Seimo nario S. Čaplinsko pranešimas: „Kodėl valstybė negali sudaryti sutarčių su visomis gydymo įstaigomis? Kodėl Lietuvos sveikatos sistemoje taip sunku ką nors pakeisti. IV dalis“

2026 m. birželio 27 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Dauguma pacientų retai susimąsto, kaip gydymo įstaiga tampa valstybės finansuojamos sveikatos sistemos dalimi. Žmogui daug svarbiau visai kas kita – ar jis galės pasirinkti gydymo įstaigą, ar už suteiktas paslaugas nereikės papildomai mokėti ir kiek laiko teks laukti konsultacijos ar gydymo. Tačiau už šių, iš pirmo žvilgsnio paprastų klausimų, slypi vienas svarbiausių visos sveikatos sistemos sprendimų – su kuriomis gydymo įstaigomis valstybė sudaro sutartis ir kokioms paslaugoms skiria Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšas.

Iš pirmo žvilgsnio atsakymas atrodo paprastas. Jeigu gydymo įstaiga turi licenciją, atitinka nustatytus kokybės reikalavimus ir gali teikti reikalingas paslaugas, kodėl valstybė negalėtų sudaryti sutarties su visomis norinčiomis įstaigomis? Kodėl apskritai reikia rinktis?

Būtent šis klausimas pastaraisiais metais tapo viena daugiausia diskusijų sukėlusių sveikatos politikos temų. Vieni teigė, kad valstybė pirmiausia turi užtikrinti viešųjų gydymo įstaigų pajėgumą vykdyti joms pavestas funkcijas, o privatus sektorius turėtų papildyti tas paslaugas, kurių viešasis tinklas negali suteikti. Kiti baiminosi, kad toks modelis gali susilpninti konkurenciją, apriboti pacientų pasirinkimą ir sumažinti privačių gydymo įstaigų galimybes dalyvauti PSDF finansuojamoje sistemoje.

Abi pusės pateikė rimtų argumentų. Tačiau, kaip ir diskusijose dėl priemokų, viešojoje erdvėje dažnai buvo ginčijamasi dėl pasekmių, dar neatsakius į svarbiausią klausimą – kokią problemą valstybė iš tikrųjų siekė išspręsti? Man atrodo, kad būtent nuo šio klausimo ir verta pradėti.

Kokią problemą buvo siekiama išspręsti?

Norint suprasti, kodėl buvo keičiami PSDF sutarčių sudarymo principai, pirmiausia reikia prisiminti vieną paprastą dalyką – Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos nėra neribotos. Valstybė negali finansuoti visų norimų paslaugų visose gydymo įstaigose neribota apimtimi. Todėl jai nuolat tenka spręsti, kokių paslaugų reikia gyventojams, kur jos turi būti teikiamos ir kas geriausiai gali užtikrinti jų prieinamumą. Būtent tam ir sudaromos sutartys su gydymo įstaigomis. Jos nėra vien administracinis formalumas. Tai vienas svarbiausių sveikatos politikos instrumentų, kuriuo planuojamas ribotų PSDF lėšų panaudojimas, siekiant užtikrinti gyventojams reikalingų paslaugų prieinamumą.

Daugelį metų Lietuvoje galiojusi sistema rėmėsi nuostata, kad PSDF lėšomis finansuojamas paslaugas gali teikti tiek viešosios, tiek privačios gydymo įstaigos, jeigu jos atitinka nustatytus reikalavimus ir sudaro sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis. Toks modelis išplėtė pacientų pasirinkimo galimybes ir paskatino konkurenciją tarp paslaugų teikėjų. Tačiau ilgainiui vis dažniau buvo keliamas kitas klausimas – ar vienodos taisyklės turėtų būti taikomos įstaigoms, kurių funkcijos iš esmės skiriasi?

Viešosios gydymo įstaigos ne tik konsultuoja pacientus ar atlieka planines operacijas. Jos visą parą teikia skubiąją medicinos pagalbą, išlaiko priėmimo skyrius, reanimacijos, laboratorijų ir diagnostikos tarnybas, gydo sunkiausius pacientus, rengia būsimus gydytojus ir slaugytojus, vykdo mokslinius tyrimus, užtikrina pasirengimą epidemijoms, ekstremaliosioms situacijoms ir karo grėsmėms, taip pat privalo užtikrinti paslaugų prieinamumą visoje Lietuvoje, įskaitant regionus. Todėl valstybė finansuoja ne tik atskiras konsultacijas ar operacijas. Ji kartu finansuoja visos sistemos pasirengimą padėti žmogui tada, kai pagalbos prireikia.

