Seimo delegacijos NATO PA vadovės Rasos Juknevičienės kalba Lietuvos narystės NATO 15-mečio minėjime Seimo posėdyje

2019 m. kovo 28 d. pranešimas žiniasklaidai

Gerbiamas Pirmininke, svečiai,

kai 1949 m. balandžio 4 d. tūkstančiai lietuvių, latvių, estų tremtinių lipo iš gyvulinių vagonų Jakutijoje, Krasnojarske, Chabarovske, Omske, Tomske, Novosibirske, Irkutske ir kitur šaltoje Sibiro žemėje, jie nežinojo, kad tą pačią dieną Vašingtone 12 laisvojo pasaulio valstybių vadovų įkūrė NATO – Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją.

Likus vos šešioms savaitėms iki Vašingtono sutarties pasirašymo Minaičiuose, prie Radviliškio, aštuoni Laisvės kovotojų apygardų vadai drėgname bunkeryje po klėtimi taip pat priėmė dokumentą, surašydami iš esmės tuos pačius demokratijos ir laisvės principus, kurie yra išdėstyti ir Vašingtono sutartyje.

Naujojo Aljanso nariai pareiškė, kad yra įsipareigoję ginti laisvę, saugoti bendrą palikimą ir civilizaciją, vadovaujantis demokratijos, individo laisvės ir įstatymo viršenybės principais. Jie sutarė gintis kartu, jei kuris nors vienas bus užpultas ginklu.

Minaičių Deklaracijoje buvo įvardytos labai panašios vertybės. Partizanų vadai pareiškė, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti.

Šiandien bunkerio signatarų svajonė yra išsipildžiusi. Lietuva prieš 15 metų tapo stipriausio demokratiją ir laisvę pasaulyje ginančio Aljanso nare.

Kova dėl Laisvės nebuvo pralaimėta.

Kai 1990 m. atkūrėme Nepriklausomybę, demokratinis pasaulis nors ir žavėjosi Lietuvos drąsa, tačiau vyriausybių vadovai nelaukė mūsų išskėstomis rankomis. Visi su didžiulėmis viltimis žiūrėjo į perestrojkos autorių Michailą Gorbačiovą ir dėl mūsų Nepriklausomybės siekių turėjo nemažai baimių.

Pirmasis istorijoje neoficialus Lietuvos delegacijos, vadovaujamos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio, vizitas į NATO būstinę įvyko po metų, 1991 m. gegužės 31 d. Kadangi tuo metu nebuvo įmanoma suorganizuoti oficialaus susitikimo, Lietuvos delegacijos apsilankymui NATO būstinėje tarpininkavo Danijos misija prie NATO. Generaliniu Sekretoriumi tuo metu buvo šviesios atminties iškilus vokiečių politikas Manfredas Viorneris (Manfred Wörner).

Lietuvoje gi tuo metu sovietinė armija buvo užgrobusi Televizijos ir radijo pastatą bei Televizijos bokštą. Platus Lietuvos Nepriklausomybės tarptautinis pripažinimas atėjo tik po trijų mėnesių, žlugus pučui Maskvoje.

Manęs dažnai klausia kur nors Ukrainoje ar Sakartvele, kaip mums pavyko įstoti į NATO? Atsakydama jiems visada pabrėžiu vieno dokumento svarbą. Tai 1993 m. spalio 5 d. devynių politinių partijų pasiektas susitarimas ir  pasirašytaskreipimasis į Prezidentą Algirdą Brazauską „Dėl Lietuvos integravimosi į NATO“.

Toks susitarimas, kurį pasiekė labai aršiai viena kitą kritikuojančios vidaus politikoje partijos, buvo svarbus lūžis kelyje į NATO. Svarbiausia, kad dėl tokio susitarimo svarbos pavyko įtikinti valdančiąją LDDP.

Šis susitarimas vėliau buvo svarbiu argumentu NATO narėms, o ir vidaus politikoje stabdė Rusijos bandymus blokuoti integracijos procesą per naujai iškylančias politines jėgas, per bandymus organizuoti referendumą.

Dar vienas kertinis akmuo narystei NATO buvo padėtas 1996 m., kai tuoj po Seimo rinkimų buvo priimtas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas.

Didžiausią darbą čia nuveikė signataras, o vėliau krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius. Įstatymas, iki šiol vadinamas mažąja Konstitucija, tapo mūsų kelio į NATO pamatiniu dokumentu.

Man labai įstrigo pirmasis mano gyvenime vizitas į NATO būstinę Briuselyje 1997 m. Skrisdama galvojau, kad man turėtų pavykti jiems viską išaiškinti, kodėl mus į NATO turi priimti nedelsiant! Juk mūsų tauta tiek kentėjo, jau vien dėl to mes nusipelnėme narystės tuoj pat.

Pasitaikė proga visa tai išsakyti per pietus NATO tarnaujančiam karininkui iš Italijos. Jis klausėsi manęs atidžiai ir kiek pagalvojęs sako: „O kodėl jūs manote, kad amerikiečių, italų ar britų motinos turėtų norėti leisti savo sūnus žūti dėl  jūsų žemės, kai jūs patys savo gynybai teišleidžiate tik tiek, kad vos užtenka vienai porai batų vienam kariui per metus?“ 

Po Vytauto Petkevičiaus vadovavimo NSGK taip ir buvo.

Man tai buvo supratimo apie gynybą, apie NATO, apie atsakomybę ir solidarumą pradžia.

