Seimo Pirmininkas Juozas Olekas: „Prisimename tam, kad suprastume laisvės vertę ir niekada neleistume kartotis tam, kas iš žmonių atėmė namus, orumą ir teisę gyventi savo žemėje“

2026 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai) 

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Lina Žižliauskaitė)

Seimo Pirmininko Juozo Oleko kalba Atminimo valandos prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo metu

Gerbiami tremtiniai, gerbiami Lietuvos žmonės, mieli susirinkusieji,

Šiandien esame vietoje, kuri daugeliui Lietuvos šeimų tapo skausmingo išsiskyrimo ir nežinios simboliu.

Per šią geležinkelio stotį į tremtį buvo išvežti 10-tys tūkstančių Lietuvos žmonių. Čia baigėsi jų įprastas gyvenimas ir prasidėjo kelionė į nežinią. Žmonės nežinojo, kur yra vežami, kiek truks ši kelionė, ar kada nors dar pamatys savo namus ir artimuosius.

Jie buvo drastiškai atplėšti nuo savo namų, šeimų, gimtųjų vietų ir sugrūsti į gyvulinius vagonus. Tarp jų buvo vaikai, motinos su kūdikiais, senoliai, mokytojai, ūkininkai, valstybės tarnautojai – žmonės, kurių vienintelė kaltė buvo tai, kad jie buvo Lietuvos piliečiai, mylėję savo šalį ir kūrę jos ateitį.

Daugeliui ši kelionė tapo ilgamečių kančių pradžia. Vieni niekada nebegrįžo į Tėvynę. Kiti grįžo po daugelio metų, netekę artimųjų, suluošinti fiziškai ir dvasiškai, netekę sveikatos, jaunystės ir gyvenimo, kurį buvo kūrę.

Stovėdami šioje vietoje ypatingai aiškiai suvokiame, kad tremtis nėra vien istorijos vadovėlių faktas. Tai žmonių likimai. Šeimų istorijos, kurių skausmas ir atmintis perduodami iš kartos į kartą.

Man ši tema yra artima ir asmeniškai. Gimiau tremtyje, tremtinių šeimoje, todėl tikrai žinau, kad tremties istorija nėra tik praeitis. Ji gyvena žmonių prisiminimuose, šeimų pasakojimuose ir mūsų bendroje atmintyje.

Šiandien pagerbdami tremties aukas tuo pačiu įsipareigojame saugoti istorinę tiesą. Prisimename ne tam, kad gyventume praeitimi, bet tam, kad suprastume laisvės vertę ir niekada neleistume kartotis tam, kas iš žmonių atėmė namus, orumą ir teisę gyventi savo žemėje.

Šiandien, kai Europoje vėl vyksta karas, o milijonai žmonių patiria prievartą, netektis ir tremtį, mūsų skaudžios istorijos pamokos įgauna dar gilesnę prasmę. Jos primena, kad laisvė nėra savaime suprantama, o žmogaus orumas turi būti ginamas visada.

Tegul šioje vietoje pagerbti žmonės lieka mūsų atmintyje ne tik kaip aukos. Tegul jie gyvena mūsų atmintyje kaip žmonės, kurie net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis išsaugojo meilę Lietuvai, tikėjimą ir viltį.