Paminėtos Nepriklausomybės Akto signatarų B. Gajausko ir K. Uokos gimimo metinės

2021 m. kovo 16 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo posėdyje paminėtos Nepriklausomybės Akto signatarų Balio Gajausko 95-osios ir Kazimiero Uokos 70-osios gimimo metinės.

Signatarų atminimą Seimo nariai pagerbė tylos minute.

Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen kalba:

Šiandieną mes minime dvi svarbias datas: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Balio Gajausko 95-ąsias gimimo metines ir Kazimiero Uokos 70-ąsias gimimo metines. Labai norėčiau paprašyti jūsų dėmesio.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Balys Gajauskas (vasario 24 dieną jam būtų sukakę 95 metai) gimė 1926 m. vasario 24 d. Vygrelių kaime, Vilkaviškio rajone. Nuo 1934 metų priklausė Skautų organizacijai. SSRS okupavus Lietuvą platino partizanų spaudą. 1948 metais už priklausymą pogrindinei organizacijai sovietų represinių struktūrų buvo suimtas. Suimamas priešinosi ir nušovė jį bandžiusį suimti sovietų saugumietį. Už tai 1948 m. gegužės 3 d. karo tribunolo nuteistas kalėti 25 metus. 1949–1956 metais kalintas Balchašo ir Džezkazgano lageriuose Kazachstane, 1956–1973 metais – Mordovijos lageryje.

Atlikęs visą skirtą bausmę 1973 metais buvo paleistas be teisės gyventi Lietuvoje, tačiau nepaisydamas draudimo, Kaliningrade pavykus gauti pasą, grįžo į Kauną ir 1973–1977 metais dirbo elektriku Kauno 5-ojoje elektros montavimo valdyboje. Toliau tęsė pogrindinę veiklą. Vertė Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“, sudarė lietuvių politinių kalinių sąrašą ir rinko partizaninio judėjimo dokumentus. 1977 m. balandžio 20 d. sovietų represinių struktūrų suimtas antrą kartą. Per kratą rasti Aleksandro Solženicyno knygos „Gulago archipelagas“ vertimo į lietuvių kalbą juodraščiai, užrašai apie sovietinių politinių kalinių padėtį, dokumentai ir tekstai apie žmogaus teisių pažeidimus SSRS. Už tai Balys Gajauskas buvo nuteistas dešimt metų lagerio ir penkerius metus tremties. 1978–1987 metais kalintas Mordovijos ir Kučino ypatingojo režimo lageriuose Rusijoje. Kalėdamas slapta rašė publicistinius straipsnius pasirašydamas savo vardu ir pavarde. Po lagerio buvo paskirti dar dveji metai tremties Čiumikane, Chabarovsko srityje. Kalėdamas dalyvavo politinių kalinių akcijose, paremdamas likimo draugų pasipriešinimą lagerio administratorių savivalei.

Tuo metu teta Bronė Gajauskienė, gyvenusi Santa Monikoje, Kalifornijoje, kreipėsi į JAV Atstovų Rūmų narius ir senatorius, į kitų šalių politikus prašydama padėti jį išlaisvinti. Balį Gajauską ėmė ginti Olandijos, Prancūzijos ir Vokietijos tarptautinės amnestijos grupės ir kitos organizacijos. Apie tai rašė užsienio spauda ir pranešė užsienio radijo stotys. 1979 metais Europos saugumo ir bendradarbiavimo JAV Kongreso komisija kartu su kitais rezistentais pasiūlė Balį Gajauską kandidatu Nobelio taikos premijai gauti. 1978 metais simboliškai įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę.

JAV Atstovų Rūmų narių, senatorių dėka ir Sąjūdžiui reikalaujant grąžinti politinius kalinius 1988 metais buvo paleistas iš tremties. Grįžęs įsitraukė į Atgimimo veiklą, dalyvavo politiniame gyvenime. Įsikūrus Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai išrinktas valdybos ir tarybos nariu, o 1989 metais – sąjungos prezidentu.

