Kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko pranešimas „Tarptautinė Lietuvos kultūros sklaida“

2019 m. gegužės 28 d. pranešimas žiniasklaidai

Gerbiamas Seimo Pirmininko pavaduotojau, gerbiami Seimo nariai. Viena svarbiausių Kultūros ministerijos veiklos sričių, reikalaujanti strateginio tarpinstitucinio bendradarbiavimo, labai svarbi valstybės politikos požiūriu – Lietuvos kultūros sklaida pasaulyje. Galite matyti pastarųjų metų svarbiausius tarptautinės kultūros sklaidos renginius, vaizdus iš jų, faktus čia demonstruojamose skaidrėse. Apie kai kuriuos iš tų renginių, apdovanojimų aš savo pranešime taip pat netrukus kalbėsiu.

Šiandieninio mano pranešimo temą pagrindžia trys motyvai. Pirmas motyvas – teisėkūrinis. 2018 metų gruodį buvo patvirtinta Kultūros tarptautiškumo politikos koncepcija kultūros ministro įsakymu ir šiais metais ji įsigalioja, pradeda veikti. Tai svarbus teisės aktas, apibrėžiantis tarptautinės kultūros politikos uždavinius, numatomus rezultatus, integruoto jos koordinavimo modelį. Konkretus pokytis – jau atsirandanti nuolatinė koordinacija, pradėjusi veikti kultūros tarptautiškumo politikos integruoto valdymo grupė, kurioje dalyvauja Kultūros ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos viceministrai, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Vyriausybės kanceliarijos, Lietuvos įvaizdžio grupės atstovai. Taigi iš tikrųjų atsiranda tarpinstitucinė koordinacija įgyvendinant Lietuvos kultūros pasaulyje sklaidos prioritetus.

Antrasis aspektas – aktualusis. Šių metų pradžią galima vadinti itin sėkminga tarptautinei Lietuvos kultūros sklaidai. Be abejo, aš turiu mintyje pirmą kartą Lietuvos istorijoje pelnytą pagrindinį 58-osios Venecijos šiuolaikinio meno bienalės apdovanojimą „Auksinį liūtą“, svarbiausią vizualiųjų menų srities apdovanojimą, ir Lietuvos solistės Asmik Grigorian pelnytą metų operos solistės vardą tarptautiniuose operos apdovanojimuose. Šie pasiekimai nepaprastai džiugūs, kartu skatina nauju žvilgsniu pažvelgti į esamą mūsų kultūros sklaidos pasaulyje situaciją.

Trečiasis motyvas, taip pat ir personalinis, mano paties kaip mokslininko, rašytojo, vertėjo patirtis, ne vienus metus dalyvaujant Lietuvos kultūros pristatymuose užsienyje, susiduriant su mūsų kultūros sklaidos išnaudojamomis ir neišnaudojamomis galimybėmis, su sistemos stiprybėmis ir trūkumais.

Pirmiausia aš norėčiau pabrėžti įsitikinimą, kad kultūros sklaida turėtų būti suvokiama ir stiprinama kaip integrali Lietuvos tarptautinės politikos, tarptautinio valstybės įvaizdžio kūrimo, tarptautinio konkurencingumo stiprinimo dalis. Gebėjimą šiems tikslams pasitelkti kultūros sklaidą, suvokti jos teikiamas galimybes, strategiškai ją organizuoti liudija, manyčiau, valstybinį intelektą.

Didžiosios pasaulio valstybės, tarp jų Europos Sąjungos lyderės Vokietija ir Prancūzija, turi ištobulintą savo kultūros tarptautinės sklaidos sistemą su specialiu užsienyje veikiančių kultūros institutų ir profesionalų tinklu. Kultūros sklaidą saviems tikslams itin aktyviai naudoja ir kitos didžiosios valstybės, tokios kaip Rusija ir Kinija, ir tai didelės reikšmės faktorius šiuolaikinių informacinių konfliktų kontekste, tarkime, konfliktuose dėl istorinės atminties interpretavimo.

