Seimo Pirmininko pavaduotojo, buvusio krašto apsaugos ministro Gedimino Kirkilo kalba Lietuvos narystės NATO 15-mečio minėjime Seimo posėdyje

2019 m. kovo 28 d. pranešimas žiniasklaidai

Gerbiamas Pirmininke, kolegos Seimo nariai, svečiai,

Įstojimas į Šiaurės Atlanto aljansą – kertinis Lietuvos valstybingumo pasiekimas saugumo aspektu per visą šalies istoriją. Tai gana akivaizdu, beveik neginčytina, tam pritaria ne tik mūsų šalies, bet ir užsienio istorikai, mokslininkai bei ekspertai. Ir tai yra visų, pabrėžiu, šalies politinių partijų, lyderių, buvusių ir esamų valstybės vadovų nuopelnas.

„Kariniu požiūriu Baltijos šalys niekada nebuvo tokio saugios“, – neseniai pasakė Europos politikos analizės centro ekspertas, žinomas žurnalistas, knygos „Naujas Šaltasis karas“ autorius Edvardas Lukasas (Edward Lucas).

NATO, kaip žinia, neapsiriboja tik kolektyvinės gynybos 5 straipsnio garantu savo nariams. Aljanso vaidmuo pasaulyje daug platesnis: tai ir stabilumas, demokratija, tai ir branduolinio, cheminio, biologinio ginklo plėtros apribojimas bei užkardymas, kova su terorizmu. O tai ypač svarbu mažesnėms šalims, tokioms kaip Lietuva ar kitos Baltijos valstybės. Ir ne tik joms.

Penkiolika metų narystės Aljanse Lietuvai buvo itin naudingi visais aspektais. Mes tapome pilnaverčiais Vakarų bendrijos nariais. Tai kažkuria prasme palengvino net ir įstojimą į ES, kurios narystės tokią pačią 15-os metų sukaktį minėsime taip pat šiemet, šiek tiek vėliau. Tai buvo ir yra naudinga ekonominiu aspektu, nes NATO narė užsienio investuotojų akyse, suprantama, yra daug patrauklesnė, nei šalis, tokiai saugumo zonai nepriklausanti. Ir tai patvirtino visa penkiolikos, o gal ir daugiau metų šalies ūkio patirtis.

Tačiau svarbiausia – sukurti gynybiniai pajėgumai, sąveika su kariniais Aljanso daliniais ir pagaliau tokia Lietuvos kariuomenė, kuri gebėtų tapti „sprangiu kąsniu“, anot to paties E. Lukaso, galimam agresoriui.

Vienas pirmųjų sėkmingų Lietuvos ir NATO sąveikos rezultatų yra oro policijos misija, sėkmingai veikianti nuo pirmųjų mūsų narystės Aljanse dienų. Kaip žinia, Lietuva ir kitos Baltijos valstybės kol kas neturi tokių pajėgumų, jų įsigijimas kainuotų labai brangiai, todėl mūsų NATO partneriai tokį stygių kompensuoja savais ir tuo leidžia mūsų kariuomenei kurtis, plėtoti kitus pajėgumus.

Oro policijos misijoje jau dalyvavo didesnė NATO narių šalių dalis, jau 17. Tai rodo labai platų solidarumo lygį Aljanse, mūsų regiono saugumo užtikrinimo svarbą ir mūsų karių gebėjimą sąveikauti, užtikrinti tinkamą priimančios šalies paramą.

Per 15 narystės metų, gerbiami kolegos Seimo nariai ir svečiai, mes įgijome daug neįkainojamos patirties sąveikaujant ir veikiant kartu su Aljanso partneriais. Pasinaudodami geranoriška JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Norvegijos, Danijos, Italijos, kitų Aljanso šalių parama ne tik paruošėme daug aukšto NATO lygio karininkų, bet ir sugebėjome sukurti naują pajėgų rūšį, kokios anksčiau neturėjome. Pavyzdžiui, įsteigėme specialiąsias pajėgas, kurios šiuo metu pagal pasiruošimo lygį ir realius kovinius pasiekimus yra vienos geriausių tarp Aljanso šalių!

Lietuva pelnytai gali jais didžiuotis. Mes galime didžiuotis ir tais savo kariais, kurie garbingai atlaikė visus karinius išbandymus, dalyvaudami nelengvose, o dažnai ir labai pavojingose taikos palaikymo ir kitokiose misijose Afganistane, Irake, Balkanuose, daugelyje Afrikos šalių.

