Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako kalba Lietuvos narystės NATO 15-mečio minėjime Seimo posėdyje

2019 m. kovo 28 d. pranešimas žiniasklaidai

Minime Lietuvos narystės NATO 15-jų metinių sukaktį. Tikiuosi teisingai įvardysiu, kad ta proga mūsų saugumas tampa mūsų nacionalinės politikos DNR dalimi. Ši diena reikšminga ne tik mums. Kartu su mumis 15-sias narystės metines mini Bulgarija, Estija, Latvija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija. Mūsų kaimynė Lenkija, kartu Čekija ir Vengrija švenčia narystės 20-metį, o Albanija ir Kroatija 10-metį. Kartu visas Aljansas mini Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos įkūrimo 70-metį.

Šie jubiliejai nėra vien simbolinės datos. Jie rodo labai svarbų dalyką – tai, kad NATO durys yra atviros visoms Europos valstybėms, kad aljansas nuolat auga ir stiprėja. Prieš du metus jo nare tapo Juodkalnija, o prieš dvi savaites Lietuvos Seimas čia, šioje salėje, ratifikavo Šiaurės Makedonijos įstojimą. Mes tokiu būdu demonstruojame savo tvirtą paramą NATO atvirų durų politikai. Tikiu, kad ateis diena, kai NATO narėmis taps Sakartvelas ir Ukraina, nors dar daug turime išvien nuveikti, kad stojimo procesas prasidėtų.

Galime pasidžiaugti, kad įstojome į sėkmingiausią istorijoje NATO aljansą, kuris jau 7 dešimtmečius užtikrina savo nariams taiką ir saugumą. Tuo pačiu, jubiliejai suteikia progą prisiminti praeitį ir pažvelgti į ateitį, į nūdienos iššūkius, su kuriais susiduria aljansas, tiek išorinius, tiek vidinius.

Žlunga ne tik diktatūros, žlunga ir demokratijos, jeigu nėra valios jų ginti. Ginti turime ne tik sienas, ne tik tai, kas turi daiktinę išraišką. Vertybės taip pat turi būti ginamos, nes jos yra mūsų vakarietiškos visuomenės pamatas, jos yra klijai štai 70 metų išlaikantis ir toliau besiplečiantį aljansą. Galime pagrįstai didžiuotis Lietuva, didžiuotis savo tauta, savo žmonėmis, kurie tai supranta. Visa ką darome gynybos srityje, saugumo srityje investuodami į pajėgumus, mūsų karių pasirengimą yra ne tam, kad kariautume. Karo galima išvengti tik tuomet, kai piliečiai parodo valią ginti savo valstybę.

Džiaugiuosi, kad auga savanorių gretos, kad šauktinių vietas užpildo savanoriškai pareigą tėvynei pasiryžę atiduoti jaunuoliai. Galime pagrįstai didžiuotis, kad pareiga apginti savo tėvynę, kaip minėjau, tampa mūsų DNR dalimi. Džiugu, kad turime vieningą suvokimą ir norą investuoti į gynybą ir čia kalbama ne tik apie 2 proc. nuo BVP, o apie resursus, būtinus įsigyti ir išlaikyti pajėgumus būtinus šių dienų grėsmėms atremti.

Brandą demonstruojame tada, kai skiriame tiek, kiek reikia, nes tai yra investicija ir į mūsų valstybės, mūsų vaikų ateitį, į mūsų visų piliečių gerbūvį, į mūsų kultūrą, į mūsų valstybės pamatus. Visa tai gali tarpti ir klestėti tik saugioje aplinkoje, jeigu esame tvirtai pasiryžę tai ginti.