Balys Gajauskas – antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, ilgiausiai, net 37 metus, kalintas Sovietų Sąjungos kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje. Pasak Rusijos disidento ir žurnalisto Michailo Cheifeco, Balys Gajauskas – pasaulinis kalėjimų rekordininkas.

1990 m. kovo 8 d. išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu Plungės rinkimų apygardoje Nr. 71. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą. Dirbo Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijoje ir Laikinojoje komisijoje pataisos darbų įstaigų veiklai tikrinti. Nuo 1991 m. gegužės 8 d. priklausė Jungtinei Sąjūdžio frakcijai.

1990–1992 metais dirbo Aukščiausiosios Tarybos krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijoje, priklausė Jungtinei Sąjūdžio frakcijai. 1992 metais buvo Lietuvos Respublikos saugumo tarnybos generalinis direktorius.

1992 m. lapkričio 25 d. išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą, dirbo Nacionalinio saugumo komitete. Buvo Seimo komisijos KGB veiklai tirti pirmininkas, Politinių kalinių ir tremtinių „Laisvės“ frakcijos pirmininkas.

1989–1997 metais buvo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentas. 1999–2000 metais – Tarptautinės buvusių politinių kalinių ir represuotųjų asociacijos prezidiumo narys ir Lietuvos politinių kalinių valdybos ir tarybos narys. Nuo 1996 metų priklausė Permės gubernijos politinių represijų ir totalitarizmo istorijos memorialinio muziejaus tarybai.

2008 metais išleido knygą „Pro spygliuotas vielas matau dangų“, 2012 metais – „Gulago saulėlydis“. Yra paskelbęs straipsnių politikos klausimais Lietuvos ir užsienio spaudoje.

2005 m. birželio 22 d. apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmečio proga – Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Matyt, geriausiai jo viso gyvenimo veiklą atspindi šie ištarti jo žodžiai: „Lietuva, praradusi Nepriklausomybę 1940 metais, tuoj pradėjo kovą dėl laisvės. Prasidėjo ilgas ir skausmingas tautos kelias, kuriuo ėjome 50 metų. Kiekvieni tiek bolševikinės, tiek hitlerinės okupacijos metai buvo kruvini, tačiau laisvės troškimas negeso, o silpnėjant bolševikinei imperijai jis didėjo. Daliai tautos į laisvę teko eiti per trėmimus, kalėjimus, konclagerius. Tuo keliu aš ėjau 37 metus. Ėjau, kol 1990 m. kovo 11-ąją buvo perskaityti Vilniuje Aukščiausiojoje Taryboje Lietuvos valstybės atstatymo akto žodžiai – nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir iškilo mūsų Seime Lietuvos valstybės herbas. Mano gyvenimo ir kovos tikslas buvo pasiektas.“

Mieli kolegos, aš kviečiu paminėti tylos minute. Dėkoju.

Taip pat minime Kazimiero Uokos 70-ųjų gimimo metinių dieną. Kazimieras Uoka gimė 1951 m. kovo 4 d. Kaune. Šiemet jam būtų sukakę 70 metų.

1969 metais baigė Kauno 4-ąją vidurinę mokyklą. Besimokydamas šeštoje mokyklos klasėje ir būdamas vos 12 metų jau platino antisovietinius atsišaukimus. 15 metų pagamino spaudą, kuriuo spausdino atsišaukimus ir juos platino. Kauno miesto prokuratūra jį patraukė baudžiamojon atsakomybėn, tačiau LTSR prokuratūra bylą sustabdė, bet jį nuolat aktyviai sekė.

1969–1971 metais tarnavo sovietinėje armijoje.

1976 metais baigė Vilniaus valstybinį universitetą ir įgijo istoriko filosofo specialybę.

Baigęs universitetą pradėjo dirbti Kauno 28-ojoje vidurinėje mokykloje istorijos mokytoju, bet dėl antisovietinių pažiūrų buvo greitai atleistas iš darbo.