Būtent ši aplinkybė tapo viena svarbiausių diskusijos priežasčių. Sveikatos apsaugos ministerija argumentavo, kad planuojant PSDF lėšų panaudojimą pirmiausia turi būti įvertinta, kokį gyventojams būtinų paslaugų mastą gali užtikrinti viešasis gydymo įstaigų tinklas, kuriam valstybė yra pavedusi vykdyti šias funkcijas. Tik po to likęs poreikis galėtų būti tenkinamas sudarant sutartis su kitais paslaugų teikėjais. Kartu buvo pabrėžiama, kad tai nėra privataus sektoriaus atsisakymas – abu sektoriai ir toliau turi papildyti vienas kitą.

Tačiau kartu svarbu pabrėžti ir kitą aspektą. Skirtingos viešojo ir privataus sektoriaus funkcijos susiformavo ne vien dėl pačių gydymo įstaigų pasirinkimų. Jas reikšmingai lėmė ir valstybės sukurtas teisinis reguliavimas, licencijavimo tvarka bei istoriškai susiformavęs atsakomybių pasiskirstymas. Privačios gydymo įstaigos ne kartą yra išreiškusios pasirengimą aktyviau dalyvauti rezidentų rengime, plėsti kai kurių paslaugų apimtį ar prisidėti prie kitų visuomenei svarbių funkcijų vykdymo. Kiek tai įmanoma, priklauso ne tik nuo pačių įstaigų galimybių, bet ir nuo valstybės pasirinktų bendradarbiavimo modelių.

Todėl, mano nuomone, diskusija neturėtų būti suprantama kaip viešojo ir privataus sektorių priešprieša. Esminis klausimas yra kitas – kaip organizuoti jų bendradarbiavimą, kad ribotos PSDF lėšos būtų panaudotos kuo efektyviau, o pacientams būtų užtikrintas kokybiškų ir prieinamų paslaugų tinklas visoje Lietuvoje.

Kodėl nepakanka pasakyti: „Tegul finansavimas tiesiog seka paskui pacientą“?

Iš pirmo žvilgsnio toks principas atrodo ne tik logiškas, bet ir teisingas. Pacientas pats pasirenka gydymo įstaigą, o valstybė apmoka suteiktą paslaugą. Atrodytų, kad konkurencija savaime skatintų gydymo įstaigas gerinti paslaugų kokybę, trumpinti laukimo laiką ir efektyviau naudoti turimus išteklius. Tačiau sveikatos priežiūra nėra įprasta rinka. Tai pripažįsta ne tik praktika, bet ir sveikatos ekonomikos mokslas.

Įprastoje rinkoje pirkėjas dažniausiai pats sprendžia, kada ir ką pirkti, gali palyginti skirtingus pasiūlymus, o paslaugos teikėjas gali nuspręsti, kokias paslaugas teikti ir kokių atsisakyti. Sveikatos priežiūroje situacija kitokia. Žmogus nepasirenka nei kada susirgti, nei kokio gydymo jam prireiks. Be to, gydytojas visuomet turi daugiau profesinių žinių negu pacientas, todėl pastarasis negali visavertiškai įvertinti visų gydymo alternatyvų. Dėl šių priežasčių sveikatos sistema negali veikti vien pagal įprastus rinkos dėsnius – joje būtinas valstybės planavimas, solidarumu grindžiamas finansavimas ir viešojo intereso apsauga.

Šį požiūrį iš esmės patvirtina ir Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos praktika. Vertindama PSDF lėšomis finansuojamų sveikatos priežiūros paslaugų organizavimą, ji yra pažymėjusi, kad tokios paslaugos savo pobūdžiu nėra laikytinos įprasta ūkine veikla. Nors sistemoje egzistuoja konkuravimo elementų, pagrindinis jos tikslas yra ne rinkos santykių plėtra, o visuomenės sveikatos poreikių tenkinimas ir valstybės pareigos užtikrinti sveikatos priežiūrą įgyvendinimas.

Tai, žinoma, nereiškia, kad konkurencija sveikatos sistemoje nėra svarbi. Priešingai – ji gali skatinti inovacijas, gerinti paslaugų kokybę, didinti efektyvumą ir sudaryti pacientams daugiau pasirinkimo galimybių. Tačiau konkurencija turi būti derinama su kitu ne mažiau svarbiu tikslu – valstybės pareiga išlaikyti tokį sveikatos priežiūros tinklą, kuris būtų pajėgus užtikrinti būtinas paslaugas visiems gyventojams.

