Seimo Pirmininko Juozo Oleko kalba Medininkų tragedijos 35-ųjų metinių minėjime

2026 m. liepos 31 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Seimo Pirmininko kalba Medininkų tragedijos 35-ųjų metinių minėjime, 2026 m. liepos 31 d., Medininkai

Gerbiamas Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiami žuvusiųjų artimieji, mieli Lietuvos žmonės,

Prieš trisdešimt penkerius metus čia buvo peržengta riba, kurios neįmanoma ir negalima pamiršti.

1991-ųjų liepos 31-osios rytą Medininkuose buvo išžudyti Lietuvos muitinės, policijos ir pasienio tarnybų pareigūnai, pasirinkę tarnauti ne okupacinei valdžiai, o laisvę kuriančiai Lietuvos valstybei. Jie budėjo ten, kur tuo metu driekėsi ne tik valstybės siena. Ten ėjo riba tarp baimės ir laisvės, tarp prievartos ir teisės, tarp praeities ir ateities.

Už tą pasirinkimą tarnauti laisvai Lietuvai jie sumokėjo didžiausią kainą – savo gyvybe. Tą rytą žmogus, stovėjęs poste, tikriausiai negalvojo, kad po kelių minučių taps mūsų istorijos dalimi. Jis tiesiog atliko savo pareigą. Iki pat galo.

Lenkiame galvas prieš Mindaugą Balavaką, Algimantą Juozaką, Juozą Janonį, Algirdą Kazlauską, Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių bei Ričardą Rabavičių. Su pagarba prisimename ir Tomą Šerną – vienintelį išgyvenusį šio nusikaltimo liudytoją.  Jis mums visiems tapo nepaprastu stiprybės, tikėjimo ir žmogiško orumo pavyzdžiu.

Kai šiandien žiūriu į čia susirinkusius žmones, galvoju, kad kiekvienas iš mūsų Medininkus išgyvena savaip. Vieniems tai – asmeninis skausmas. Kitiems – šeimos tragedija. Jauniausiai kartai tai jau istorija, kurios jie patys neišgyveno. Saugokime šį atminimą ir perduokime jį tiems, kurie laisvę pažįsta kaip savaime suprantamą dalyką.

Kartais atrodo, kad prie laisvės priprantame labai greitai. Tik tokiose vietose kaip Medininkai suvokiame, kokia didelė buvo laisvės kaina. Jos mums niekas nepadovanojo. Žmonės ją apgynė savo drąsa, pasiaukojimu ir pasiryžimu atlikti pareigą net tada, kai grėsė didžiausias pavojus.

Norėčiau apie karą kalbėti tik istoriniuose minėjimuose. Deja, šiandien jis vyksta visai šalia mūsų. Todėl Medininkų tragedija nėra tolima praeitis. Ji nėra ir nebus dar vienu istorijos puslapiu. Tai moralinis įsipareigojimas kiekvienai kartai saugoti valstybę, stiprinti jos demokratiją ir niekada neleisti, kad būtų peržengta žmoniškumo riba.

Tegul Medininkų žudynės visada primena mums, kad mūsų visų laisvė prasideda nuo kiekvieno apsisprendimo sąžiningai atlikti savo pareigą.

Amžina šlovė Lietuvos didvyriams!