1972–1988 metais dirbo Kauno žemės darbų mechanizacijos valdyboje Nr. 14 ekskavatorininku ir buldozerininku. Tuo metu pradėjo domėtis darbininkų politiniu gyvenimu ir ėmė gilintis į socialdemokratines idėjas. Buvo aktyvus Socialdemokratų partijos atkūrimo iniciatyvinės grupės narys.

1985 metais įstojo į Lietuvos TSR mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto neakivaizdinę aspirantūrą, aktyviai dalyvavo „Romuvos“ veikloje. Prasidėjus atgimimui, aktyviai įsijungė į Lietuvos Sąjūdžio ir žaliųjų judėjimo veiklą bei Lietuvos kultūros paveldo fondo veiklą, rūpinosi Mažosios Lietuvos reikalais ir jos paveldo išsaugojimu. 1988 metų birželio mėnesio viduryje Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės narys, daug prisidėjo prie Sąjūdžio iniciatyvinių grupių kūrimo įvairiose Kauno ir jo regiono gamyklose ir fabrikuose.

1988 metų pabaigoje išrinktas Sąjūdžio Kauno miesto tarybos nariu. 1988 m. spalio 21 d. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime buvo išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu bei Sąjūdžio Seimo Tarybos nariu. 1989–1990 metais išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos sekretoriumi. 1988 metais įkūrė Lietuvos darbininkų sąjungą ir iki 1991 m. sausio 12 d. buvo jos pirmininkas.

1989 metų pavasarį išrinktas TSR liaudies deputatu Kauno miesto Požėlos rajono teritorinėje rinkiminėje apygardoje ir 1989–1990 metais buvo aktyvus TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Aktyviai veikė kartu su Rusijos ir kitų respublikų demokratiniais darbininkių judėjimais ir padėjo kurtis nepriklausomoms darbininkų profsąjungoms. TSRS liaudies deputatų pirmajame suvažiavime Lietuvos delegacijos pastangomis buvo deleguotas į suvažiavimo prezidiumą. 1990 m. vasario 24 d. išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu Rokiškio rinkiminėje apygardoje.

1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą. Dirbo Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijoje bei Rytų Lietuvos problemų laikinojoje komisijoje. Priklausė Lietuvos Respublikos Sąjūdžio klubui. O nuo 1992 m. vasario 6 d. iki lapkričio 22 dienos buvo Sąjūdžio Santaros frakcijos narys. 1990 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba Kazimierą Uoką paskyrė Lietuvos valstybės kontrolieriumi, kuris atkūrė šią instituciją ir jai vadovavo iki 1992 m. lapkričio 26 d.

Aktyviai dalyvavo Tautininkų sąjungos veikloje ir buvo vienas iš Tautininkų frakcijos įkūrėjų. Dalyvavo steigiant Lietuvių tautininkų sąjungą. 2000–2008 metais buvo Lietuvos nacionaldemokratų partijos Lietuvos tautininkų sąjungos narys. Aktyviai dalyvavo šioms partijoms susijungiant su Tėvynės sąjunga.

1992–1996 metais buvo Seimo narys, dirbo Ekonomikos komitete. 2008–2012 metais būdamas Seimo nariu dirbo Lietuvos Respublikos Seimo Audito komitete.

Kazimieras Uoka buvo Lietuvos patriotas, principingas ir labai pilietiškas, visada turėjo savo nuomonę ir ją atkakliai gynė. Jis tiesiog nepakentė veidmainystės, buvo atviras ir paprastas lietuvis, visą savo gyvenimą paskyręs Lietuvos nepriklausomybei.

Mieli kolegos, kviečiu paminėti Kazimiero Uokos atmintį tylos minute. Dėkoju.

Parengė

Informacijos ir komunikacijos departamento

Spaudos biuro vyriausiasis specialistas

Rimas Rudaitis

Tel. (8 5)  239 6132, el. p. [email protected]