Jeigu planinės ir ekonomiškai patrauklesnės paslaugos ilgainiui koncentruojasi ten, kur jas lengviau organizuoti, viešosioms gydymo įstaigoms lieka didesnė dalis sudėtingų, skubių ir didelių išteklių reikalaujančių pacientų. Tačiau kartu jos ir toliau privalo išlaikyti priėmimo skyrius, reanimaciją, laboratorijas, budinčių specialistų komandas bei kitą infrastruktūrą, reikalingą visos sistemos veikimui.

Kita vertus, svarbu vengti ir priešingos kraštutinės išvados. Nebūtų teisinga teigti, kad privatus sektorius sąmoningai vengia tokių funkcijų. Dalis jų yra susijusios su valstybės nustatytu reguliavimu, licencijavimo reikalavimais ir istoriniu atsakomybių pasidalijimu. Todėl ilgalaikis sprendimas turėtų būti ne sektorių supriešinimas, o didesnis bendradarbiavimas ten, kur tai padėtų geriau tenkinti pacientų poreikius.

Todėl kiekvienas atskiras sprendimas gali atrodyti ekonomiškai racionalus, tačiau vertinant visą sistemą kyla kitas klausimas – kaip užtikrinti, kad konkurencija nesusilpnintų valstybės gebėjimo garantuoti gyvybiškai svarbias sveikatos priežiūros paslaugas. Būtent į šį klausimą ir buvo siekiama atsakyti keičiant PSDF sutarčių sudarymo modelį.

Kodėl pirmumas buvo siejamas su viešosiomis įstaigomis?

Būtent šis klausimas sukėlė daugiausia diskusijų. Sveikatos apsaugos ministerija siūlė, kad planuojant PSDF lėšų panaudojimą pirmiausia būtų įvertinta, kokį gyventojams reikalingų paslaugų mastą gali užtikrinti valstybės ir savivaldybių gydymo įstaigos. Tik tuo atveju, jeigu viešasis tinklas negalėtų patenkinti nustatyto poreikio, sutartys būtų sudaromos ir su kitais paslaugų teikėjais. Šis principas nebuvo taikomas pirminei sveikatos priežiūrai – šeimos medicinoje pacientai ir toliau gali laisvai pasirinkti tiek viešąją, tiek privačią gydymo įstaigą.

Ministerijos argumentas buvo paprastas. Viešasis sektorius vykdo daugybę funkcijų, kurios nėra tiesiogiai matomos vertinant vien suteiktų paslaugų skaičių. Todėl valstybė pirmiausia turi užtikrinti šių funkcijų tęstinumą, o tik po to spręsti, kokią dalį paslaugų tikslinga pirkti iš kitų paslaugų teikėjų. Svarbu pabrėžti, kad ši logika nereiškia, jog viešoji gydymo įstaiga savaime yra geresnė už privačią. Gydymo kokybę lemia ne steigėjas, o specialistų kompetencija, darbo organizavimas, pacientų sauga ir pasiekiami rezultatai.

Kita vertus, nereikėtų susidaryti įspūdžio, kad privatus sektorius negalėtų aktyviau prisidėti prie dalies visuomenei svarbių funkcijų vykdymo. Diskusijos dėl rezidentų rengimo, skubiosios pagalbos plėtros ar kitų bendradarbiavimo formų rodo, kad tam tikrose srityse egzistuoja ir didesnio partnerystės modelio potencialas. Kiek jis bus išnaudotas, priklausys nuo valstybės pasirinkto teisinio reguliavimo ir bendradarbiavimo mechanizmų.

Todėl iš esmės buvo sprendžiamas ne nuosavybės formos, o valstybės atsakomybės klausimas – kaip užtikrinti, kad ribotos PSDF lėšos pirmiausia garantuotų gyventojams būtiną sveikatos priežiūros paslaugų tinklą, kartu išnaudojant ir viešojo, ir privataus sektorių stipriąsias puses.

Kodėl dalis ekspertų nepritarė?

Kita vertus, ir reformos kritikai pateikė argumentų, kurių negalima atmesti vien todėl, kad jie atstovavo privačiam sektoriui. Privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos, verslo organizacijos ir dalis ekspertų teigė, kad pirmumo suteikimas vien pagal gydymo įstaigos nuosavybės formą gali riboti sąžiningą konkurenciją, mažinti pacientų pasirinkimo galimybes ir sudaryti nevienodas sąlygas dalyvauti PSDF finansuojamoje sistemoje. Jų nuomone, svarbiausiu kriterijumi turėtų būti ne tai, kam priklauso gydymo įstaiga, o kokias paslaugas ji gali suteikti, kokia jų kokybė, prieinamumas ir kiek pacientui tenka laukti.