Kai 1999 m. Lenkija, Čekija ir Vengrija tapo NATO narėmis, o mes likome nepakviesti, reikėjo naujos energijos tam, kad plėtros traukinys nenuvažiuotų be mūsų. Tiek Krašto apsaugos, tiek Užsienio reikalų ministerijoms narystės NATO siekis buvo didžiausias prioritetas. Rūpėjo, kad savo vaidmenį suvaidintume ir parlamentiniame lygmenyje.

Įkūrėme NATO reikalų komisiją. Labai aktyviai dirbo mūsų delegacija NATO PA. Čia noriu prisiminti Vytautą Dudėną, delegacijos vadovą tuomet, kai pavyko įtikinti kitų šalių parlamentarus, jog ir ne NATO šalies sostinėje Vilniuje verta surengti pirmąją istorijoje NATO PA sesiją. Ji įvyko 2001 metais, jau tada ir pati dalyvavau, todėl mačiau, kaip keitėsi senųjų narių požiūris į mus.

Jų akimis mes buvome nedidelis nuo Sovietines Rusijos atskilęs žemės lopinėlis. Tačiau atvykę čia, jie pamatė vakarietiškos architektūros Vilnių ir tūkstančius žmonių, atėjusių pasveikinti NATO ir išreikšti savo noro būti su laisvuoju pasauliu. Svečiams, pripratusiems prie įvairių rūšių antiglobalistų demonstracijų prieš  NATO, tai buvo įspūdingas reiškinys.

Kita diena, man jausmais panaši į Kovo 11-ąją, buvo 2002 metais per istorinį Lietuvai NATO viršūnių susitikimą Prahoje.

Jau žinojome, kad Lietuva sulauks pakvietimo prisijungti prie Aljanso.

Tą dieną Andriaus Kubiliaus iniciatyva sugalvojome į Seimo kavinę pakviesti žmones iš Seimo, KAM, URM, visus, kam ši diena vainikavo ilgametes pastangas tapti NATO nariais. 

Nors viskas vyko spontaniškai, susirinko daug žmonių. Stebėjome televizoriuje visi drauge, kaip tuometinis NATO Generalinis Sekretorius Georg’as Robertsonas paskelbė, kad Lietuva, Latvija, Estija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija ir Bulgarija kviečiamos pradėti derybas dėl narystės.

Kėlėme vyno taures, džiaugėmės, svarstėme ateities planus. 

Pamenu, kaip vienas kolega iš politikos ekspertų sakė, jog dabar Lietuvoje bus labai nuobodu gyventi. Nebus jokių iššūkių, gyvensim nuobodžiai lyg koks Liuksemburgas.

Euforija truko neilgai.

Ji galutinai baigėsi po Rusijos agresijos prieš Ukrainą 2014 m.

Visi suprato, kad nuobodu tikrai nebus.

Tačiau iš kitos pusės, Putinas pažadino NATO, kuris šiandien vėl sugrįžo prie savo pamatinių Vašingtono sutarties nuostatų.

Ukrainiečių Maidanas išgelbėjo mus, nes staigi ataka, jeigu visi Europoje bei už Atlanto ir toliau būtų gyvenę svaiginančiomis nusiginklavimo ir amžinos taikos nuotaikomis, galėjo būti nutaikyta į mus. Per mus turėjo būti testuojamas nepasiruošęs NATO ir Vakarų demokratijų gebėjimas apsiginti.

Iššūkiai niekada nesibaigia.

Šiandien demokratijos ir laisvės gynimo frontas eina ne tik Rytų Ukrainoje, kur ir dabar, kai mes su jumis džiaugiamės gražia sukaktimi, galbūt žuvo dar vienas jaunas ukrainietis.

Šiandien demokratijos gynimo frontas eina per kiekvienus rinkimus Europoje, kai vėl ir vėl reikia ginti laisvę. Laisvę be melo ir be purvinų Kremliaus pinigų.

Vos prieš keletą dešimtmečių aš, Rešotų lagerio kankinio anūkė, negalėjau įsivaizduoti, kad stovėsiu prieš jus ir kalbėsiu Lietuvai, mūsų sąjungininkams bei partneriams Lietuvos įstojimo į NATO 15 metinių proga, o netrukus dalyvausiu NATO 70-mečio renginiuose Vašingtone.

Ačiū visiems, kurie svajonę padarėte realybe. Mes laiku suspėjome į paskutinį pro mūsų stotelę nuvažiuojančio traukinio vagoną.

Tačiau šiandien turiu naujas svajones. Aš tikiu, kad rusai kada nors gyvens demokratiškoje šalyje. Gal aš jau to nebepamatysiu, bet gyvens. Jiems padės Ukraina, kuri mano svajonėse yra saugi, vakarietiška, stipri šalis NATO ir Europos Sąjungoje. Mano svajonėse yra europietiška Gruzija (Sakartvelas), kurios žmonės to nusipelnė.

Sunkiai, bet įsivaizduoju atvirus kelius draugystei su kaimynais baltarusiais, jei šios šalies dabartinis vadovas vieną rytą nubus su mintimis apie atvirą Europai Baltarusiją, o jos žmonės suvoks, kaip svarbu išsaugoti jų šalį Europos žemėlapyje.

Mano svajonėse – stiprus ir nepajudinamas ryšys per Atlantą, kurio stiprybei tereikia suprasti, jog grėsmės visiems tos pačios.

Mano svajonėse – ir mano Lietuva, į kurią tikrai sugrįš solidi, atsakomybe ir išmanymu pagrįsta politika ir kurioje Vašingtono sutarties bei Minaičių deklaracijos pagrindiniai laisvės principai bus kiekvieno į šią salę darbui išrinkto žmogaus širdyje.

Mes turime daug darbų, mes visada jų turėsime daug, nes istorija nesibaigia niekada.

Tesaugo ir toliau mus Aukščiausiojo globa!