Seimo nario V. Juozapaičio pranešimas: „Kultūros politika – tarp vizijos ir lozungų“

2025 m. rugsėjo 9 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Seime registruotas XX Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos projektas. Kaip Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas, ypatingą dėmesį skiriu kultūros politikai – VIII skyriui „Puoselėsime atvirą demokratinės Lietuvos kultūrą ir pilietinę tapatybę“. Kultūra šiandien nėra periferija – tai valstybės atsparumo, demokratijos ir tapatybės stuburas. Todėl kultūros politikos nuostatos turi būti aiškios, nuoseklios ir įgyvendinamos. Deja, perskaičius šį skyrių, labiau susidaro įspūdis, kad prieš akis – ne strategija, o užrašų knygelė, kurioje sugulė viskas, kas šovė į galvą.

Pirmiausia akis bado kalbos kultūros paradoksas. Programos pradžioje deklaruojama apie lietuvių kalbos kultūros ugdymą (373–377 p.), bet pats tekstas parašytas gremėzdiška, biurokratine kalba. „Dėsime visas pastangas ugdyti lietuvių kalbos kultūrą“ – frazė, kuri skamba lyg iš raštinės aparato, o ne iš žmogaus, suvokiančio, ką reiškia gyva kalbos kultūra. Paradoksalu, bet patys autoriai demonstruoja tą patį „neraišlumą“, su kuriuo žada kovoti. Jei dokumentas negali parodyti kalbinės raiškos aiškumo, sunku tikėtis, kad jis taps kalbos ugdymo gairėmis.

Kita problema – punktų nelygiavertiškumas. Šalia strateginių deklaracijų („įtvirtinsime kultūrą kaip nacionalinio saugumo komponentą“, 386 p.) pasirodo buitiniai pasiūlymai („skatinsime savanorystę tvarkant paveldą“, 395 p.). Toks kontrastas rodo, kad prioritetai neišgryninti: geopolitika ir talkos šventoriuje atsiduria greta tarsi vieno svorio klausimai. Dokumentas labiau primena sąrašą, o ne nuoseklią programą.

Trečia – tušti lozungai. „Užtikrinsime“ šiame skyriuje pasikartoja taip dažnai, kad tampa savotišku programos leitmotyvu. „Užtikrinsime tautinių mažumų teises“ (402 p.), „užtikrinsime kultūros prieinamumą“ (405 p.), „užtikrinsime paveldo apsaugą“ (379 p.). Bet kaip tai bus daroma – nepaaiškinama. Jokio mechanizmo, jokių terminų, jokių atsakomybės instrumentų. Lozungai gali skambėti įtaigiai, bet jie nėra politika.

Ketvirta – konceptų prieštaringumas. 376 punkte rašoma, kad bus kovojama su biurokratine kalba, tačiau visas dokumentas – biurokratizmo chrestomatija. „Inicijuosime reikalingus pokyčius, plėsime galimybes, įtrauksime bendruomenes“ – tai klišių rinkinys, ne priemonės. Kovoti su biurokratija biurokratine kalba – savotiška tautinė ironija, bet ar tikrai to siekiame?

Dar vienas klausimų keliantis punktas – kultūros kanonas. 387 p. siūloma „teisės aktais įtvirtinti“ Lietuvos kultūros kanoną. Tačiau kanonas negali būti įrašytas įstatyme – jis atsiranda iš gyvos kultūrinės praktikos, bendro sutarimo, natūraliai formuojantis autoritetams ir vertybėms. Administracinis kanonas – tai ne demokratinė, o sovietinė logika, kai buvo privalomas repertuaras ir privalomi autoriai. Kultūra gyvuoja įvairovėje, o ne įstatymų lentelėse.

Ne mažiau į akis krinta technologiniai fejerverkai. 417 punkte įrašytas ištisas „buzzwordų“ sąrašas: virtualioji realybė, papildytoji realybė, 3D skenavimas, dirbtinis intelektas muzikai komponuoti. Skamba moderniai, bet realių sąsajų su kultūros sektoriaus finansavimu, infrastruktūra ar institucijų galimybėmis – nematyti. Tai labiau „copy–paste“ iš technologinių tendencijų ataskaitų nei reali kultūros politika.

Dokumentą temdo ir pasikartojimai. Paveldas minimas 378, 379, 380, vėliau dar 386 ir 435 punktuose. Tos pačios mintys sukamos įvairiomis formomis, bet turinio gylio dėl to nedaugėja. Pasikartojimai rodo struktūros trūkumą – kai nėra aiškios ašies, kartojamos bendros frazės. Prie to prisideda ir nesuprantamos biurokratinės formuluotės. Pavyzdžiui, 405 p. rašoma: „Iš esmės atnaujinsime ir išplėsime Tolygios kultūrinės raidos programą, stiprinsime valstybės indėlį įgyvendinant atskiras funkcijas“. Tokia kalba ne įkvepia, o primena, kaip skamba dokumentai, kuriuos generuoja algoritmai.

Ką daryti? Kultūros politikai reikia ne inventoriaus, o vizijos. Reikia kelių aiškių prioritetų: lietuvių kalbos gyvybingumo, kultūros prieinamumo regionuose, kūrybinių industrijų integracijos į ekonomiką ir kultūros kaip atsparumo pamato valstybės saugumui. Visa kita – tik priemonės, bet ne tikslai. Kultūros politika turi remtis aiškia kryptimi, o ne padrikais punktais. Tik tuomet deklaracijos virs strategija, o lozungai – realiais darbais.

Kultūrai reikia stuburo, o ne klišių. Reikia politinės drąsos matyti kultūrą kaip tikrą valstybės atsparumo ašį, o ne tik dar vieną eilutę Vyriausybės programoje.

Daugiau informacijos:

Vytautas Juozapaitis

Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas,

TS-LKD frakcijos narys

Tel. (0 5) 209 6559

El. p. [email protected]