Pacituosiu generolą Gintautą Zenkevičių, beje, pirmosios Lietuvos vadovautos Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės pirmąjį vadą. Prieš keturiolika metų man, tuometiniam krašto apsaugos ministrui, teko išsiųsti į kalnuotąjį Gorą pirmuosius Lietuvos karius, kuriems vadovavo tuomet dar pulkininkas leitenantas Gintautas Zenkevičius. Ir tai buvo didžiulė atsakomybė. Juk tuomet buvo dar tik metai, kai tapome NATO nariais, beveik neturėjome tinkamos patirties, o ypač veikimo kalnuotoje vietovėje, stigo amunicijos, transporto, ryšio priemonių.

Iš esmės mūsų vadovaujamos provincijos atkūrimo grupės sėkmę nulėmė keli veiksniai: mūsų karių pasišventimas, motyvacija ir meistriškumas, pirmiausia. Antra, Jungtinių Amerikos Valstijų pagalba, kuriant infrastruktūrą, palaikymą, apmokant karius. Ir trečia, kitų šalių, taip pat ir ne Aljanso narių dalyvavimas PRT kartu su mumis.

Šiandien jau generolas Gintautas Zenkevičius pagrįstai sako: „Mes esame lygūs su kitomis NATO narėmis, mes esame kolegos. Mes judame toje pačioje gatvėje, mes keičiamės informacija, dirbame kartu. NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės bataliono vadas Lietuvoje yra vokietis, grupės struktūroje yra vokiečių, olandų, norvegų, belgų, čekų, kroatų. Šis batalionas pavaldus mūsų brigados vadui lietuviui ir nėra jokių konfliktų, jokių skundų. O Kazlų Rūdoje stebėjau mokymus, kur buvo vykdoma parama iš oro, o lietuviai vadovavo amerikiečių bombonešiams, kartu buvo ir JAV, norvegų kariai, mes jau esame lygūs“.

Gerbiami kolegos, svečiai, dvišalis Lietuvos ir Lenkijos karinis bendradarbiavimas šiame geopolitiniame taške neabejotinai taip pat turi ypatingą strateginę reikšmę ir vargu, ar tai įmanoma pervertinti. Tačiau kai mes, politikai, šiame kontekste nesugebame išspręsti gana smulkių abiejų šalių tarpusavio nesutarimų, tokių kaip, pavyzdžiui, pavardžių rašymas, tai atrodo ne tik keista, bet ir neatsakinga. Jau nekalbant apie visiems mums gerai žinomas istorijos pamokas, kuomet tiek Lenkija, tiek Lietuva dėl nesutarimų, nesusipratimų, nebendradarbiavimo pralaimėdavo geopolitinių iššūkių akivaizdoje.

Šiuo metu privalome visais įmanomais būdais palaikyti Lenkiją, su kuria mus sieja ir bendri gynybos planai, siekiančią didesnio JAV karinio buvimo šiame regione. Jei tai pavyktų, o kaimynai lenkai tam tikslui telkia didžiules pastangas, šio regiono saugumo situacija pasikeistų į gerąją pusę kardinaliai. Toks yra ir mūsų bendras interesas.

Nemažiau svarbus bendradarbiavimas su Latvija bei Estija, kuris vyksta jau seniai, tačiau įstojus visoms trims Baltijos valstybėms, įgijo dar aukštesnę kokybę, nors, mano požiūriu, galėtume šį bendradarbiavimą intensyvinti, mėginti labiau kooperuotis brangiuose įsigijimuose.

Strateginis mūsų interesas yra sėkminga Rytų partnerystė. Sakartvelo bei Ukrainos, visų pirma, nors, tikiu, ateityje prie euroatlantinės integracijos artės ir kitos Rytų partnerystės šalys. Neseniai NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg) dar kartą užtikrino, jog Sakartvelas tikrai prisijungs prie Aljanso: „Gruzija būtinai taps mūsų organizacijos nare ir mūsų lyderiai stengiasi, kad tai įvyktų, kiek įmanoma greičiau.“ Ir nors tai jau ne pirmas pažadas, dėl įvairių aplinkybių kol kas neįvykdomas, tačiau, tikiu, kad anksčiau ar vėliau, ir to linkiu Sakartvelui, tai įvyks. Sakartvelo visuomenė, politikai ir kariškiai tokį pasiryžimą demonstruoja, jų indėlis jau dabar i NATO veiklą yra ženklus, dažnai net didesnis nei esamų Aljanso narių, ypač tarptautinėse misijose.

