Vienas iš 1992 m. Konstitucijos rengėjų prof. dr. E. Jarašiūnas: „Konstitucijos patirtis patvirtina, kad tai yra dirbanti, gyvybinga, perspektyvą turinti Konstitucija“

2022 m. spalio 27 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Džoja Gunda Barysaitė)

Buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo, Nepriklausomybės Akto signataro, vieno iš 1992 m. Konstitucijos rengėjų prof. dr. Egidijaus Jarašiūno pranešimas „Tauta kaip 1992 m. Konstitucijos kūrėja“ Lietuvos Valstybės Konstitucijos 100-mečio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30-mečio minėjime:

Didžiai gerbiama Tautos atstovybe, garbūs svečiai, leiskite tarti keletą žodžių apie mūsų dvi konstitucijas – 1922 ir 1992 metų, kurių garbingus jubiliejus mes minime. Šios dvi konstitucijos – to paties konstitucinio proceso skirtingos pakopos. Viena vertus, jos yra globalaus lietuviško konstitucionalizmo įtvirtinimo proceso raiškos pavyzdžiai, kita vertus, savo laiko, savo idėjų, požiūrio į Konstituciją rezultatas.

Esminis dalykas yra vienas – Konstitucija suponuoja Tautos steigiamąją valdžią, tai yra Tauta pati sau sukuria Konstituciją nustatydama valdžios organizaciją taip, kad ją apribotų ir kartu užtikrintų asmens ir valstybės santykių pagrindus. Tai yra esmių esmė. Konstitucija yra tam tikra riba – iki konstitucinio būvio, tuo etapu, kai kuriama Konstitucija, veikia Tauta kaip steigiamosios valdžios subjektas. Tai yra kitoks veikimas nei paprastas įstatymų leidimas ar teisėkūra. Atsiradus Konstitucijai, gyvenimas pradeda vykti pagal Konstitucijoje nustatytas taisykles: visa valdžia yra įsteigtoji valdžia, įsteigtoji valdžia veikia tiktai jai nustatytose ribose. Tais atvejais, kai yra tos ribos peržengiamos, tai nėra valdžios veikimas. Konstitucinės kontrolės instituto atsiradimas ir nulemtas idėjos, kad, jeigu yra nustatytos ribos, turi būti nustatytas būdas, kaip užtikrinti šitų ribų laikymąsi.

Konstitucijos kūrėjas – Tauta. Aišku, laikui bėgant Tautos dalyvavimą Konstitucijos kūrimo procese, tai yra parengimas ir priėmimas… Pirmosioms konstitucijoms užteko to ir iki XX amžiaus vidurio buvo taip, kad Tauta išrenka savo atstovus, atstovai parašo Konstituciją. Čia kaip 1922 metų Konstitucijoje, kad vardan Dievo Visagalio Lietuvos Tauta per savo įgaliotus atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą, priima šią Konstituciją. Kitaip sakant, buvo sukurta teorinė konstrukcija, kad atstovai veiks įgyvendindami Tautos valią. Vėliau šita konstrukcija buvo papildyta dar vienu elementu, tai yra Tauta patikrina atstovų padarytą darbą. Tai yra referendumas, balsavimas ar kitoks būdas pritarti Konstitucijai.

Tai 1992 metų Lietuvos Konstitucijos preambulė pradedama, kad lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją. Kitaip sakant, Tauta, kaip subjektas, tiesiogiai įsikiša.

Mūsų priimta Konstitucija priklauso būtent tai konstitucijų priėmimo bangai, kur praktika ir teorija dar pakėlė kartelę užtikrinti, kad Konstitucija kuo labiau autentiškai išreikštų bendrą Tautos valią. Pripažinta, kad turi būti užtikrintos veiksmingos galimybės piliečiams įvairiomis formomis, tai yra tiesiogiai, per Tautos atstovybę ir įvairiomis visuomeninio veikimo formomis, tai yra iniciatyvomis, svarstymais, viešomis diskusijomis, dalyvavimu visose Konstitucijos priėmimo stadijose nuo pat jos pradžios. Dabartinės Konstitucijos laikoma, kad tai yra tas minimalus standartas, kitaip sakant, tai, kas jau kitados buvo maksimalus standartas, dabar tai yra minimalus standartas. Tai yra konsensualizmo judėjimas, teorinių schemų užpildymas.

Jeigu mes pažiūrėtume būtent tokiu požiūriu į 1992 metų Konstitucijos rengimą, matytume, kad autentiškos Tautos valios išraiškai, taip jau išėjo, nepaisant visų šitų batalijų… Manyčiau, kad mes labai esame prie to aukšto standarto.

Kodėl? Konstitucijos rengimą galime suskirstyti į keletą etapų. Pirmiausia reikėtų kalbėti, matyt, apie… Tiesa, čia, aišku, yra diskutuotini dalykai, kada prasidėjo šis kūrimas, rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, jeigu prisimenate, dar buvo iki Nepriklausomybės, tačiau buvo einama su šūkiu „Nepriklausomybė, demokratija, žmogaus teisės!“, turint omeny, kad valstybės atkūrimo darbas suponavo ir tam tikrą konstitucinio reguliavimo sukūrimą.

