Europos Parlamento narės Laimos Liucijos Andrikienės kalba iškilmingame minėjime, skirtame 15-osioms Lietuvos narystės ES metinėms

2019 m. gegužės 9 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr.

Pone Seimo Pirmininke,

Prezidente Valdai Adamkau,

Aukštoji delegacija iš Lenkijos,

Ekscelencijos, ponios ir ponai, kolegos parlamentarai,

netruko prabėgti 15 Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metų. Per tą laiką pripratome prie euro, bevizio judėjimo Europoje, prie stendų ar lentelių su užrašais „Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika“. Kaip ir prie nuolat girdimo niurzgėjimo, kaip toje ES blogai ir kokia ji mums neteisinga ar net pragaištinga.

Mes Lietuvoje kaip savaime suprantamą dalyką priimame, pavyzdžiui, faktą, kad jau 130 000 lietuvių, studentų ir dėstytojų yra dalyvavę „Erasmus+“ mainų programose arba kad nuo Lietuvos narystės ES pradžios apie 18 milijardų(!) eurų ES struktūrinių ir investicinių fondų lėšų investuota mūsų valstybėje. Savaime suprantamos atrodo ir išmokos ūkininkams, ir iš bendros Europos Sąjungos „piniginės“ finansuojami mokyklų, ligoninių, slaugos namų, kultūros centrų remontai, kelių tvarkymas ir daugybė kitų darbų, kuriuos finansuoja Europos Sąjunga. Neįvertiname, kad viso to galėjo ir nebūti.

Taip, Lietuva Europos Sąjungoje – ne naujokė, mes jau mokame ir žinome, kaip reikia veikti. Tačiau net ir aukštai vertindami Lietuvos pasiekimus, matome problemas ir suprantame – be Europos Sąjungos paramos tų problemų neįveiksime. Ir čia kalbu apie visą Lietuvą, ne apie kai kurias atskiras savivaldybes ar regionus. Akivaizdu, kaip svarbu sutvarkyti pensijas ir atlyginimus, nes Europos Sąjungoje, tarp jos valstybių narių negali būti tokių milžiniškų skirtumų, apskritai negali būti pirmarūšių ir antrarūšių europiečių. Todėl Europos Sąjungos lygiu turės atsirasti bendroji socialinė politika, kuri bus iš dalies finansuojama iš Europos Sąjungos biudžeto, iš bendros „piniginės“. Mums reikia užtikrinti piliečių saugumą, ne mažiau svarbūs ir kiti konkretūs dalykai, tokie kaip sienų apsauga, žemės ūkis, darbo vietų kūrimas ir pan. Kaip ir anksčiau, mums svarbus skirtumų tarp regionų išlyginimas ir Lietuva šioje srityje turi atlikti daug darbų. Jei norime pasiekti šių ir kitų nepaminėtų tikslų, turime būti labiau susitelkę, veikti kryptingai ir atkakliai.

Gerbiamieji,

2018 metais sukako 100 metų, kai Vienoje pasirodė Oswaldo Spenglerio „Vakarų saulėlydis“, pavadinimas iš karto tapęs metafora. Minėdami Lietuvos narystės Europos Sąjungoje 15 metų sukaktį gauname dar vieną galimybę įsitikinti: kalbos apie Vakarų saulėlydį, apie krikščioniškosios civilizacijos ir europinės kultūros mirtį ir nuėjimą nuo scenos – gerokai perdėtos. Istorija primena, kad Europa ne kartą buvo nurašyta, pasmerkta, apibūdinama, kaip išsisėmusi, neturinti nei idėjų, nei gyvybės. O ji, atlaikiusi du pasaulinius karus ir daugybę lokalių konfliktų, ne vieną ekonominę ar demografinę krizę, nedraugų pykčius ir toliau gyvuoja, ne tik išsaugodama taikos, tolerancijos ir gerovės erdvę, bet ir priimdama į ją naujas valstybes. Pasauliui likdama tvirtu stabilumo garantu, o milijonams žmonių – namais.

Ponios ir ponai,

jau po kelių savaičių Europos Sąjungos valstybių piliečiai eis prie balsadėžių. Kuo arčiau rinkimai, tuo daugiau kalbų apie tai, kad tokių sunkių rinkimų nebuvo per visą Europos Sąjungos istoriją, nuo pat 1979 m. įvykusių pirmųjų tiesioginių rinkimų į Europos Parlamentą. Kodėl šių metų rinkimai vadinami sunkiais ir kodėl visi geros valios europiečiai visose ES valstybėse narėse kviečiami vienytis ir balsuoti už tuos, kurie konkrečiais darbais stiprina ir toliau pasirengę stiprinti Europos Sąjungą?

