Tapytojos, interjero dizainerės Miroslavos Šeibokienės tapybos darbų paroda „Pažadėtoji žemė“ (II rūmai)

2025 m.. lapkričio 17 d. pranešimas žiniasklaidai (daugiau naujienų)

Lapkričio 20 d., ketvirtadienį, 13 val. Seimo II rūmų parodų galerijoje pristatoma tapytojos, interjero dizainerės Miroslavos Šeibokienės tapybos darbų paroda „Pažadėtoji žemė“. 

Paroda eksponuojama iki gruodžio 5 dienos Seimo nario Dainoro Bradausko iniciatyva. Paroda galima aplankyti nuo 8 iki 20 val. kasdien, įėjimas į Seimo rūmus nuo A. Tumėno gatvės pusės.

Miroslava Šeibokienė baigė J. Vienožinskio vakarinę dailės mokyklą Vilniuje, kur klasės vadovu buvo menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, o mokytojai – A. Švėgžda, P. Vaitiekūnas, V. Šerys.

1979–1984 metais ji studijavo interjerą ir architektūrą Dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Specialybės mokslus gilino pas žymius Lietuvos architektus – V. Briedikį, V. Nasvytį, V. Čekanauską. Tapybos paslapčių mokė A. Švėgžda, piešimo – R. Gibavičius ir A. Kmieliauskas.

1994 m. prasidėjo intensyvus architektūros ir interjero projektų kūrimo laikotarpis. Šviesios atminties prof. Vytautas Nasvytis įskiepijo pagrindinį estetinį architektūros kūrybinį principą – naudoti kuo mažiau spalvų ir medžiagų. Šis principas dažnai pritaikomas ir tapyboje.

Vilniaus dailės akademijos architektūros studijų filosofija siekia paruošti ne tik kvalifikuotą architektą – šalia estetikos, meno filosofijos, urbanistikos ir paveldosaugos pagrindų mokoma vizualinės raiškos metodų: piešimo, tapybos, mišrios technikos. Todėl architektai neretai imasi tapybos kūrybos.

Taip nutiko ir Miroslavai Šeibokienei. Tapyba jos gyvenime jau dvylika metų ir ji negali sustoti. Neseniai už tapybą jai suteiktas Meno kūrėjo statusas. Jos kūriniai – ekspresyvios intelektualinės abstrakcijos, dažnai inspiruotos pasaulinių reiškinių ir emocijų. Apie tai kalba ir ši paroda. Autorė siekia atkreipti dėmesį į paprastų žmonių lūkestį gyventi taikoje ir laimėje.

Dar 1987 m. ji dalyvavo Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios projekto konkurse ir kaip architektė dirbo iki pandemijos. Pirmąją personalinę tapybos parodą pristatė 2017 m. Pylimo galerijoje, o 2018 m. dalyvavo tarptautiniame plenere Ukrainoje. Architektai, kurie rimtai imasi tapybos, dažnai turi įgimtą ir per praktiką išugdytą paveikslo struktūros, kompozicijos pajautą. Kad ir koks sumanymas būtų, jiems pavyksta pasiekti spalvų ir formų balansą, puikiai emociją ir mintį išreiškiantį paveikslinį turinį. Autorė tikisi, kad žiūrovai tai pajus.

Abstrahuoti peizažai, iš miglos išnyrantys figūrų šešėliai, mistiniai, švytintys gyvūnai, gamtos formos, susiliejančios ir tolstančios tarsi trimatėje erdvėje – tokia yra „Pažadėtoji žemė“.

Apsilankiusi Himalajų papėdėse, menininkė fiksavo pakilius, katarsio ir euforijos kupinus įspūdžius, atsispindėjusias emocijas, pažinumo ir nepažinumo ženklus. Taip atrodo ir Šventoji žemė – kiekvienam savaip.

Paroda „Pažadėtoji žemė“ skirta perteikti teigiamas emocijas, filosofinius pamąstymus ir priminti, kad šiame trapiame pasaulyje visada reikia būti pasirengus netikėtumams, kai kasdienybė gali būti staiga sugriauta. Tuomet belieka klajoti bevietės dvasios sferose – ne apčiuopiant, o tik paliečiant apytikrius koordinačių kontūrus, spalvų žaismą ir emocijas.

Daugiau informacijos:

Informacijos ir komunikacijos departamento

Ryšių su visuomene skyriaus vyriausioji specialistė

Asta Markevičienė, tel. (0 5) 209 6202, el. p. [email protected]