Seimo nario V. Juozapaičio pranešimas: kultūros politika – valstybės tvarumo ašis

2025 m. liepos 17 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Liepos 11-ąją viešai pristatytas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kultūros politikos memorandumas susilaukė reikšmingo atgarsio. Tai ženklas, kad kultūros klausimai visuomenėje dar nepasenę, tačiau taip pat ir priminimas, kad jie per ilgai buvo palikti antrame plane.

Šis dokumentas nėra tik partinis pareiškimas ar rinkimų retorika. Tai kvietimas permąstyti kultūros vietą valstybės gyvenime – ne kaip šalutinę, o kaip pagrindinę ašį, lemiančią mūsų visuomenės tvarumą, politinį jautrumą ir kolektyvinę tapatybę.

Memorandumas parengtas remiantis Seime 2025 m. gegužės 14 d. vykusio forumo „Kultūra kaip strateginis išteklius grėsmės akivaizdoje“ įžvalgomis bei  Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ ir Kultūros politikos pagrindų įstatymu. Tai ne kultūros bendruomenės raštas politikams, o politikų dokumentas, kviečiantis veikti išvien su kultūros lauku.

Kultūra – ne paslauga, o mąstanti ekosistema

Šiame dokumente kultūra suprantama plačiai – ne vien kaip meno ar paveldosaugos sritis, bet kaip visuomenės refleksijos, vertybių ir bendros laikysenos erdvė. Tai sistema, kuri padeda atpažinti naratyvus, suprasti save istoriniame kontekste, puoselėti atsakomybę ir empatiją.

Kultūra nėra tik tai, ką matome parodose ar girdime koncertuose. Ji – tai būdas, kuriuo galvojame, kalbamės ir veikiame. Ji leidžia mums matyti pasaulį ne tik per ekonominius ar technologinius indikatorius, bet ir per žmogiškojo orumo, atminties bei tapatybės prizmę.

Todėl kultūros politika negali būti rezervuota tik menininkams ar pavienėms institucijoms. Ji turi būti traktuojama kaip nacionalinės svarbos strategija, kurios sėkmė lemia visos valstybės intelektinę, emocinę ir demokratinę brandą.

Penkios kryptys, kuriose būtinas proveržis

Memorandume išskiriamos penkios veiklos kryptys, kurios, mūsų įsitikinimu, yra kertinės norint sukurti veikiančią, gyvybingą kultūros politiką:

Antikorupcinė kultūra. Skaidrumas ir pasitikėjimas – tai ne tik finansinių ataskaitų, bet ir kultūros lauko santykių klausimas. Sprendimai dėl projektų finansavimo, ekspertinių vertinimų ar vadovų skyrimo turi būti aiškūs, pagrįsti ir vieši. Kultūra – ne uždara gildija, o atvira viešajai atsakomybei sritis.

Institucijų sąveika ir kokybė. Kultūros politika per dažnai paskęsta tarp atskirų fondų, tarybų, institutų. Reikia stiprinti koordinaciją tarp Lietuvos kultūros tarybos, Kultūros instituto ir Medijų rėmimo fondo, siekiant ne kiekybės, o kokybės: turinio gilumo, poveikio ir tęstinumo.

Meno autonomija. Menas neturi tapti nei ideologijos įrankiu, nei grantų tarnu. Valstybė turi sukurti sąlygas savarankiškai kūrybai, paremtai aiškiais finansavimo principais, profesionalia vertinimo sistema ir pagarba kūrėjui kaip visuomenės sąžinės veidrodžiui.

Istorinė atmintis kaip gyvas audinys. Lietuvos istorija – ne tik praeities įvykių rinkinys, bet ir dabarties tapatybės šerdis. Tremtis, okupacija, laisvės kovos turi būti įtrauktos į šiuolaikinius kūrybinius procesus, edukacines programas, švietimo turinį. Tai ne nostalgija, o būtina sąlyga suprasti save ir kitus.

Įstatymų įgyvendinimas remiantis principais. Kultūros politikos pagrindų įstatymas ir strategija „Lietuva 2050“ turi būti įgyvendinami ne formaliai, o remiantis septyniais aiškiais principais:

- bendradarbiavimo – tarp institucijų, bendruomenių ir politikos formuotojų,

- horizontalumo – sprendimų priėmimo decentralizacijos ir pasitikėjimo ekspertine bendruomene,

- pagarbos kūrybai – ne tik kaip profesijai, bet kaip vertybinei visuomenės daliai,

- prieinamumo – visų gyventojų galimybės dalyvauti kultūriniame gyvenime užtikrinimo,

- tarptautiškumo – atvirumo pasauliui ir aktyvaus dalyvavimo tarptautiniuose tinkluose,

- pagarbaus atstumo – politikos ir kūrybos santykio aiškumo, neperžengiant meninės laisvės ribų,

- savitumo – nacionalinės tapatybės ir kultūrinės įvairovės išlaikymo bei stiprinimo.

Šios gairės – ne šūkiai, o veikimo modelis. Jomis remiantis galima kurti kultūros politiką, kuri gyva, prasminga ir atspari trumpalaikėms bangoms.

Bendras interesas – bendras darbas

Kultūros politika – ne paguodos prizas, ne dekoracija šalia „tikrų“ valstybės reikalų. Ji – stuburas, o ne aksesuaras. Todėl TS-LKD kultūros politikos memorandumas nėra kreipimasis į vieną stovyklą ar opoziciją – tai kvietimas visoms politinėms jėgoms, ypač tiems, kurie šiuo metu valdo, pagaliau suvokti: kultūra nėra „minkštoji“, „nišinė“ ar „pagalbinė“ sritis. Ji – būtinoji. Ne dėl menininkų ambicijų, o dėl visuomenės orumo ir valstybės tvarumo.

Ilgalaikė vizija be kultūros – tai kaip fasadas be namo. Ji gali tikti rinkimų plakatui, bet ne tikrovei, kuri reikalauja atsparumo, vertybinio stuburo ir gebėjimo matyti toliau nei viena kadencija. Todėl siūlome valdančiajai daugumai ne ignoruoti, o atsiremti į šį dokumentą – kaip į ramsčiais grįstą pamatuotą planą. Galbūt tai padėtų nukreipti dėmesį nuo paskutiniu metu viešąją darbotvarkę užvaldžiusių problemų, kurios su kultūros samprata, švelniai tariant, mažai ką bendra turi.

Šis memorandumas – ne galutinis sprendimas, o kvietimas pradėti struktūrizuotą diskusiją ir veikimą. Jis grąžina kultūros politikai tai, ko ji seniai nusipelnė – ne simbolinę, o sisteminę vietą valstybės darbotvarkėje.

Daugiau informacijos:

Kęstutis Kaminskas

Seimo nario Vytauto Juozapaičio patarėjas

Mob. +370 612 52 633

El. p. [email protected]