Seimo narės J. Rojakos pranešimas: „Jekaterina Rojaka. Finansų skaitmeninimas arba „šioje šalyje nėra vietos senukams”

2026 m. gegužės 26 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Finansinių paslaugų prieinamumas tampa ne tik ekonomikos, bet ir regioninės politikos klausimu. Uždarius banko skyrių dingsta ne tik paslauga, bet ir gyvas ryšys bei pasitikėjimas. Vyresni žmonės dažnai nori ne tik atlikti pavedimą, bet ir pasikonsultuoti ar gauti pagalbą. Būtent todėl šiandien vis svarbiau kalbėti ne tik apie technologinę pažangą, bet ir apie tai, kam ji iš tikrųjų yra prieinama.

Lietuva dažnai pristatoma kaip viena pažangiausių skaitmeninių valstybių Europoje, tačiau kartu ryškėja kita problema – finansinių paslaugų prieinamumas regionuose tampa vis labiau netolygus. Kuo sparčiau skaitmenizuojamės, tuo daugiau žmonių lieka nuošalyje.

Jauni žmonės išvyksta studijuoti į Vilnių, Kauną ar užsienį. Regionuose lieka jų tėvai ir seneliai. Dažnai – vyresnio amžiaus žmonės, kuriems fizinis kontaktas, galimybė pasikonsultuoti gyvai ar tiesiog pasiekti bankomatą – nėra nostalgija, o bazinė paslauga ir poreikis.

Šiandien finansinių paslaugų geografija Lietuvoje pradeda priminti platesnę regioninės atskirties problemą. Skaičiai kalba patys už save. Lietuvos banko duomenimis, 2026 m. pradžioje Lietuvoje veikė tik 144 bankų skyriai, o 14 savivaldybių neturėjo nė vieno nuolatinio banko skyriaus ar jo atitikmens. Dalis paslaugų regionuose jau teikiamos nereguliariai veikiančiuose konsultaciniuose skyriuose. 

Taip, technologijos leidžia daug ką atlikti telefonu. Tačiau valstybė neturėtų remtis prielaida, kad visi piliečiai turi vienodas skaitmenines kompetencijas, vienodą interneto prieigą ar vienodą pasitikėjimą technologijomis. Ypač tai matyti kalbant apie grynuosius pinigus.

Nors viešojoje erdvėje dažnai susidaro įspūdis, kad grynieji tampa praeitimi, realūs duomenys rodo ką kita. Europos Centrinio Banko (ECB) apklausos duomenimis, Lietuvoje net 54 proc. atsiskaitymų prekybos vietose pagal operacijų skaičių vis dar atliekami grynaisiais pinigais. Vertinant pagal mokėjimų vertę, Lietuva net pirmauja euro zonoje – 59 proc. atsiskaitymų vertės prekybos vietose sudaro būtent grynieji pinigai.

Akivaizdu, kad tai nėra tik vyresnės kartos įprotis. Grynieji dažniausiai naudojami turguose, smulkiuose kasdieniuose pirkimuose, paslaugų sektoriuje, regionuose, taip pat kaip finansinio saugumo rezervas. Kitaip tariant, grynieji Lietuvoje vis dar atlieka svarbią ekonominę ir socialinę funkciją.

Lietuvos bankas pripažįsta, kad grynųjų prieinamumas regionuose išlieka netolygus. Nors po 2022 m. memorandumo regionuose buvo įrengta papildomų bankomatų, bendras Lietuvos rodiklis vis dar išlieka gana žemas ES mastu – 100 tūkst. gyventojų tenka apie 39,5 bankomato. 

Beveik penktadalis gyventojų iki artimiausio bankomato turi įveikti daugiau nei 5 km. „Prieinamumas per 15 km“ statistikoje ir realus prieinamumas vyresniam žmogui kaimiškoje vietovėje be viešojo transporto – tai du skirtingi dalykai.

Čia slypi platesnė problema: finansinių paslaugų prieinamumas tampa ne tik ekonomikos, bet ir regioninės politikos klausimu. Kai uždaromas banko skyrius, iš vietovės dingsta ne tik paslauga. Dingsta pasitikėjimas, gyvas ryšys. Vyresni žmonės dažnai nori ne tik atlikti pavedimą – jie nori paklausti, pasitikslinti, suprasti, išmokti. Finansinis raštingumas negali būti grindžiamas vien programėlių naudojimu.

