velykom puošia žemę žiedais ir pumpurėliais. / Tolyn tolyn, žiemuže, / Vėjelis šiltas pučia. / Keliu Velykė veža ratus margų margučių. / Ten, už ežios, Kiškienė, vaikams pyragą kepa / Ir devynių saldumų medum plutelę tepa...“ O mes nieko nesuprantam... Ten juk nėra bičių. Nei medaus. Bet užtat mama pakabina siuvinėtą rankdarbį. Ir per Velykas, ir per Kalėdas būtinai pakabina. Ir būna šilta, būna gera... Būna didinga!“ – mena V. P. Andriukaitis. Parlamentaro žodžiais, jam nusišypsojo laimė balsuoti Aukščiausioje Taryboje už tai, kad birželio 14-oji būtų paskelbta atmintina diena. „Suprantate, kokia tai yra Viltis – kokia galybė Vilties“, – kalbėjo jis.

„Esame nepaprasta karta, kuriai istorija uždėjo sunkią naštą – žinoti tiesą. Tiesą apie trėmimus, sugriautus gyvenimus, atimtus namus, nužudytus ar dingusius tėvus, išniekintus brolių kūnus miestelių aikštėse. Patyrėme kraują stingdantį šaltį, niekada nesušylančias kojas, nežmonišką norą valgyti, naktimis prišąlančius plaukus prie barako sienų, keiksmais išniekintą motinos vardą“, – savo kalboje pabrėžė Seimo narė V. V. Margevičienė. Ji prisiminė, kaip sugrįžus iš tremties „sulaužytomis sielomis turėjome nusilenkti pačiai beprotiškiausiai politikai, prisitaikyti ir pasmerkti save bedvasiai egzistencijai“. „To tikėjosi okupantai ir jų talkininkai, bet nepavyko, nes mus mylėjo, glaudė, mokė mūsų suvargusios Motinėlės, tyliosios rezistentės. Atimtos Tėvynės ilgesys kaitino jų kraują, o pažadas duotas Viešpačiui – parvesti vaikus namo, išmokyti juos kalbėti, melstis, dainuoti gimtąja kalba – tapo ištvermės ženklu“, – sakė parlamentarė.

Kaip atkreipė dėmesį Seimo narys Juozas Olekas, tūkstančiai norėtų ištarti, kad didžiuojasi gimę Lietuvoje, tačiau negali. „Nes tai būtų netiesa. Sako, gimtinės nepasirinksi. Tačiau ją mums, ten gimusiems, per prievartą parinko negailestingas sovietinis-stalininis rėžimas“, – su kartėliu kalbėjo parlamentaras. Jo pasakojimu, tremtyje Lietuva širdyje padėjo išsaugoti viltį: padėjo išgyventi, sugrįžti, viską pradėti iš naujo ir perduoti istorinę atmintį jaunesnėms kartoms. „Visiems kartu – sugrįžusiems ir čia, Tėvynėje, ar toli nuo Jos pasilikusiems. Visiems kartu mums pavyko atkurti ir kurti ir atkurti laisvą demokratinę nepriklausomą mūsų Vilties Lietuvą. Dirbkime, kurkime, tarnaukime Jai ir didžiuokimės Ja. <...> Palaikykime, gerbkime ir didžiuokimės savo sprendimu gyventi laisvoje, demokratinėje, nepriklausomoje Lietuvoje“, – paragino J. Olekas.

Iškilmingame renginyje dėmesys skirtas ir ekspedicijoms į tremties vietas. Pirmoji į Sibirą, į Irkutsko sritį, Lietuvos moksleiviams buvo organizuota 1989-aisiais. Iškilmingame minėjime kalbėjusi ekspedicijų dalyvė, Lietuvos genocido aukų muziejaus istorijos skyriaus vedėja R. Driaučiūnaitė apibendrino: bendrijos „Lemtis“ nariai per 25-erius metus dalyvavo 42 ekspedicijose, aplankė beveik visas Rusijos sritis, kuriose buvo tremtinių iš Lietuvos (tai sudaro apie 90 proc. visų išlikusių tremties vietų). Bendrijos narė atkreipė dėmesį į mąžtančią – ar neskiriamą apskritai – finansinę paramą ekspedicijoms. Esą jei ir skiriama lėšų, per metus sutvarkomos kelios kapinės. „Kitos dešimtys, esančios šalia tvarkomų ir tolimuose rajonuose, negrįžtamai nyksta. Taigi dabartinės ekspedicijos – tai laikina priemonė, neužtikrinanti ilgalaikio Sibire esančių kapinių išsaugojimo. Tokia situacija suponuoja labai aiškų ir konkretų uždavinį mums visiems – ryžtis ir priimti sprendimą, kuris labai aiškiai reglamentuotų Sibire likusių tremtinių ir buvusių politinių kalinių kapų priežiūros klausimą. Ryžkimės jau dabar“, – paragino R. Driaučiūnaitė akcentuodama, kad tai ypač svarbu ateities kartoms.   

Devintus metus vykstančio projekto „Misija Sibiras“ 2013 m. ekspedicijos dalyvis M. Kasperavičius svarstė: „Rodos, natūralu, jog skaudžius gyvenimo etapus mums kartais norisi tiesiog pamiršti, nustumti juos į užmarštį ir likti tik su šalies istorinėmis pergalėmis. O juk būtent sunkiausiuose Lietuvos tarpsniuose ir glūdi milžiniško ryžto, užsispyrimo, nepasidavimo pavyzdžiai ir patirtis, galinti daug ko išmokyti jaunesniąsias kartas, tačiau dažnai apie tai net nesusimąstoma.“ Jo pastebėjimu, intensyvūs darbai 2013 m. apleistose lietuvių tremtinių kapinaitėse Tiumenėje dar kartą priminė, kad istorija yra trapi ir reikia pastangų ją išsaugoti. „Nuvykti iki tų tremties vietų ir bent mažyte dalele geriau suprasti tą laikotarpį buvo neįkainojama galimybė“, – patirtimi dalinosi M. Kasperavičius.

Minėjimo metu Seimo nariai, patyrę sovietinę tremtį, perdavė Valstybės vėliavą ekspedicijų į tremties vietas dalyviams: bendrijos „Lemtis“ atstovams ir 2014 m. projekto „Misija Sibiras“ dalyviams. Ši ceremonija ateityje turėtų tapti minėjimo tradicija.

Likus minutei iki vidurdienio, kuomet Nepriklausomybės aikštėje prie Lietuvos Respublikos Seimo bus iškelta Valstybės vėliava, tylos minute bus pagerbtos okupacijos aukos. Prie šios akcijos kviečiami prisijungti visi neabejingi.

Monika Kutkaitytė

Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyrius (tel. (8 5) 239 6666, el. p. [email protected])