Kritikai taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo suformuota doktrina, pagal kurią valstybė, organizuodama sveikatos priežiūros sistemą, turi derinti viešąjį interesą, sąžiningą konkurenciją, privačią iniciatyvą ir paciento teisę pasirinkti gydymo įstaigą. Šių argumentų nereikėtų suprasti vien kaip privataus sektoriaus interesų gynimo. Jie primena, kad sveikatos sistemos tikslas yra ne apsaugoti vieną ar kitą sektorių, bet užtikrinti kuo geresnį rezultatą pacientui.

Todėl natūraliai kyla klausimas: jeigu privati gydymo įstaiga tą pačią PSDF lėšomis apmokamą paslaugą gali suteikti greičiau, tokios pat ar aukštesnės kokybės ir už tokią pačią kainą, ar vien jos nuosavybės forma turėtų būti kliūtis sudaryti sutartį?

Tai svarbus klausimas. Todėl naujojo modelio sėkmė priklausys ne vien nuo pirmumo principo, bet ir nuo to, ar valstybė objektyviai nustatys gyventojų poreikį, įvertins viešojo sektoriaus pajėgumus, paslaugų kokybę ir užtikrins, kad sprendimai būtų grindžiami aiškiais, skaidriais ir visiems vienodai taikomais kriterijais. Prioritetas negali virsti garantuotu finansavimu nepriklausomai nuo rezultatų.

Ar iš tikrųjų ginčas buvo dėl viešojo ir privataus sektorių?

Mano vertinimu, viešojoje erdvėje diskusija gana greitai virto ginču tarp viešosios ir privačios medicinos šalininkų. Tačiau toks supriešinimas tik iš dalies atspindėjo tikrąją problemą.

Lietuvos sveikatos sistema yra mišri, ir, tikėtina, tokia išliks ateityje. Viešasis ir privatus sektoriai nėra konkurentai ta prasme, kad vienas turėtų pakeisti kitą. Jie atlieka skirtingus, tačiau vienodai svarbius vaidmenis. Todėl pagrindinis klausimas buvo ne tai, kuris sektorius yra geresnis, o kaip paskirstyti ribotus PSDF išteklius taip, kad būtų suderinti keturi vienodai svarbūs tikslai – paslaugų prieinamumas, paciento pasirinkimo laisvė, sąžininga konkurencija ir valstybės pareiga užtikrinti gyvybiškai svarbių sveikatos priežiūros paslaugų tęstinumą.

Svarbu suprasti ir dar vieną dalyką. Viešojo ir privataus sektorių santykis nėra nekintamas. Jis gali keistis kartu su visuomenės poreikiais, medicinos pažanga ir valstybės pasirinktu reguliavimo modeliu. Todėl diskusija neturėtų būti suprantama kaip siekis susilpninti vieną ar sustiprinti kitą sektorių. Daug svarbiau ieškoti tokio bendradarbiavimo modelio, kuriame kiekvienas sektorius galėtų kuo geriau panaudoti savo stipriąsias puses visuomenės labui.

Tai ypač aktualu kalbant apie rezidentų rengimą, inovacijų diegimą, naujų paslaugų plėtrą ar privataus sektoriaus galimybes prisidėti prie tam tikrų visuomenei svarbių funkcijų vykdymo. Tokia partnerystė galėtų sustiprinti visą sveikatos sistemą, o ne susilpninti kurį nors jos dalyvį. Todėl, mano nuomone, pagrindinis šios reformos klausimas buvo ne „viešas ar privatus?“, o „kaip sukurti tokias taisykles, kurios geriausiai tarnautų pacientui?“ Būtent ši pusiausvyra ir buvo didžiausias naujojo reguliavimo iššūkis.

Ar naujasis PSDF sutarčių modelis sumažins eiles?

Ko gero, dažniausiai viešojoje erdvėje nuskambėjęs klausimas buvo labai paprastas – ar naujasis PSDF sutarčių sudarymo modelis padės sutrumpinti eiles pas gydytojus? Trumpas atsakymas – savaime ne.

Tai svarbu pasakyti labai aiškiai. Sutarčių sudarymo modelis yra tik vienas iš daugelio veiksnių, darančių įtaką sveikatos paslaugų prieinamumui. Jis pats nesukuria papildomų gydytojų, slaugytojų, operacinių, diagnostinės įrangos ar šeimos gydytojų komandų. Ilgas eiles lemia daug tarpusavyje susijusių priežasčių – visuomenės senėjimas, augantis lėtinėmis ligomis sergančių žmonių skaičius, sveikatos priežiūros specialistų trūkumas, netolygus jų pasiskirstymas, nepakankamai efektyvus pacientų srautų valdymas, administracinė našta, nepakankamas skaitmeninių sprendimų panaudojimas ir riboti finansiniai ištekliai. Todėl būtų klaidinga tikėtis, kad vienas teisės akto pakeitimas išspręs problemą, kuri formavosi daugelį metų.