Krymo okupacija ir aneksija bei Rusijos agresija Ukrainoje privertė iš naujo įvertinti saugumo grėsmes ir imtis skubaus atsako. Ir tas atsakas buvo rastas – NATO viršūnių susitikimuose Velse, Varšuvoje ir Briuselyje priimti esminiai sprendimai dėl atgrasymo ir gynybos stiprinimo, regione dislokuoti NATO Priešakinių pajėgų batalionai. Lenkijoje – JAV, Estijoje – Jungtinė Karalystė, Latvijoje – Kanada, o Lietuvoje – Vokietija prisiėmė atsakomybę stoti į priešakines atgrasymo linijas. Esame dėkingi šių valstybių žmonėms, jų lyderiams, o taip pat visiems kitiems sąjungininkams, kurie rotacijos būdu budi NATO priešakinių pajėgų batalionuose Rytiniame aljanso flange. NATO dar kartą įrodė, kad kolektyvinės gynybos įsipareigojimai yra nekvestionuotini.

Tačiau negalime sustoti ties tuo, kas padaryta. Tinkamam atsakui užtikrinti NATO privalo stiprinti  ir su tuo susijusius pajėgumus, ypač oro gynybos srityje. Šių dienų diššūkiai turi atsispindėti NATO gynybos planuose.

Tapusi aljanso nare Lietuva nebuvo vien tik saugumo garantijų vartotoja. Lietuvos kariai dalyvavo faktiškai visose NATO operacijose ir misijose, mūsų šalis prisiėmė nelengvus įsipareigojimus vadovauti Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupei. Mūsų Specialiųjų operacijų pajėgos įnešė Lietuvos indėlį mūšio lauke Afganistane ir yra itin aukštai vertinamos mūsų sąjungininkų.

Esame ir būsime tais, kurie vienybės sieksime ne tik namuose, bet ir NATO, nes NATO turi prasmę tik tada, kai gebame būti vieningi, kai galime pademonstruoti kolektyvinę valią apsiginti. Niekam neturi kilti mintis, kad mūsų lietuvių nebus Pietinėse aljanso šalyse, jeigu ten kiltų pavojus. Lygiai taip pat niekam neturi kilti mintis, kad Lietuva ar kitos mūsų regiono šalys nelaimės akivaizdoje bus paliktos vienos.

Įvykiai Ukrainoje parodė, kad būtent taip ir yra. Juk pirmosiomis agresijos Ukrainoje dienomis, Lietuvoje nutūpė papildomi,  o netrukus visose trijose Baltijos šalyse ir Lenkijoje, įsikūrė jungtinės sąjungininkų pajėgos, demonstruojančios, kad principas visi už vieną, ir vienas už visus, yra ir bus esminiu laisvę ir vertybes branginančių į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją apsijungusių šalių kelrodžiu.

Tenka pripažinti, kad Rusija yra labai gerai įvaldžiusi visą hibridinės kovos priemonių arsenalą. Rusijos hibridinio karo priemonės apima ekonominį ir energetinį spaudimą, informacinį – propagandinį poveikį, kibernetinius išpuolius, įtakos ir žvalgybines operacijas, tokias kaip bandymai organizuoti valstybės perversmą siekiant sutrukdyti stojimą į NATO, arba, cheminio ginklo panaudojimas NATO valstybės teritorijoje. Reikia nepamiršti ir Kremliaus kontroliuojamo korumpuoto verslo skverbimosi į mūsų ekonomikas, ypač strateginius sektorius ir kritinę infrastruktūrą. Todėl NATO darbotvarkėje turi atsispindėti atsparumo hibridinėms grėsmėms stiprinimas visais aktualiais klausimais, tarp kurių ypač pažymėčiau energetinį ir kibernetinį saugumą. Atsparumo hibridinėms grėsmėms stiprinimas yra bendras Europos Sąjungos ir NATO tikslas, reikalaujantis bendro grėsmių vertinimo, bendrų pratybų keitimosi jautria žvalgybine informacija ir geresnio koordinavimo.

Lietuva gerai žino, kas yra Rusijos energetinis spaudimas, kurį Kremlius vykdo per savo kontroliuojamas valstybines monopolines korporacijas, sukurtas visuose energetikos sektoriuose, siekdamas pakeisti suverenių valstybių geopolitinę kryptį. Todėl visada rėmėme energetikos klausimo įtraukimą į NATO darbotvarkę. Mūsų iniciatyvumo ir atkaklumo dėka Lietuvoje buvo įsteigtas NATO energetinio saugumo kompetencijos centras, kurį buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Fogas Rasmussenas (Anders Fogh Rasmussen) pavadino „išskirtiniais energetinio saugumo namais“.

