Seimo nario V. Juozapaičio pranešimas: „Tęsiant apie tai, kas savaime suprantama“

2025 m. kovo 13 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Prieš kurį laiką atsiliepiau į ministro Šarūno Biručio straipsnį apie kultūros politiką. Malonu matyti, kad ministras ir darbais, ir artimiausiais planais rodo, kad tęsia buvusios Vyriausybės kultūros politiką, aiškiai siekia įgyvendinti Kultūros politikos pagrindų įstatymo nuostatas, taigi tarp jo ir mano požiūrių į politiką nėra jokios dramos. Vis dėlto norėtųsi papolemizuoti apie kai kurias jo naujausio kovo 12 d. straipsnio nuostatas. Juoba, kad baigdamas savo antrąjį straipsnį ministras paragino tai padaryti: „O dabar tegul diskusijos apie mano išsakytas idėjas tęsiasi“.

Kultūros ministras nuosekliai gina savo tezę dėl gynybos biudžetui ieškomų papildomų lėšų legalaus atidalijimo ir kultūros sektoriui, a priori sakydamas, ar įtardamas, kad kiti nesuprantą, kiek kultūra yra reikšmingas veiksnys tautos ir valstybės gynybai. Ministras pasirinko diskutuoti dėl nuskambėjusio teiginio, kad „kultūra kaip valstybės gynybos dalis yra „savaime suprantamas dalykas“. 

Ministras sako nesutinkąs, kad tai esą savaime suprantamas dalykas, nes tam reikią „didžiulių pastangų ir nuoseklaus darbo“. Taip, kultūros integravimui į valstybės gynybą reikia nuoseklaus, beatodairiško darbo ir tai yra savaime suprantama. Nuolat įvairiose auditorijose, žodžiu ir raštu dėstau savo poziciją – savaime suprantama, arba kaip ankstyvaisiais viduramžiais sakė Boethius: „conditio sine qua non“ – kultūra yra valstybės atsparumo ir gynybos dalis. Kas gi galėtų būti ryškesnis mūsų tautos požymis, jeigu ne kultūra?

Atrodo, kad esame tikrai interpretacinė visuomenė: sakome tris lietuviškus žodžius – „savaime suprantamas dalykas“, bet suvokiame juos priešingai. O gal tai tiesiog stilistinis triukas – diskusijai reikia šiek tiek įtampos?

Ministras bėdojasi, kad požiūris į kultūrą kaip „savaime suprantamą dalyką“ lėmė „tai, kad daugiau dėmesio buvo skiriama šokiams, dainoms ir estradai, bet ne kultūros politikai“. Būtų įdomu pamatyti tuos asmenis, kurie eidami aukščiausias pareigas kultūros politikoje ir jos įgyvendinimo baruose daugiau dėmesio skyrė „šokiams, dainoms ir estradai“. Beje, jų reikia tiek, kiek jų reikia žmonėms. Ministrą nuolat matome Vilniaus knygų mugėse, muzikos ir teatrų festivaliuose. Juk tai nėra vien „dainos, šokiai, estrada“. Pagaliau, nebūtina stropiai lankyti kultūros renginių ir įvykių – užtenka tik paskaityti gausią ir profesionalią mūsų kultūros ir meno periodiką, reflektuojančią energingą, įdomią, kūrybingą, kartais net audringą kultūros ir meno tikrovę, kad įsitikintum, kaip nuosekliai Lietuvoje auginta ir augo aukštoji kultūra ir profesionalusis menas. Tolesnis kultūros politikos veikimas turėtų padėti kuo plačiau ir kuo giliau aukštajai kultūrai ir profesionaliajam menui skverbtis į regionus. Ne, neturiu omeny, kad šitą padaryti padės iš ūkanų kylanti Regionų ministerija. Kaip kultūros žmogus esu linkęs tikėti, kad tai būtų Kultūros ministerijos priedermė, ranka rankon besidarbuojant su savivaldybių politikais ir kultūros įstaigomis. 

Nebe pirmą ministro straipsnį skaitydamas vis negaliu atsikratyti įtarimo, kad siekiama pateisinti užmojį paimti 1,5 procento iš kol kas tik planuojamų iki 5–6 procentų didinti gynybos ir saugumo biudžetą, arba, kitaip sakant, ketvirtadalį to, ką valstybė skirs savo gynybai. Lieka klausimas – ar tikrai yra aiškus planas, kaip ta dalis bus tvariai panaudota kultūros sektoriuje? Ar toks planas bus paruoštas taip greitai, kaip reikia padidinti mūsų valstybines galias, kad užtikrintume saugų visuomenės gyvenimą? Ar jau verda darbas, ar tik ministras asmeniškomis pastangomis dar tik bando įžiebti diskusiją apie terminologiją – kas yra „savaime suprantama“? 

Būtų labai liūdna, jeigu pasirodytų, kad ministras labai rimtu kultūros menkinimo argumentu laiko ministerijų darbuotojų skaičių ir dėl to vardija gausiai kuruojamas pavaldžias įstaigas. Knieti priminti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnį, kuris sako, kad „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi“. Jeigu kultūra yra laisva, kiek valdininkų reikia kultūrai prižiūrėti? Be to, atkreiptinas dėmesys į kai kurias sritis, kuriose veikia Seimo įsteigtos ekspertinės ir patariamosios politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais institucijos ir tose pat srityse vykdomąsias funkcijas atliekančios įstaigos (pavyzdžiui, kultūros paveldo, valstybinės kalbos ir pan.). Ar tose srityse dar kartą viską turi perdaryti ministerija?

Jeigu ministras mato, kad „valstybės biudžete kultūrai ir visuomenės informavimui numatytas mažiausias finansavimas“, numanoma, kad jo tikslas yra tą biudžetą didinti. Pavyzdingas noras ir tikslas, kai prisimeni, kad „kultūra <..> valstybės gynybos dalis“. 

Vytautas Juozapaitis

Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas

Seimo TS-LKD frakcijos narys

Daugiau informacijos:

Seimo nario Vytauto Juozapaičio patarėjas

Kęstutis Kaminskas

Mob. 0 612 52 633

El. p. [email protected].