Be to, egzistuoja ir atsparumo aspektas. Kibernetiniai incidentai, elektros sutrikimai ar ryšio problemos primena, kad visiškai „bekontaktė ekonomika“ nėra savaime saugesnė. Net ECB ir Eurosistema grynuosius pinigus vertina kaip strateginę mokėjimų infrastruktūros dalį. Todėl diskusija apie finansinių paslaugų prieinamumą neturėtų būti suvedama vien į nostalgiją gryniesiems pinigams. Tai klausimas apie valstybės balansą tarp efektyvumo ir socialinio vientisumo.

Lietuvai reikia ne kovos tarp skaitmeninių ir fizinių paslaugų, o mišraus pereinamojo modelio. Tokio, kuriame technologinė pažanga nestumtų žmonių į paraštes. Lietuvos bankas taip pat parengė mokėjimų rinkos strategiją iki 2030 m., kurioje numatytas fizinio finansinių paslaugų prieinamumo gerinimas. Tačiau svarbiausia šiame procese nepamesti žmogaus.

Skaitmeninimas yra priemonė, o ne tikslas savaime. Jei valstybė tampa patogi tik jaunam, technologiškai stipriam ir didmiestyje gyvenančiam žmogui, ilgainiui rizikuojame kurti ne modernią, o susisluoksniavusią Lietuvą. Ir klausimas yra ne tik apie bankomatus, o ar žmogus savo valstybėje vis dar jaučiasi pasiekiamas.

Aš pati esu už skaitmeninimą. Grynaisiais pinigais atsiskaitau itin retai, kasdien naudoju mobiliuosius mokėjimus, elektroninę bankininkystę, padedu artimiesiems sutvarkyti reikalus.  Technologijų pažanga leidžia taupyti laiką, mažina administracinę naštą ir daugeliu atvejų daro paslaugas patogesnes.

Tačiau viešojoje politikoje pavojinga matuoti visuomenę pagal savo įpročius, savo amžių, savo gyvenimo būdą arba savo socialinį ratą. Tai, kas patogu Vilniuje dirbančiam žmogui, nebūtinai yra prieinama vyresniam žmogui rajone, kuriame banko skyrius dirba kelis kartus per mėnesį arba jo iš vis nėra, o artimiausias bankomatas – už keliolikos kilometrų.

Skaitmeninimas neturi tapti nauja atskirties forma. Todėl ir finansinių paslaugų prieinamumas negali likti rekomendacijų ir memorandumų lygmenyje. Turime judėti nuo gerų ketinimų prie teisinių garantijų. 

Reikia trijų konkrečių žingsnių: 

Mobilieji bankų skyriai – ne savanoriška iniciatyva, o teisiškai apibrėžta paslauga. Fiksuotas, viešai skelbiamas grafikas: konkretus miestelis, konkreti diena, konkretus paslaugų spektras įskaitant grynuosius. Žmogus turi galėti planuoti.

Grynieji pinigai – kaip kritinės infrastruktūros dalies įtvirtinimas. Ne kaip nostalgija, o kaip geopolitinė būtinybė, nes elektros sutrikimai ir kibernetinės atakos primena, kad bekontaktė ekonomika nėra savaime saugesnė.

Savivaldybių teisė inicijuoti „finansinės dykumos“ vertinimą – pereinant nuo pasyvaus laukimo prie aktyvaus reguliavimo.

Šie žingsniai nereikalauja revoliucijos ir nesukuria naujos biurokratijos. Jie reikalauja vieno: politinio apsisprendimo, kadfinansinių paslaugų prieinamumas yra valstybės atsakomybė – kaip elektra, vanduo ar paštas. 

Moderni valstybė matuojama ne tuo, kaip greitai atsisako senų sistemų, o tuo, ar pereinamuoju laikotarpiu nepalieka dalies savo žmonių už borto. 

Daugiau informacijos:

Ieva Jovaišė

Seimo narės

Jekaterinos Rojakos

patarėja komunikacijai

Mob. +370 610 49428

El. p. [email protected]