Pirmiausiai todėl, kad jau kelerius metus virš Europos Sąjungos kabo „Brexit“ debesis. Jau dabar ir Jungtinė Karalystė, ir visa Europos Sąjungos, tarp jų ir Lietuva, patiriame nuostolių. „Brexit“ – istorinė klaida, kurios autoriai – britų politikai populistai, atvedę šalį į kritinę padėtį. Apskritai, ne tik Britanijoje, bet ir kitose ES valstybėse gerokai padaugėjo populistų, ekstremistų bei radikalų, o tai nieko gero Europai nežada. Matau šiuos veikėjus ir Europos Parlamente, jų yra ir Lietuvoje. Paprastai jie yra apsikaišę margomis ir patraukliomis tėvynės meilės ir patriotizmo plunksnomis. Jiems nepatinka Europos Sąjunga, kuri neva esanti blogis, su kuriuo reikia kovoti. Įdomu tai, kad jie stebėtinai patinka Kremliui ir V. Putinas negaili jiems visokeriopos paramos – ir politinės, ir finansinės. Europiečiams tenka nelengva užduotis: teks atskirti pelus nuo grūdų, tikrus ES statytojus ir mūsų bendrų namų stiprintojus nuo skambiais vardais pasivadinusių Europos „gelbėtojų“.

Susiduriame ir su priešiškomis išorės jėgomis. Tai ir agresyvus Kremlius, jau pabandęs sukelti karą Europoje, užpuldamas Ukrainą, okupavęs Krymą ir jau kelerius metus kovojantis prieš Ukrainą, negana to, nuodijantis savo piliečius Europos Sąjungos valstybių teritorijose. Tai ir ambicinga Kinija, siekianti dominuoti pasaulyje jau iki 2030 metų. Nuo 2013 metų Kinija vykdo „Šilko kelio“ strategiją, vienas iš jos taikinių – Lietuva. Ten, kur Kremlius eina garsiai ir agresyviai, kartais – su tankais ar žaliaisiais žmogeliukais, kinai atsiranda tyliai, maloniai šypsodamiesi ir su stora pinigine, pasirengę pirkti energetikos objektus, oro ir jūrų uostus, geležinkelius, vykdyti milžiniškus infrastruktūros projektus. Bėda ta, kad Europoje kinams europiečių nereikia – nei mūsų dalyvavimo su kapitalo investicijomis, nei technologijų, nei mūsų darbo jėgos. Kinai viską atsiveža iš Kinijos ir jiems Europoje reikia tik teritorijos. O štai šito europiečiai, taip pat ir Lietuva, neturėtų atiduoti.

Šalia agresyvaus Kremliaus ir ekonominius raumenis bei politines ambicijas pakeisti pasaulio tvarką demonstruojančios Kinijos turime eižėjančius mūsų, Europos Sąjungos, ryšius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Jau kelerius metus matome demonstruojant, kad dabartinis Baltųjų rūmų šeimininkas nėra ES draugas, to pasekmes jaučiame. Suprantame, kad negalime leisti nukirsti šio strateginio, dešimtmečius trunkančio transatlantinio ryšio, tačiau pastarųjų kelerių metų situacija kelia daug nerimo.

Visa tai ir padaro artimiausius Europos Parlamento rinkimus sunkiais. Įvertinkime situacijos sudėtingumą ir surėmę pečius padarykime taip, kad po šių rinkimų Europos Sąjunga ir Lietuva joje pasijustų stovinčios ant tvirto pagrindo, kad turėtume stipresnę Europos Sąjungą nei iki šiol, ir Lietuva privalo įnešti savo indėlį į šį darbą.

Baigdama pastebėsiu, kad Lietuvai stojant į Europos Sąjungą mes, lietuviai, tikėjomės turtingų valstybių klube, krikščioniškų valstybių sąjungoje turėsiantys ramų užutėkį ir galėsiantys kurti klestinčią Lietuvą, pasiturintį mūsų žmonių gyvenimą. Tai buvo teisingas ir pamatuotas noras. Todėl kviečiu: neatsisakykime savo svajonės, savo tikslo. Lietuvai reikia stiprios Europos Sąjungos, mums nenaudinga silpna, susipriešinusi, išsivaikščiojanti, nukraujavusi Europos Sąjunga. Europa ir Lietuva joje – mūsų namai. Mylėkime ir saugokime tuos namus, nes kitų neturime. Linkiu Europai teisingo pasirinkimo. Ačiū už dėmesį.