Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus kalba iškilmingame minėjime, skirtame 15-osioms Lietuvos narystės ES metinėms

2019 m. gegužės 9 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Džoja Barysaitė)

Prezidente Valdai Adamkau, gerbiamas Pirmininke, kolegos, garbinga Lenkijos delegacija, labai smagu, kad galime švęsti šį jubiliejų kartu. Iš tiesų daug jau buvo pasakyta. Gal keletą aspektų galėčiau dar paryškinti ir pridurti prie to, kas pasakyta.

Pradėsiu nuo to, kad 15 metų narystė Europos Sąjungoje, priminsiu, kartu taip pat visiškai neseniai pažymėjome lygiai tokį patį narystės NATO jubiliejų, ir tai buvo du tokie skirtingi, tačiau lygiagretūs mūsų krašto integracijos keliai ta pačia kryptimi – į euroatlantinę šeimą, grįžimas ten, kur mums priklauso būti ne tik geografiškai, bet ir visomis kitomis prasmėmis. Gal kiek net ir stebina, kad jau praėjo 15 metų.

Tas įsijungimas į pusės milijardo piliečių bendriją, kur tiktai 6 proc. pasaulio gyventojų, 20 proc. bendrojo vidaus produkto, stipriausia pasaulio ekonomika, žinoma, tai ir įspūdį daro, bet kartu ir užkrauna labai didelę atsakomybę.

Priminsiu, kad mes tai jautėme jau integracijos laikotarpiu ir įstoję taip pat labai gerai supratome, kad mes, maža šalis, turinti ribotus, švelniai tariant, resursus, turinti, aišku, daug ambicijų, turime pridėti prie šito bendro, prie tos šeimos pastangų, prie tos naujos sandaros rezultatų savo indėlį. Aš manau, kad per tuos 15 metų mums tikrai pavyko tai padaryti.

Labai įsitvirtino šis supratimas per mūsų pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai 2013 metų antrąjį pusmetį. Laikotarpis buvo labai panašus, kaip yra dabar. Tai buvo politinio ciklo pabaiga ir naujo politinio ciklo pradžia. Mums reikėjo labai intensyviai derėtis, primenu, ir su Europos Parlamentu, ir su Europos Komisija, reikėjo pasistūmėti į priekį ir dėl Bankų sąjungos, ir dėl septynerių metų biudžeto, ir dėl metų biudžeto. Ir tiktai žvilgsniai buvo nukrypę į mus dar su tokiu, gal nesakyčiau, nepasitikėjimu, bet tokiu laukimu, ar ta nauja šalis, ką tik įstojusi, sugebės suvaldyti visus šiuose procesus.

Buvo tikrai džiugu, kad ne tik kad pavyko tai padaryti, bet pavyko tai padaryti labai sėkmingai. Tai buvo ne mūsų vertinimas, tai buvo mūsų kolegų vertinimas, Europos Sąjungos vadovybės vertinimas, tai tikrai suteikė daugiau jėgų ir pasitikėjimo. Galbūt tai irgi prisidėjo prie to, kad mūsų piliečiai, nepaisant nacionalinių bruožų save plakti ir kritikuoti, šiuo aspektu yra dideli entuziastai, ir mes tikrai vieni didžiausių, patys didžiausi Europos Sąjungos rėmėjai visoje Bendrijoje. Apie 66 proc. intuityviai, sakykim, o gal kai kurie ir turinys tam tikrų žinių, tiki šia sąjunga, tiki jos ateitimi, o tai labai sustiprina. Jeigu visą tą intuityvų tikėjimą dar labiau sustiprinsime žiniomis, kuo mes dabar ir užsiimame, įtraukdami žmones į diskusijas, į pokalbius, kad būtų argumentuota kalba, aš manau, mes būsime dar stipresni. Jeigu palygintume, per tą laiką iš visų tų 2004 metais įstojusių Europos Sąjungos šalių mums pavyko pasiekti didžiausią pažangą: 30 proc. ūgtelėjo mūsų bendrasis vidaus produktas, pragyvenimo lygis. Priminsiu, kad įstoję mes turėjome galbūt tik 48 proc. Europos Sąjungos pragyvenimo lygio vidurkio, o dabar jau skaičiuojame 78 proc.. Ir, laimei, skaičiuojame, kad jau grįžta daugiau žmonių į Lietuvą, negu išvažiuoja, vėl turime 3 mln. Ta pačia proga prisimename ir tuos, kurie gyvena ne Lietuvoje.

Naudodamasis proga vėlgi išreikšiu tokį tikėjimą, kad mes tą pasakysimu referendumu pilietybės klausimo metu, kai gegužės 12 dieną balsuosime ir dar kartą priminsime pasauliui, kad mūsų yra daugiau nei 3 mln. ir kiekvieno iš jų Lietuvai reikia.