Lietuva, turėdama nepalyginamai mažesnius finansinius ir žmogiškuosius išteklius, tik 30-ies nepriklausomybės metų įdirbį, turėtų savosios kultūros sklaidą vykdyti ypač tikslingai ir intelektualiai. Kryptingas Lietuvos kaip kultūros valstybės pristatymas tarptautiniame kontekste palengvina daugybės kitų sferų, verslų patekimą į užsienio rinkas, teigiamai veikia kultūrinį turizmą, taigi kuria ir ekonominę pridėtinę vertę. Tarptautinis kultūrinis bendradarbiavimas prisideda prie šiuolaikiškos, pasirengusios, gebančios dalyvauti skirtingų kultūrų sąveikose visuomenės kūrimo.

Kultūros tarptautiškumo kuriamų įvairiopų verčių pripažinimas turi vesti prie tikslingo tarpinstitucinio kultūros tarptautiškumo politikos koordinavimo. Šias kultūros tarptautiškumo priemones kultūros ministro valdymo srityje valstybės lėšomis įgyvendina pati Kultūros ministerija su savo kuruojamu kultūros atašė tinklu, Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos kino centras. Ir čia aš matyčiau tam tikrą problematiką, kurią norėčiau aptarti.

Lietuvos kultūros institutas vykdo Lietuvos kultūros pristatymo užsienyje įvairias programas, užsienio valstybių kultūros srities specialistų vizitus, lietuvių autorių knygų vertimo ir vertėjų skatinimo programas. Lietuvos kino centras bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio valstybių kino festivalių, kino industrijos mugių organizatoriais festivaliuose, kino industrijos mugėse pristato Lietuvos nacionalinius ir bendros gamybos filmus, Lietuvos kino pramonės potencialą. Lietuvos kino centras taip pat administruoja pelno mokesčio lengvatą, kuri skatina užsienio filmų gamintojų ir Lietuvos verslininkų investicijas. Ši lengvata pasirodė labai sėkminga, sulaukė ir nemažo užsienio filmų gamintojų dėmesio: 2014–2018 metais pritraukta 61 mln. eurų užsienio investicijų ir 17,5 mln. eurų Lietuvos privataus verslo investicijų į kino pramonę.

Tikslinėmis kultūros tarptautiškumo skatinimo priemonių lėšomis taip pat finansuojamas Lietuvos Respublikos kultūros atašė pareigybių tinklas. Šiuo metu jį sudaro 13 pareigybių dvylikoje užsienio valstybių, čia jas išvardinsiu: atašė Lietuvos Respublikos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje Briuselyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Izraelyje, Kinijoje, Švedijoje, Ukrainoje ir Rusijos Federacijoje dvi pareigybės – Maskvoje ir Kaliningrado srityje, Karaliaučiaus krašte. Švedijoje įsteigtai pareigybei taip pat priskirtos funkcijos Danijoje ir Suomijoje, taigi visoje Skandinavijoje, pareigybei Kinijoje – funkcijos Pietų Korėjoje.

Mano manymu, dabartinėje sistemoje vis dar trūksta nuoseklios koordinacijos ir funkcijų išgryninimo. Ypač kelia klausimų Lietuvos kultūros instituto funkcijos ir biudžetinės įstaigos be viešojo administravimo funkcijų statusas, dėl ko dalis strategiškai svarbių tarptautinės sklaidos projektų vyksta ne per Lietuvos kultūros institutą, bet finansuojami Lietuvos kultūros tarybos. Taip sukuriamas papildomas institucijų nesusikalbėjimas, netikrumas dėl tarptautiškai svarbių projektų, tarp kurių būna ir kultūros atašė ambasadų užsienyje įgyvendinami projektai, finansavimo, taip sukuriama ir papildoma projektų administravimo našta.

Viešojo administravimo įgaliojimų suteikimas Lietuvos kultūros institutui, mano manymu, įgalintų šią įstaigą kryptingiau ir veiksmingiau įgyvendinti Lietuvos kultūros sklaidos užsienyje politiką, kultūros ministro nustatyta tvarka skirti valstybinį finansavimą nacionalinės reikšmės strateginei kultūros sklaidai užsienyje ir kontroliuoti šios paramos naudojimą, koordinuoti valstybinės reikšmės programas ir užsienyje prisidedant prie Lietuvos žinomumo didinimo tarpinstitutiškai bendradarbiaujant su kitomis ministerijomis, nuosekliai remti Lietuvos Respublikos kultūros atašė, taip pat ambasadų užsienyje įgyvendinamus projektus, nuosekliai rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvos kultūros sklaidą tarptautiniu mastu.

