Lenkijos Respublikos Senato Pirmininko Stanislavo Karčevskio kalba Lietuvos ir Lenkijos valstybių draugystės 25-mečio minėjime

2019 m. balandžio 25 d. pranešimas žiniasklaidai

Gerbiamasis pone Pirmininke, pone premjere, ponios ir ponai Seimo nariai, ponios ir ponai ambasadoriai, pone senatoriau, gerbiamieji, man garbė kalbėti jums Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 25-mečio pasirašymo proga. Sutartis buvo pasirašyta 1994 m. balandžio 26 d. Jos pagrindinis tikslas buvo pabaigti istorinius konfliktus ir sukurti Lenkijos ir Lietuvos strateginio bendradarbiavimo ir draugiškų santykių plėtros sąlygas. Tai buvo svarbiausias momentas mūsų abiem šalims.

Mūsų susitikimo laikas užima ypatingą vietą kalendoriuje. Prieš savaitę mes šventėme Velykas – tai didelė krikščionių šventė, kuri parodo žmogaus egzistencijos giliausią prasmę. Po savaitės bus Gegužės 3-iosios Konstitucijos metinės. Į ją abi tautos įnešė savo originalų indėlį kurdamos demokratiją. Šios aplinkybės moko mus, kaip žmones, nuolankumo, kaip mūsų nacionalinių bendrijų atstovus – pasididžiavimo, o kaip kaimynus – nuoširdumo.

Lenkijos ir Lietuvos priešai nuo šimtmečių stengiasi mus supriešinti. Ir šiandien daro tą patį. Metodai nėra nei originalūs, nei novatoriški. Kaip lenkus po 1945 metų Maskva nuolat gąsdino vokiečių teritoriniu revizionizmu, prieš kurį neva vienintelis ginklas buvo pavaldumas Kremliui, taip lietuvius gąsdino tariamais Lenkijos siekiais atgauti Vilnių, o Lietuvos lenkus – priverstinio lituanizavimo vaiduokliais. Prieš 25 metus šiai Maskvos propagandos vizijai kartu sudavėme milžinišką smūgį. Vilnius yra nepriklausomos Lietuvos sostinė ir niekas Lenkijoje šito neneigia ir neneigs.

Mes šiais metais minime Lenkijos narystės NATO 20-metį. Šiame Aljanse Lietuva nuo 2004 metų yra vėl kaip ir per amžius mūsų – Lenkijos sąjungininkė. Kiekvienas, kuris pasikėsins į Lietuvos teritorinį integralumą, turės Lenkijoje priešą ir pagal Vašingtono sutartį, pagal jos 5 straipsnį, patirs atitinkamą atsaką taip pat ir iš Lenkijos.

1994 metų sutartis dažnai kritikuojama kaip neveiksminga, neužtikrinanti lenkų teisių Lietuvoje. Kritikos objektas yra ne sutarties nutarimai, o jų neįgyvendinimas.

2018 metais bendradarbiaujant Lenkijai ir Lietuvai buvo pradėtos transliuoti Lenkijos televizijos penkios programos Vilniaus kraštui. Tai ne tik vieno iš Lietuvos lenkų siekių įgyvendinimas, bet ir pažanga pasipriešinant šioje teritorijoje Rusijos hegemonijai žiniasklaidos srityje.

Deja, nėra įgyvendinti kai kurie sutarties nutarimai, kurie susiję su lenkų teisėmis Lietuvoje. Lietuvos lenkai ir toliau negali rašyti savo pavardžių originaliu skambesiu, vartoti originalių topografinių pavadinimų lenkų kalba, nors tomis teisėmis džiaugiasi lietuviai Lenkijoje. Kompromisai dėl atskirų raidžių neišsprendžia nei Lenkijos pavardžių, nei toponimų rašybos problemos, neleidžia atkurti garsų, kurių nėra lietuvių kalboje. Šis klausimas turėtų būti išspręstas lietuvių. Lenkijos ir Lietuvos sutartis neturėtų būti vėl kaip nors iš naujo interpretuojama, dėl jos deramasi iš naujo.

Brangūs kaimynai, mes suprantame jūsų jautrumą, bet turbūt negalite apkaltinti mūsų kantrybės stoka, nes mes nenorime jums primesti sprendimų, kurių patys netaikome. Lietuviai Lenkijos piliečiai gali rašyti savo pavardes Lenkijos tapatybės dokumentuose pagal lietuvišką rašybą. Teritorijose, kur jie gyvena, dviem kalbomis parašyti gatvių, vietovių pavadinimai. Nors Lietuvos ir Lenkijos istorija sudėtinga, be abejonės, Lenkijos ir Vokietijos istorija yra nepalyginamai sudėtingesnė. Lenkijoje vokiečių tautinė mažuma naudojasi visomis teisėmis, rašo vardus, pavardes vokiškai, o ten, kur jie gyvena, gatvių ir vietovių pavadinimai taip pat užrašomi vokiečių kalba. Sutarties 25 metų sukakties proga kreipiuosi į jus – išspręskite šią problemą.