Statistika byloja, statistika yra nuoga, objektyvi, ne visada emocijos tam pritaria, bet vis tiek mes negalime to nepastebėti, kad pagal Pasaulio banko reitingą, pagal verslo aplinką esame 14-ieji pasaulyje, tai yra tiktai aukštas pasiekimas – aukščiausias mūsų istorijoje. Arba pagal „Heritage Foundation“ ekonomikos laisvės indeksą – 21-ieji pasaulyje. Tai irgi didelis paskatinimas ir įvertinimas.

Yra tokių sričių kaip lazerių pramonė. Esame lyderiai pasaulio produkcijoje. 10 proc. mokslinių lazerių, pagamintų pasaulyje, yra pagaminta Lietuvoje. Galime tuo didžiuotis. Turime vieną greičiausių pasaulyje internetų, kur nors pakalbi, ne visi apie tai žino, bet su tuo susiję ir informacijos technologijos, ir sprendimai, ir finansinės technologijos. Tiesą sakant, tai dabar irgi labai populiaru (ir mūsų centrinis bankas labai aktyvus), būtent įkuriant tas finansinių technologijų firmas – kai kurios net persikelia iš kitų šalių, pavyzdžiui, iš Jungtinės Karalystės, ir tai vyksta masiškai. Tai yra pripažinta lyderystė.

Arba gyvybės mokslai. Tikrai drąsiai galime sakyti, kad regione esame lyderiai, ir kas antri metai vyksta konferencijos, į kurias šimtai mokslininkų iš viso pasaulio – pabrėžiu – šimtai atvažiuoja ir laiko tradicija užmegzti kontaktus, ryšius, dalintis patirtimi. Visa tai, ką vardinu, pasiekta per gana trumpą laiką.

Aišku, mes negalime užgožti kitų arba nustebinti kiekiu, skaičiais, nesame dideli, bet tam, kad būtum matomas, turi būti išmanus. Turi pasižymėti tais išmaniais sprendimais, naudoti tuos resursus, kuriuos turi, ir pasiekti maksimalų rezultatą. Europos Sąjunga mums padeda tai padaryti. Net ir didžiausi skeptikai pastebėjo, kad per tą laikotarpį buvo renovuoti pastatai, parkai, atstatyti keliai. Iš tikrųjų 15 mlrd. eurų prisidėjo prie mūsų biudžeto per tuos metus. Tai yra labai ženkli paspirtis.

Žinoma, dabar, kai jau tas mūsų pragyvenimo lygis, kaip jau sakiau, sieks 78 proc., mes nebūsime tokie gavėjai, gal bus tas laikotarpis toks, kad reikės ir patiems įsitempti, ir nacionalinis biudžetas bus labiau įtemptas, bet mes to juk ir siekėme. Mes to juk ir norėjome, kad būtume lygiaverčiai. Tikrai, aš tikiu, ateis laikas, kai būsime apskritai lygiaverčiai, turiu omeny, pragyvenimo lygio prasme, ir tai tikrai guodžia.

Yra sričių, kuriose tikrai nebuvome vien tik dalyvaujantys diskusijoje. Vėl paminėtinas mūsų pirmininkavimo metu vykęs Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, dramatiškas, įtemptas. Priminsiu, tuomet buvo sakoma, kad jeigu Ukraina nepasirašys asociacijos susitarimo su Europos Sąjunga, tai ta Rytų partnerystė žlugs, tai bus jau paskutinės dienos. Kaip matome, dar ir šiandien viskas vyksta. Tiesą sakant, ir pasirašė tą susitarimą, tik kiek vėliau. Ir po to atsirado Maidanas Ukrainoje. Daug kas sako, teisingai sako, kad Maidanas prasidėjo Vilniuje. Maidanas dabar ne tik aikštės pavadinimas Kijeve, bet tapo tam tikra prasme savimonės, identiteto, saviraiškos, europinių vertybių gynimo simboliu. Ir tai yra iš tiesų tiesa. Čia mes aktyviai dalyvavome ir tebedalyvaujame. Ir ta niša ne dėl to užimta, kad čia kažkas kažką norėtų nurungti lyderystėje, bet tiesiog faktiškai taip atsitiko, kad mes su ta šalimi, Ukraina, bendradarbiaujame taip glaudžiai ir tikrai tiek investavę ir dėmesio, ir širdies. Sakau, mes, ne tik Vyriausybė, valdžia, aš kalbu apie žmones. Ir tai ypač brangina. Čia sutampa požiūris ir su mūsų draugais ir kaimynais lenkais, čia mes tikrai kartu labai daug galime nuveikti. Tos šalies sėkmė, turbūt sutiksite su manimi, tikrai reiškia ir mūsų sėkmę, o nesėkmė atitinkamai reikš ir mūsų nesėkmę. Visa tai, kas ten vyksta, yra toks kaip ir bandymų poligonas, ar tos vertybės, apie kurias mes kalbame Europos Sąjungoje – laisvė, galimybė pasirinkti kelią – tik gražūs žodžiai, graži poezija, ar tai iš tikrųjų turi būti pagrįsta turiniu, ar tai turi būti pagrįsta mūsų motyvacija. Galbūt tai irgi prisidėtų ir prie sąjungos populiarumo tarp piliečių.