Ukraina, nors ir kariaujanti šalis, sunkiomis aplinkybėmis, taip pat žengia šiuo keliu. Sparčiai modernizuojama šalies kariuomenė, sąveikaujama ir bendradarbiaujama su NATO. Neseniai Ukrainos parlamentas įrašė į šalies Konstituciją siekį tapti ES ir NATO nare. Prezidento Petro Porošenkos siūlymą įteisinti šalies pagrindiniame įstatyme šį euroatlantinį tikslą palaikė konstitucinė parlamento dauguma. Ir tai turės vykdyti ir naujasis prezidentas, ir parlamentas, nors Ukrainai dar reikės padaryti daug reformų, vis tik jie šiuo keliu jau pajudėjo, pirmąkart savo istorijoje – realiai. Lietuva – nuoširdi Ukrainos rėmėja, neabejoju, prie to prisidės visomis išgalėmis, ir todėl, kad euroatlantinės demokratijos plėtra yra ir mūsų strateginis interesas.

Gerbiami kolegos, grįžtant prie Lietuvos reikalų, būtina pabrėžti, jog mūsų kariuomenės indėlis į NATO saugumą beveik visuomet buvo gerokai didesnis, nei tinkamas finansavimas, kurį pirmąkart pasiekėme tik praėjusiais metais. Prieš geroką dešimtmetį lietuvių kilmės kongresmenas Džonas Šimkus (John Shimkus), vertindamas Lietuvos indėlį į NATO, yra vaizdingai pasakęs, jog Lietuvos indėlis į NATO daug didesnis, nei mūsų šalies krašto apsaugos biudžetas, ypač tuo metu, prisiminkim. Turėdamas galvoje sėkmingas mūsų kariuomenės tarptautines, taikos palaikymo misijas, kongresmenas pabrėžė, jog ilgą laiką, dar toli nepasiekus 2 proc. nuo BVP finansavimą, šalies kariai tai savotiškai kompensavo savo drąsa, kariniu meistriškumu, pasišventimu stiprindami bendrą NATO gynybą bei solidarumą.

Tačiau nepaisant pasiekimų šalies politinių jėgų konsensusas, gynybos, saugumo ir užsienio politikos srityje tebelieka ir bus itin gyvybiškai svarbus. Pirma, todėl, kad tikimės, jog Aljanso kariai mums padės užtikrinti šio regiono gynybą, o tam būtinas ir mūsų pačių indėlis. Ir jau tik dalyvavimo misijose neužtenka, jau nekalbant apie ryškėjančias vidines NATO problemas, besikeičiantį JAV vaidmenį, kuris signalizuoja, jog mums, europiečiams, teks prisiimti didesnę naštą, nei tai buvo lig šiol.

Antra, todėl, kad saugumo bei užsienio politikos aspektai yra itin glaudžiai susiję. Dažnai ginčydamiesi dėl detalių, išpūsdami neesmines problemas, nepraraskim pagrindinių tikslų, matykime visą politikos lauką.

Ir trečia, gynybos finansavimas bei pajėgumų planavimas turi būti ilgalaikis, patikimas mūsų partnerių akyse. Nemažai klausimų ir iššūkių iškils ir jau diskutuojama pačioje Bendrijoje, ES dėl gynybos, saugumo, ginkluotės ir t. t. Todėl, gerbiami kolegos Seimo nariai, minėdami mūsų šalies narystės NATO 15 metų sukaktį, pagrįstai džiaugdamiesi pasiekimais, privalome ir toliau užtikrinti ilgalaikį visų politinių jėgų, esamų ir būsimų lyderių konsensusą gynybos, saugumo ir užsienio politikoje. Tai, kaip jau minėjau, gyvybiškas Lietuvos interesas. Tai nebus lengva, nes į šį mūsų sunkiai išsaugomą konsensusą hibridinio karo, apie kurį tiek daug kalbama, strėlės ir yra daugiausia kreipiamos. Jų ypač padaugėja prezidento, kitų rinkimų laikotarpiu. Šio karo strėlės nėra visada lengvai atpažįstamos, nes dažniausiai atskrenda tokių populiarių ir iš pirmo žvilgsnio nekaltų idėjų pavidalu, kaip „su kuo kariausim“, „ką pulsim“, „ar mus kas puls“ ir pan. Nepraraskim, gerbiami kolegos, kelio dėl takelio, nepraraskim budrumo, savitarpio susiklausymo ir vienas kito girdėjimo, nes galima agresija atgrasoma, ne kokia nors kad ir labai griežta retorika, o tik realiu pasiruošimu apsiginti kartu su NATO partneriais.

Su 15 metų sukaktimi, Aljanse, kuris šiemet, balandžio 4-ą, beje, žymės jau 70-ies metų jubiliejų.