Kitas klausimas yra lenkų švietimas Lietuvoje. Jis turi dvi dimensijas. Pirma – tai jo vieta Lietuvos švietimo sistemoje, už tai atsako lietuviai. Antra dimensija yra švietimo kokybė. Už tai yra atsakingi lenkai. Jei nebaigsime šitų reikalų, jie leis mūsų priešams nuodyti Lenkijos ir Lietuvos santykius. Dėl bendro gėrio, bendro Lenkijos ir Lietuvos saugumo, kad būtų atimti iš mūsų priešų, kurie kiršina mus, instrumentai, aš kreipiuosi į Lietuvos Seimą, kad greitai priimtų atitinkamus įstatymus. Lenkijos ir Lietuvos sutartis buvo teisinis pagrindas kurti platų bendradarbiavimą tarp Varšuvos ir Vilniaus. Lenkija padėjo organizuoti Lietuvos armiją, perdavė jai įrangą, ginkluotę. 1997 metais buvo nutarta įkurti Lenkijos ir Lietuvos batalioną – LITPOLBAT, jis įkurtas 1999 metais ir veikė iki 2008 metų. Šiandien turime Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos brigadą.

1997 metai – laikotarpis, kai buvo kuriami teisiniai ir instituciniai Lenkijos ir Lietuvos struktūrinio dialogo rėmai. Buvo įkurta Lenkijos Seimo ir Lietuvos Seimo Parlamentinė Asamblėja, Lenkijos ir Lietuvos Prezidentų komitetas ir Lenkijos ir Lietuvos tarpvyriausybinė bendradarbiavimo taryba. Lenkija ir Lietuva rėmė viena kitą, kai buvo deramasi dėl tranzito per būsimą Šengeno teritoriją į Karaliaučių ir iš jo.

1999–2004 metai buvo laikotarpis, kai Lenkija rėmė Lietuvos siekį įstoti į NATO ir kartu žengti į Europos Sąjungą. Lenkijos ir Lietuvos Prezidentai bendradarbiavo derybose Oranžinės revoliucijos metu Ukrainoje. 2000 metų gegužės mėnesį užsienio reikalų ministrė ponia Ana Fotyga Seimo ekspozė įvardijo Lietuvą kaip pagrindinę Lenkijos sąjungininkę Europos Sąjungoje. 2007 metais Lenkija išgelbėjo Lietuvos energetikos infrastruktūrą – pagrindinis dalykas buvo tas, kad „Orlen“ nupirko Mažeikių naftos perdirbimo įmonę. Nepaisant sunkumų, kurių buvo vėliau, šiandien tai yra puikiai klestinti investicija.

2008 metais Lietuva ir Lenkija kartu rėmė NATO viršūnių susitikimo Bukarešte Membership Option Plan Ukrainai ir Gruzijai, vėliau taip pat palaikė bendrą poziciją dėl Rusijos agresijos antroje iš tų valstybių – Gruzijoje.

Lenkijos ir Lietuvos įstojimas į Šengeną vienu metu ir kontrolės prie bendros sienos panaikinimas vainikavo mūsų šalių strateginio suartėjimo procesą. Kai buvo valdžia prieš mus, ankstesnė valdžia, buvo šaltas laikotarpis, jis truko iki 2015 metų. Vėliau įvyko santykių atšilimas, atvedęs prie dabartinio abiejų valstybių grįžimo prie strateginio bendradarbiavimo NATO Rytų flange, glaudaus karinio bendradarbiavimo, taip pat teritorinės gynybos kariuomenės, bendros kovos su „Nord Stream 2“, bendrų veiksmų trijose jūrose ir Europos Sąjungos forumuose. Aš didžiuojuosi tuo, kad Lenkijos lakūnai gina Lietuvos dangų. Šiandien mes esame strateginės partnerės, kartu kovojančios su pavojais Europos saugumui, su agresija ir mėginimais pakeisti sienas Europoje, su dezinformacija ir Europos transatlantinės vienybės ardymu. Kartu kuriame transporto jungtis ir įgyvendiname energetinius projektus, kurie yra svarbūs viso regiono saugumui ir plė­trai. Viso to nebūtų buvę be mūsų 1994 metų sutarties. Ji būtina ir dabartiniu metu pripildoma gero turinio Lenkijos ir Lietuvos labui.

Šiandien, kai Lenkija ir Lietuva yra geros sąjungininkės, tegul mūsų santykiai remiasi idėjomis tokių piliečių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kaip vyskupai Antanas Baranauskas, Jurgis Matulaitis ar pagaliau didelis lietuvių ir Lietuvos bičiulis amžinąjį atilsį Lenkijos Prezidentas Lechas Kačinskis, kurio vardu pavadinote vieną iš Vilniaus gatvių. To sau linkime mes, Abiejų Tautų atstovai, sukakus 25 metams nuo mūsų sutarties pasirašymo – sutarties, kuri sudaro mūsų gerų santykių pagrindą.