Toks Lietuvos kultūros instituto funkcijų sustiprinimas, jo transformacija į visavertį tarptautinės kultūros politikos įgyvendinimo instrumentą, mano manymu, sukurtų stipresnį ir tikslingesnį Lietuvos kultūros tarptautiškumo proveržį, atsirastų nuosekli sistema tarp kelių ministerijų, visų pirma, Kultūros, Užsienio reikalų, Ekonomikos ir inovacijų, Vyriausybės, Lietuvos kultūros instituto, kultūros atašė tinklo ir užsienio ambasadų. Į šią sistemą galėtų būti nuosekliau įtraukti ir papildomi veikėjai. Pavyzdžiui, lituanistikos centrai užsienio universitetuose, bendradarbiaujant su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Jie galėtų taip pat dalyvauti strategiškai svarbioje Lietuvos kultūros sklaidoje.

Nuo kultūros tarptautiškumo sistemos klausimų norėčiau pereiti prie kitos svarbios srities – tai aktualiosios mūsų kultūrinės diplomatijos, jos pasiekimų. Kultūrinės diplomatijos, kuri pasitelkiama kaip įrankis stiprinant valstybės žinomumą užsienyje, formuojant jos teigiamą įvaizdį, plėtojant diplomatinius santykius.

Didžiulį poveikį šalies žinomumui turi tarptautiniai kultūrinio bendradarbiavimo projektai. Čia noriu paminėti porą pavyzdžių, kuriuos matote ir pateikiamose skaidrėse. Vienas geriausių tokių sėkmingų pavyzdžių – 2018 metais minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį Paryžiuje, Orsė muziejuje, surengta bendra trijų Baltijos šalių simbolizmo paroda. Parodoje pristatyti penkiasdešimt penki dvylikos Lietuvos menininkų kūriniai iš įvairių mūsų muziejų. Ši paroda sulaukė Prancūzijos prezidento, gausaus Prancūzijos žiniasklaidos dėmesio. Prancūzijos žiniasklaida šią parodą įvardijo kaip aukščiausio lygio kultūrinės diplomatijos projektą. Jis aktualizavo Baltijos regioną, jo meno savitumą Europos žemėlapyje. Paroda sulaukė beveik 240 tūkst. lankytojų.

Kitas reikšmingas kultūrinės sklaidos rezultatas, tokių rezultatų grupė – tai mūsų menininkų pelnomi aukščiausi apdovanojimai. Jie kuria išties didelę pridėtinę vertę ne tik kultūros sektoriui, bet ir visai valstybei, garsina jos vardą. Tokio lygio pasiekimai daro didžiulę įtaką ir valstybės įvaizdžiui tarptautiniuose įvaizdžio reitinguose.

Dar kartą grįžtu prie šiemet pirmą kartą Lietuvos istorijoje pelnyto pagrindinio 58-osios Venecijos šiuolaikinio meno bienalės apdovanojimo „Auksinio liūto“, skirto lietuvių menininkėms R. Barzdžiukaitei, V. Grainytei ir L. Lapelytei už operą-performansą „Saulė ir jūra“. Reikia paminėti ir Lietuvos paviljono komisarės R. Antanavičiūtės, tarptautinės kuratorės L. Pietroiusti indėlį.

Lietuvos dalyvavimo Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje istorija liudija nuo 1999 metų, kad šią pergalę galima laikyti ne atsitiktinumu, o labiau dėsninga ir kryptinga. Iki šiol Lietuvos paviljonai bienalėje specialių žiuri įvertinimų jau yra sulaukę keturis kartus, gavę specialiuosius įvertinimus, nepagrindinius prizus, bet per tą laiką iš tikrųjų buvo kaupta profesionali patirtis ir nuosekliai eita prie šiemetinio laimėjimo.

Lietuvos kultūros taryba operos-performanso „Saulė ir jūra“ sukūrimui ir sklaidai 2017–2019 metais skyrė 218 tūkst. eurų iš Kultūros rėmimo fondo lėšų. Taip pat bus skirta papildoma suma paviljono veiklai užtikrinti iki pat šiuolaikinio meno bienalės pabaigos, o Kultūros ministerija baigia rengti ir jau šią savaitę planuoja patvirtinti premijų už gautus svarbiausius tarptautinius apdovanojimus kultūros srityje skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašą. Tokių tikslinių premijų, kuriomis būtų įvertinti Lietuvos vardą tarptautiniu mastu itin išgarsinę menininkai, iki šiol tikrai trūko ir aš tikiu, kad jomis jau netrukus galėsime apdovanoti šiemet aukščiausią pripažinimą pasaulyje pelniusias kūrėjas.

