Europos Parlamento nario, vyriausiojo derybininko dėl Lietuvos narystės ES Petro Auštrevičiaus kalba iškilmingame minėjime, skirtame 15-osioms Lietuvos narystės ES metinėms

2019 m. gegužės 9 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr.

Gerbiamasis posėdžio pirmininke, pone Prezidente, gerbiamieji Seimo nariai, mieli aukšti svečiai iš Lenkijos, ponios ir ponai, leiskite jus visus išties nuoširdžiai pasveikinti su Europos diena. Tai diena, kuri suteikė naują viltį pokario Europai ir atsikartojo tikru politiniu stebuklu po Berlyno sienos griuvimo.

Būkime atviri. Lietuva ir dešimtukas Baltijos, Vidurio Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių pasinaudojo istoriniu Europos pažadu būti atvirai ir siekti susivienijimo ir geros bei bendros gerovės kontinente. Ir štai jau 15 metų esame visaverčiai dalyviai, o ne stebėtojai. Esame bendražygiai, o ne priešininkai. Esame partneriai, o ne oponentai. Ši paradigma žymi kardinalius pokyčius per palyginus trumpą istorinį laikotarpį, kurį pradžioje, deja, stebėjome iš priešingų sienos pusių.

Europos vienijimosi ir pokyčių pradžią menanti Vinstono Čerčilio kalba Ciuriche 1946 m. rugsėjo 19 d., apie vieningą Europą buvo pasakyta: „tebevykstant mūsų regione nuožmiems laisvės kovotojų mūšiams prieš sovietinius okupantus.“ Roberto Šumano 1950 m. gegužės 9 d., kalba, kviečianti europiečius vienytis. Mūsų regiono gyventojams tai reiškė nuožmias deportacijas ir tremtį.

1956 metų sovietų tankų triukšmas Budapešte nustelbė bet kokią žinią apie Romos sutarties iniciatyvas. Tačiau mes kovojome už Europą taip, kaip galėjome, ir ten, kur buvome. Pasiryžimas pakeisti geopolitiką gerai paaiškina Lietuvos ir kitų naujųjų valstybių narių siekius 1990 metų eigoje užsitikrinti teisę tapti besivienijančios Europos dalimi. Tai nebuvo garantuotas rezultatas pagal laiką ir lengvas darbas. Abejonių dėl mūsų visavertės narystės būta įvairių – politinių, saugumo, ekonominių ir grynai techninių. Joms įveikti prireikė laiko ir daugybinio politinio lobizmo, kuris galų gale virto Kopenhagos kriterijų patvirtinimu 1993 metais, apibūdinant galimos narystės standartus.

Turiu asmeniškai pasakyti, kad tik formaliai ir galbūt kai kuriems politikams Kopenhagos kriterijai atrodė lengvai pasiekiami ir savaime suprantami. Demokratija, rinkos ekonomika ir gebėjimas laikytis Europos bendrijų teisės visumos. Tačiau praktikoje viskas atrodė gerokai sudėtingiau. Vien tik konkurencingos rinkos apibrėžimą sudarė, pavyzdžiui, trys dešimtys įvairių rodiklių ir kriterijų.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad derybų dėl Europos Sąjungos narystės procesas, kuris patvirtino Europos Sąjungos atvirumo naujoms narėms idėją ir vertino besiderančių valstybių atitiktį Europos Sąjungos narystės reikalavimams, rėmėsi kitu, bene svarbiausiu, dalyku – derybos negalėjo būti sėkmingos, tačiau vidinės struktūrinės, politinės, socialinės, ekonominės ir teisinės visapusiškos reformos nebūtų tapusios rezultatu. Ko gero, tai ir buvo pagrindinis ne tik dvišalių derybų sėkmės, bet ir besiderančios valstybės transformacijos, arba, vadinkime, europeizacijos, rodiklis. Reikia pripažinti, kad tai ir lėmė dviejų besiderančių valstybių atsilikimą ir galutinį vėlavimą plėtros procese.

Galiausiai didžioji plėtros banga sukūrė dar neregėtą pokarinėje Europoje politinių, ekonominių pokyčių mastą ir tempus, kuomet posovietinės ir posocialistinės valstybės Rytų ir Vidurio Europoje keitėsi iš esmės ir taip greitai.

Lietuvos derybų su Europos Sąjunga strategija rėmėsi keliais tikslais. Visų pirma siekėme įstoti su pirmąja valstybių grupe. Antra. Siekėme geriausiai įmanomų ekonominių ir finansinių derybų rezultatų. Trečia. Sprendėme dėl dviejų Lietuvai išskirtinių, bet labai svarbių dalykų – Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir tranzito į Kaliningrado sritį ir iš jos sąlygų ir aplinkybių.

Siekdami išlaikyti reikiamą derybų tempą ir kokybę, radome institucinius sprendimus Lietuvoje, kai per specialiai sukurtą Europos komitetą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės suformavome efektyvų europinės politikos koordinavimo mechanizmą, remdamiesi centralizuota koordinavimo sistema.

Deja, turiu pasakyti, kad vėliau ji buvo sužlugdyta dėl politinių ambicijų ir gryno nesupratimo deryboms pasibaigus sumažinant europinės politikos koordinavimo efektyvumą mūsų valstybėje. Lietuvai pavyko sėkmingai baigti derybas 2002 metų gruodžio mėnesį Kopenhagoje kartu su kitomis devyniomis šalimis užsitikrinant geras ekonomines ir finansines narystės sąlygas.