Kita problema, kurią noriu trumpai paminėti, ir dabar apie tai kalbame vis dažniau, apie tai gal anksčiau reikėjo kalbėti, kad štai populizmas, radikalizmas ateina į sceną, tampa vyriausybėse, parlamentuose. Daug kas dabar skaičiuoja, kiek tokių radikalų, populistų pateks į Europos Parlamentą, nuo to priklausys ne tik organizacijos sveikata ir gyvybingumas, bet ir funkcionalumas. Ir turbūt niekam vėlgi ne paslaptis, visi įsivaizduoja, kad tų jėgų ateis daugiau, negu buvo anksčiau.

Išvada būtų tokia, kad mes turime susirūpinti tikrai laiku, kalbant apie tą atotrūkį tarp biurokratijos ir žmonių, tarp institucijų ir žmonių, turime į tai žiūrėti su atsakingumu ir su kokiu nors kūrybiniu pasiūlymu. Mes, manau, Lietuva irgi privalo kartu su Lenkija ir kitais kaimynais įnešti indėlį į šią diskusiją.

Dar vienas iššūkis yra transatlantiniai ryšiai. Taip, kaip Europa yra išbandoma tvarumo testais – euro zona, vertybės, teisės viršenybė, kiti iššūkiai, ta principinga užsienio politika, ji visą laiką išbandoma, ar mes vieningi, ar mes pakankamai susitelkę, taip ir transatlantinė vienybė išgyvena labai skirtingą laikotarpį. Ir dabar jau mes irgi jaučiame atsakomybę už tai, būdami Europos Sąjungos nariai, būdami NATO nariai, ir matome, kad tai nėra taip paprasta.

Potencialiai Europa ir Jungtinės Valstijos, NATO ir Europos Sąjunga yra didžiulis variklis pasaulyje. Tai yra ir standartų nustatymas, tai yra ir tono uždavimas, tai yra iš tikrųjų ir problemų sprendimas ne tik saugumo ir gynybos srityje, bet ir ekonomikos srityje. Aš tikrai tikiu, kad ateis laikas ir mes grįšime prie prekybos klausimų, kurie šiuo metu ne taip lengvai sprendžiami, klimato kaitos klausimų, kurie irgi išgyvena ne pačius geriausius laikus. Bet visa tai potencialiai gali padaryti tos organizacijos, kurių nariai mes esame, ir nesijaučiame kaip svečiai. Tai yra svarbiausia.

Aš manau, labai svarbu, kad mes per tokį trumpą laiką – tik 15 metų – jaučiamės tvirtai ant kojų, tikrai nepaisant trūkumų, kurių yra gana daug, ypač visą laiką juos skleidžiant spaudai. Labai teisingai, kad tai vyksta, tik raginčiau visus gal bent jau tą šventės dieną pamatyti šiek tiek ir kas pasiekta, rasti jėgų pasididžiuoti tuo. Tai irgi kažkoks impulsas eiti į priekį ir aš manau, kad mes padarysime dar daugiau. Jeigu klausia, ar Europos Sąjungos laukia šviesi ateitis, aš visą laiką atsakau: tai nėra duotybė. Nėra duotybė kaip ir laisvė, kaip ir nepriklausomybė. Dėl visko reikia kovoti. Viskas turi savo kainą. O dabar kaip niekada teisybė yra ta, kad turime susitelkti rūpindamiesi ir siūlydami variantus dėl mūsų bendro pastato, bendros organizacijos – Europos Sąjungos vienybės. Mes turime galimybę pasiekti pergalę ir ją tikrai pasieksime, jeigu vėlgi būsime susitelkę ir suprasime, kokie yra tie prioritetai.

O demokratijos instrumentų erozija, aš tą vadinu tuomet, kai mes juos naudojame, tačiau naudojame nepasirengę arba negerbdami savo rinkėjų, arba neinformuodami jų apie tai, ką mes veikiame vykdydami reformas, įgyvendindami politiką. Tai, žinoma, irgi neatneš naudos, čia kalbama ir apie referendumus, ne tik breksitą Britanijoje, bet ir apie mūsų referendumus. Mes turime informuoti piliečius prieš klausdami jų nuomonės. Tada bus pagarba jų valiai, tada bus pagarba jų nuomonei ir tada mes tikrai pasieksime tokius rezultatus, kokių norėtume tikėtis.

Labai sveikinu visus su šiuo 15-os metų jubiliejumi ir linkiu kuo geriausio ateityje.