Didelį poveikį ne tik Lietuvos kultūros, bet ir Lietuvos kaip šalies matomumui turi Lietuvos kultūros instituto organizuojami Lietuvos kultūros festivaliai, sezonai, Lietuvos šalies viešnios pristatymai įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, sektorinėse mugėse. Per Lietuvos kultūros sezonus pristatomas šiuolaikinio meno spektras ir kultūros paveldo, istorinės atminties aspektai, pristatomas valstybės kultūrinis tapatumas, plėtojama partnerystė su įvairiomis užsienio kultūros ir meno institucijomis.

Čia keletą tokių pastarųjų metų didžiųjų Lietuvos tarptautinių kultūros pristatymų noriu paminėti. 2015 metais Lietuva buvo pristatyta kultūros sezono metu Lenkijoje, Krokuvoje, 2016 metais – Ukrainoje, 2017 metais ypatingos viešnios teisėmis Lietuva dalyvavo tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje. Čia reikia paminėti didžiulį efektą, viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje lydintį tokius pristatymus. Tuo metu Vokietijoje publikuoti 96 straipsniai spaudoje ir internetinėje žiniasklaidoje, transliuotos 45 televizijos ir radijo laidos apie Lietuvos kultūrą ir net 26 lietuvių literatūros vertimai į vokiečių kalbą buvo išleisti 15-oje Vokietijos ir Austrijos leidyklų. Tarp jų absoliučiu bestseleriu tapo A. Škėmos romano „Balta drobulė“ vertimas į vokiečių kalbą. Pats mačiau nesibaigiančią pirkėjų, skaitytojų eilę prie stendo Vokietijos leidyklos, išleidusios šio romano vokiškąjį leidimą.

2018 metais įgyvendintas itin didelis tarptautinis Baltijos šalių renginys Londono knygų mugėje: šios mugės dėmesio centras „Market Focus“ buvo skirtas Baltijos šalims. Lietuvos renginiuose apsilankė 25 tūkst. dalyvių iš 118 šalių, 50 su Lietuva susijusių straipsnių, radijo ir televizijos reportažų Didžiosios Jungtinės Karalystės žiniasklaidoje, išleista 19 naujų Lietuvos autorių knygų anglų kalba. Lietuva Londono knygų mugės apdovanojimuose nominuota penkiose kategorijose ir nugalėjo vienoje. Leidykla „Alma littera“ nugalėjo vaikų ir jaunimo literatūros leidėjų kategorijoje. Tai reikalavo išties tęstinio darbo ir ilgalaikio finansavimo. 2016–2018 metais Kultūros ministerija bendriems Lietuvos ir Jungtinės Karalystės projektams skyrė apie 500 tūkst. eurų.

Gera žinia: šiemet pavasarį gavome kvietimą 2020 metais surengti Lietuvos kultūros savaitę Šanchajaus tarptautiniame menų festivalyje, didžiausiame Azijos menų renginyje. Ten pirmą kartą Azijoje tokiu mastu planuojama pristatyti mūsų operą, šiuolaikinį šokį, muzikos edukacines programas. Lietuvos kultūros sezonas 2021 metais numatomas Vokietijoje, Bavarijoje. Liepos pradžioje planuojame pasirašyti tam skirtą memorandumą su Bavarijos Švietimo, kultūros, mokslo ir meno ministerija. 2020 metais Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai bus minimi ir tarptautiniu mastu bendradarbiaujant su Izraelio, Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų institucijomis.

Taigi mes esame pasiekę tikrai nemažų dalykų tarptautinėje mūsų kultūros sklaidoje. Kaip aš minėjau, žvelgiant į šiuos pasiekimus ir dabar esamą sistemą, lyginant ją tarptautiniame kontekste, manyčiau, kad reikėtų naujo žingsnio ją tobulinant, o be intelektualios kultūrinės diplomatijos šiandien sunku įsivaizduoti mūsų sėkmingą šalies tarptautinę politiką. Dėkoju jums už dėmesį.