Jeigu jau formaliai žiūrėtume, matyt, fiksuotas Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nutarimas sudaryti Konstitucijos metmenų parengimo komisiją, ji faktiškai daugiau kaip per metus parengė šituos metmenis. Kitaip sakant, matome, Aukščiausiojoje Taryboje, Aukščiausiosios Tarybos prezidiume veikia iš ekspertų ir gerbiamų specialistų sudaryta metmenų komisija, bet per tą laiką 1991 m. vasario 9 d. vyko plebiscitas, kuriame Tauta pasisakė dėl Konstitucijos 1 straipsnio. Sprendžiant valstybės įtvirtinimo uždavinius, kartu buvo išspręstas ir konstitucinio reguliavimo krypties klausimas. Tauta pasisakė, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma, demokratinė Respublika, tapo pamatine konstitucine norma ir principu. Kitaip sakant, mes turime visus elementus: ir referendumą turime, ir dar priimtą Konstitucinį įstatymą Aukščiausiojoje Taryboje. Tai tikrai pradžia labai nebloga.

Kitas etapą aš pavadinčiau konstitucinių vizijų konfrontacijos etapu. Jeigu prisimintume laikotarpį po pučo, Lietuvos pripažinimas, prasidėjusios didžiulės ekonominės, socialinės reformos, pokyčiai vedė į tai, kad būtų sutelkta visuomenė. Tas sutelkimas buvo reikalingas Lietuvos Sovietų Sąjungos priešpriešos sąlygoms. Tapo susiskaldžiusia visuomene. Susiskaldžiusi visuomenė tai yra daugelio interesų, daugelio požiūrių visuomenė. Šiuo laikotarpiu tai atsispindėjo ir kuriant konstitucijas. Viena vertus, jeigu pažiūrėsime į istoriją, mes matome, kad tai yra diskusija, kokiu keliu mes einame kurdami veiksmingą visuomenę. Sąjūdžio pasiūlymas eiti prie Respublikos Prezidento instituto atkūrimo, nes Aukščiausioji Taryba nepritarė dėl referendumo.

Šalia vyko kitas procesas – Aukščiausiojoje Taryboje buvo sudaryta Konstitucijos rengimo grupė ir buvo rengiamas Konstitucijos projektas. Nekalbu apie to laikotarpio susipriešinimą, batalijas, karus ir panašiai. Mes kalbame, kad konstituciniam procesui svarbiausias dalykas yra išsiaiškinti autentišką valią. O kur ta autentiška valia išryškėja? Diskusijose, ginčuose. Pirmas ginčas buvo, kokiu keliu eiti, ar mes atkuriame Prezidento instituciją čia ir nedelsiant. Įvyksta referendumas. Referendumas susijęs su kampanija, su aiškinimu. Nors pritarė dauguma dalyvaujančiųjų, bet kadangi dar tik 40 proc. visų rinkėjų, sprendimas nepriimamas. Tačiau tai rodo aiškų visuomenės nusistatymą. 40 proc. žmonių, taip sakant, rinkėjų yra daug.

Kita vertus, procesai vyksta Aukščiausiojoje Taryboje. Vietoj vieno atsiranda du projektai. Vėlgi mes matome diskusiją. Argumentai, kokiu keliu mes kursime šitą valstybės valdžios konstrukciją. Nežiūrint į šį susipriešinimą, susidarė tikrai gana komplikuota situacija. Perėjimas prie kompromisų etapo yra bandymas suvesti tai, kas Konstituciją daro visų Konstitucija. Aš manau, kad tai yra didžiausias Aukščiausiosios Tarybos kaip institucijos brandos patvirtinimas, kad po ginčų, nesutarimų, konfrontacijos etapų mes perėjome į bendro projekto rengimo etapą. Pasikeitė principas. Tai yra ne daugumos principas, o svarstymų ir kompromisų radimo kelias, nes įgyvendinama steigiamoji valdžia. Čia paprastos ar formalios kvalifikuotos daugumos neužtenka. Kuriant Konstituciją negali būti laimėtojo ir pralaimėtojo. Tokia Konstitucija yra bloga Konstitucija. Aukščiausiojoje Taryboje pasiektas sutarimas, politinės jėgos susitarė. Jeigu prisiminsime, dar šalia referendumas dėl Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo ir žalos. Priimtas aktas dėl nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas. Tai vėlgi tam tikros garantijos. Sprendimas priimtas 1992 m. spalio 13 d., Aukščiausioji Taryba susitaria ir pateikia projektą Tautai balsuoti. Kadangi buvo sutarta dėl išankstinių rinkimų, rinkimai buvo numatyti 25 dieną, atrodytų, kad pora savaičių yra labai menkas laikotarpis Tautai apsispręsti. Tačiau noriu pasakyti, kad Tauta, ta buvusi pilietinė bendruomenė 1992 metais – tai faktiškai superpolitizuota bendruomenė nuo Sąjūdžio atsiradimo, nuo 1988 metų. Ketveri metai labai aktyvaus politinio gyvenimo. Rezultatas – Tauta šį susitarimą aprobuoja. Taigi mes turime bendrą visų Konstituciją. Ačiū Dievui, visos politinės partijos gali pasakyti, kad tai yra ir mūsų Konstitucija. 30 metų šitos Konstitucijos patirtis patvirtina, kad tai yra dirbanti, gyvybinga Konstitucija – Konstitucija, turinti perspektyvą. Labai ačiū už dėmesį. (Iš posėdžio stenogramos)