Paroda „Paslėptos istorijos“ (III rūmai)

2025 m. kovo 25 d. pranešimas žiniasklaidai (daugiau naujienų)

Kovo 25– balandžio 11 dienomis Seimo III rūmų parodų galerijoje Seimo narės Jurgitos Sejonienės iniciatyva eksponuojama paroda „Paslėptos istorijos“.

Paroda „Paslėptos istorijos“ atskleidžia mūsų tikrovės sluoksnį, kuris kasdienybėje nematomas. Gatvės fotografas Remis Ščerbauskas sukūrė smurtą ir prievartą išgyvenusių asmenų portretų ciklą, kuris eksponuojamas kaip kinetinė fotografijų instaliacija.

Parodos organizatorius – nevyriausybinė organizacija KOPŽI – Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, pagalbą teikiantis nuo 2000 m., šiuo metu veikiantis 6 Lietuvos miestuose, per daugiau nei 20 metų suteikęs pagalbą tūkstančiams žmonių – moterų, vyrų, vaikų.

Parodos fotografijų autorius Remis Ščerbauskas – kaunietis, nematomas žmogus su fotoaparatu, pasaulio gatvėse fiksuojantis žmones ir miestą, jų gyvenimą, santykį, dramą. Kurdamas portretų ciklą „Paslėptos istorijos“, jis stabtelėjo priešais išgyvenusius smurtą asmenis, kurių gyvenimo istorijų neįmanoma apsakyti žodžiais.

Jau 22 metus KOPŽI centre dirbanti vadovė Kristina Mišinienė pasakoja, kad seniai svajojo sutikti menininką, kuris įamžintų tai, ką mato socialiniai darbuotojai: „Pastaraisiais metais pradėjau labai aiškiai suvokti, kad reikia ryžtis, laikas eina, į užmarštį nugrimzta nuostabiausi žmonės ir jų istorijos. Vartydavau fotografijų katalogus, ieškodavau ženklų internete, bet vis kas nors sulaikydavo – o jeigu nesupras, jeigu pradės pardavinėti tų žmonių atvaizdus? Negaliu pasitikėti... Bet sykį radau straipsnį su Remio Ščerbausko darbais, prie kurių buvo užrašas „gatvės fotografas“. Na, galvoju, jau gatvės fotografas tikrai mus supras. Neteko gailėtis nė akimirkos!“ 

R. Ščerbauskas susidomėjo siūloma tema, nes jį labai suintrigavo informacija, kuriai sunku pasiekti visuomenės sąmonę, o pasiekusi viešąją erdvę ji labai greit nustumiama į paskutinį planą, nes kelia diskomfortą, išjudina tamsius dalykus, apie kuriuos nesame linkę galvoti. Fotografas pajuto stiprų norą atverti tai, kas yra paslėpta – istorijas, pasakojančias be žodžių, portretų forma.

„Fotografavau apie 30 žmonių, skirtinguose Lietuvos miestuose. Jie – iš Ukrainos, Nigerijos, Tailando, kitų šalių. Visus juos vienija ta pati tema – jie yra patyrę vienos ar kitos formos išnaudojimą, – pasakoja R. Ščerbauskas. – Fotografuodamas norėjau juos parodyti ne kaip aukas, o jų patirtį per išlikimą. Nes, man atrodo, jų gyvenimo patirtys ir yra išlikimas. Žmogus yra istorija. Vaikščiojanti istorija. Ir ją papasakoti labai sunku.“

Remiantis pernai metų statistiniais paskaičiavimais, šiuolaikinė vergovė pasauliniu mastu yra palietusi apie 50 mln. žmonių, kurie yra priversti dirbti prieš savo valią ir/arba sudaryti priverstinę santuoką. Deja, net ir dedant pastangas padėtis negerėja. Problemą eskaluoja migracija, pandemija, įvairios politinės ir ekonominės krizės. Prievartos atvejai neaplenkia nė vieno pasaulio regiono, ji randama visur, nepaisant šalies ekonominio išsivystymo. Šių problemų egzistavimo pripažinimas ir matymas gali pakoreguoti žmonių suvokimą apie tai, koks sudėtingas yra „normalus pasaulis“ – čia slypi ir išgyvenusiųjų asmenų portretų parodos vertingumas. Pasak K. Mišinienės, empatiškasis parodos autorius turi talentą įsijausti į situaciją, jis žaibiškai suprato, ką veikia pagalbos centras ir kokio žvilgsnio čia reikia: „Fotografo pagarba žmogui atvėrė ir labiausiai randuotas širdis. Mūsų žmonės tiesiog veržėsi fotografuotis ir bendrauti su šiuo menininku.“ 

Išgyvenusiam smurtą žmogui būti pamatytu reiškia labai daug. Tai patvirtinimas, kad jis egzistuoja čia ir dabar su mumis, tarp mūsų, tai leidžia pasijusti vertu oraus gyvenimo.

Daugiau informacijos:

Informacijos ir komunikacijos departamento

Ryšių su visuomene skyriaus vyriausioji specialistė

Asta Markevičienė, tel. (0 5) 209 6202, el. p. [email protected]