Žinome, kad NATO pažeidžiamumas kibernetinėms ir informacinėms atakoms kasmet auga. Lietuva taip pat patenka į padidintos rizikos valstybių grupę. Vien per 2018 metus įvyko daugiau negu 53 tūkst. kibernetinių atakų. Todėl svarbu, kad NATO kibernetinę erdvę yra prilyginusi karo veiksmų laukui, kuriam galioja aljanso sutarties 5 straipsnis.

Jeigu mes norime būti girdimi Aljanse, turime išgirsti mūsų sąjungininkų susirūpinimą dėl jiems aktualių saugumo problemų. NATO turi būti pasiruošusi atremti įvairias grėsmes prie visų Aljanso sienų. Todėl sveikiname NATO „360 laipsnių“ požiūrį į saugumą.

Lietuva taip pat turėtų tokį patį turėti požiūrį, nes prisimenu, lankydamasis Karo akademijoje, studentas manęs paklausė, kodėl Lietuvos kariai turi būti Afrikoje? Mes turime suprasti, kad vienas iš pagrindinių principų yra solidarumas, todėl mes turime būti ten, kur reikalinga mūsų pagalba.

Pasikliaudami Jungtinių Amerikos Valstijų lyderyste, suprantame ir Europos pareigą prisiimti didesnę atsakomybę už regiono saugumą. Privalome rasti tokią NATO ir Europos Sąjungos tarpusavio sąveikos formulę, kuri padėtų stiprinti tiek transatlantinį ryšį, tiek ir gynybos pajėgumus, sąžiningai pasidalijant saugumo naštą. Karinio mobilumo užtikrinimas galėtų būti puikus tokios sąveikos pavyzdys. Galime pasidžiaugti, kad šioje srityje matome realią pažangą, prie kurios aktyviai prisideda ir Lietuva.

Ateityje taip pat laukia daug svarbių namų darbų. Kartu su sparčiu mūsų gynybos finansavimo didinimu turime užtikrinti, kad šalies gynybai skiriamos biudžeto lėšos būtų panaudojamos maksimaliai efektyviai. Tikslus gynybos planavimas ir sprendimų priėmimas ginkluotės pirkimų procese yra itin svarbus veiksnys siekiant geriausio rezultato kariuomenei. Todėl vieni pirmųjų reformavome ginkluotės pirkimo sistemą, atsisakydami daugybės perkančiųjų organizacijų ir sukoncentruodami pirkimus ir jų planavimą. Ne mažiau svarbus klausimas yra gynybai skirtų lėšų panaudojimo parlamentinė kontrolė ir, tam tikru mastu, visuomenės priežiūra.

Netrukus turėsime apsispręsti dėl mūsų kariuomenės būsimos principinės struktūros ir dėl privalomojo visuotinio šaukimo, tad laukia nelengvos diskusijos. Tačiau viena kryptis yra aiški – turime skirti deramą dėmesį mūsų karių socialinėms garantijoms, taip pat skatinti savanorišką visuomenės įsitraukimą į krašto gynybą, didinti visuomenės atsparumą ir įsitraukimą į sprendimų priėmimą. Stipri tauta yra vieninga tauta. Galime būti skirtingų pažiūrų, skirtingų įsitikinimų, įvairūs ir laisvi, tačiau labai svarbu žinoti ir būti pasiryžus tapti vienu kūnu svarbiausiais gyvybiškai svarbiais tautai ir valstybės klausimais. Ką padarėme Baltijos kelyje, per Sausio ir kitus įvykius.

Man didelė garbė minėti šią  proga čia, kalbėti iš šitos tribūnos ir noriu galbūt pacituoti, pasiskolinti vieną iš mūsų premjero citatų: „Lai sukaupta Lietuvos valstybingumo patirtis stiprina mūsų regioną ir visą Europos Sąjungą.“ Ačiū.