Taip pat Lietuvai pavyko sutarti su Europos Sąjunga dėl unikalaus teisinių ir finansinių sąlygų sprendimo sprendžiant Ignalinos atominės elektrinės uždarymą. Derybų metu pavyko nugalėti politinį nepasitikėjimą ir rasti sprendimą padengiant aukštus Ignalinos atominės elektrinės uždarymo kaštus iš Europos Sąjungos biudžeto. Lietuvos derybų komandos prielaidos pasitvirtino ir per pastaruosius 15 metų uždarymo kaštų finansavimas (o tai yra, priminsiu, 100 mln. eurų per metus) atitinka techninio uždarymo proceso reikalavimus.

Lietuva sugebėjo rasti sprendimą ir dėl Kaliningrado tranzito, Briuseliui efektyviai tarpininkaujant deryboms su Rusija. Susitarimas ir įdiegta ypatinga tranzito valdymo sistema gali būti pavyzdys sprendžiant panašias situacijas.

Derybos su Europos Sąjunga esmingai sustiprino Lietuvos administracinius pajėgumus, padėjo rastis naujoms viešojo valdymo kompetencijoms, paskatino naujosios kartos valstybės tarnautojų karjerą. Tačiau viešojo administravimo kokybinė kaita yra ilgalaikis procesas ir 15 metų laikotarpis tėra solidi pradžia.

Galima teigti, kad derybų dėl narystės laikotarpis laikytinas nepalyginamai gilesnių ir platesnių reformų paskata. Per pastarųjų 15 metų laikotarpį vadinamųjų Briuselio inicijuotų reformų tempas nepalyginamai sumažėjo, vidinės pertvarkos tapo labiau priklausomos nuo politinės valios, politikų kompetencijos ir kitų aplinkybių.

Vertinant pastarųjų metų narystės laikotarpį, tapo akivaizdus europeizacijos, Europos Sąjungos politikų poveikis atskiroms viešojo administravimo sritims, arba, tiksliau, jo trūkumas arba ribotumas. Reformoms palankūs politikai dažnai apgailestauja dėl silpnai apibrėžtos Europos Sąjungos teisės ir praktikos įtakos, tarkime, švietimui arba sveikatos apsaugai.

Ponios ir ponai, svarbu paminėti, kad Europos Sąjungos narystė mus paskatino ne tik vidinėms pertvarkoms, bet ir regioniniam bendradarbiavimui, įvairiapusiam regioniniam bendradarbiavimui. Ypatingą pagreitį įgavo ir konkrečiais projektais įgyvendinama Lietuvos ir viso Baltijos regiono energetinės ir infrastruktūros atskirties nuo Europos rinkų panaikinimas, įgyvendinami dujų ir elektros tinklų sujungimo su Lenkija projektai, kurie sukuria energetinio saugumo pagrindus ir tiekimo garantijas. Į Baltijos regioną ateina naujas superprojektas „Rail Baltica“, kuris paveiks infrastruktūros ir transporto alternatyvas.

Ponios ir ponai, norėčiau kalbą baigti keliomis pastabomis, kurios man leidžia vertinti ne tik 15-os metų praeities laikotarpį, bet ir viltingai žvelgti į ateitį, kuri bus neabejotinai ilgesnė negu 15 metų.

Pirma. Europa nėra nurašyta ar išsibarsčiusi. Nepaisant Didžiosios Britanijos politikos populistų neatsakingai įnešto breksito chaoso, kurio pasekmes jaučiame visi, vienybė ir solidarumas kertiniais klausimais išlieka skiriamasis Europos Sąjungos bruožas. Europos Sąjunga nesidera prieš Didžiąją Britaniją, Europos Sąjunga derasi su Didžiąja Britanija dėl skyrybų susitarimo.

Antra. Šių dienų Europa nėra skirta kariauti. Ji niekam negrasina. Šiandieninė Europos Sąjunga yra pagrindinis garantas taikai ir vienybei mūsų žemyne ir kiekvienam mūsų.

Trečia. Europa nekursto nesantaikos. Europa šiandien aukščiau nei bet kada kelia tolerancijos ir pagarbos įvairovei kartelę ir tikiu, kad žvaigždės mėlyname fone daugeliui kartu yra ir tolerancijos vėliava.

Ketvirta. Europos gerovė nėra mitas ir tik praeitis. Iššūkių netrūks visais laikais, bet, svarbiausia, kad Europa turi lyderių ir stiprią pilietinę visuomenę, solidari ir vieninga Europa yra, buvo ir bus mūsų gerovės garantas.

Ir galiausiai penkta. Taikioji Europa griovė, o ne statė sienas, nes Europa yra laisvė, o laisvė yra Europa. Čia galime ir galėsime laisvai galvoti, laisvai daryti tai, ką nuspendėme, ir mes norime, kad prie šito projekto jungtųsi ir kiti taip manantys.

Tikiu Europos Sąjungos ateitimi, nes tai mūsų kovos už laisvę įprasminimas. Už Europą, kuri mus visus jungia, įkvepia ir stiprina. Ačiū už jūsų dėmesį.