Vis dėlto būtų neteisinga teigti ir priešingai – kad sutarčių sudarymo modelis neturi jokios reikšmės. Jeigu jis padės racionaliau planuoti paslaugų tinklą, geriau panaudoti turimą infrastruktūrą, užtikrinti objektyvesnį PSDF lėšų paskirstymą ir sudarys prielaidas efektyvesniam viešojo bei privataus sektorių bendradarbiavimui, ilgainiui tai gali prisidėti ir prie geresnio paslaugų prieinamumo.

Kita vertus, netinkamai įgyvendintas reguliavimas galėtų turėti ir priešingą poveikį. Jeigu sutartys su kitais paslaugų teikėjais būtų ribojamos anksčiau, negu viešasis sektorius realiai pajėgtų perimti papildomus pacientų srautus, laukimo laikas galėtų dar pailgėti. Todėl šios reformos sėkmę lems ne pats įstatymo tekstas, o tai, kaip jis bus įgyvendintas praktiškai. Ne mažiau svarbu, ar valstybė gebės nuosekliai vertinti rezultatus ir prireikus koreguoti pasirinktą modelį.

Tai dar viena svarbi sveikatos politikos pamoka. Iš vieno teisės akto nereikėtų tikėtis rezultatų, kuriuos lemia visa sveikatos sistemos organizavimo visuma.

Kodėl kilo konstitucingumo klausimų?

Diskusijose dėl naujojo modelio nemažai dėmesio buvo skirta ir jo atitikčiai Konstitucijai. Kritikai teigė, kad pirmumo suteikimas viešosioms gydymo įstaigoms gali riboti ūkinės veiklos laisvę, sąžiningą konkurenciją, teisėtus lūkesčius ir paciento teisę pasirinkti gydymo įstaigą. Jie taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo doktrina, kurioje pabrėžiama, kad valstybė, organizuodama sveikatos priežiūros sistemą, privalo derinti viešąjį interesą, paciento teises ir sąžiningos konkurencijos principą.

Kita vertus, iš tos pačios Konstitucijos kyla ir valstybės pareiga užtikrinti gyventojams prieinamą sveikatos priežiūrą bei racionaliai planuoti ribotų viešųjų išteklių panaudojimą. Todėl vien tai, kad valstybė nustato PSDF lėšų paskirstymo kriterijus, savaime nereiškia Konstitucijos pažeidimo. Esminis teisinis klausimas yra gerokai siauresnis – ar pasirinkti kriterijai yra objektyvūs, proporcingi ir neapriboja pacientų bei gydymo įstaigų teisių labiau, negu būtina siekiant apsaugoti viešąjį interesą.

Todėl labai svarbu, kad sprendimai būtų grindžiami aiškiais, iš anksto žinomais ir visiems vienodai taikomais kriterijais. Šiuo požiūriu reikšmingas žingsnis buvo žengtas patvirtinus PSDF lėšomis finansuojamų paslaugų poreikio nustatymo metodiką. Ji sudaro prielaidas sprendimus grįsti objektyviais gyventojų poreikio, paslaugų prieinamumo ir sveikatos sistemos pajėgumų duomenimis, o ne vien istoriškai susiklosčiusia praktika.

Galutinį atsakymą į konstitucingumo klausimus gali pateikti tik Konstitucinis Teismas. Kol toks sprendimas nėra priimtas, egzistuoja skirtingos teisinės pozicijos, o ne galutinis atsakymas. Demokratinėje valstybėje tokios diskusijos yra natūrali įstatymų leidybos proceso dalis. Jos padeda rasti geresnius sprendimus ir išlaikyti pusiausvyrą tarp visuomenės intereso bei asmens teisių.

Kas naujajame PSDF sutarčių modelyje svarbiausia?

Vertinant šią reformą svarbiausia ne tai, kam pirmiausia sudaromos sutartys. Svarbiausia – pagal kokius kriterijus jos sudaromos.

Valstybė turi remtis ne prielaidomis, o patikimais duomenimis. Ji turi žinoti, kokių paslaugų reikia konkretaus regiono gyventojams, kiek jų būtina užtikrinti nepriklausomai nuo ekonominio patrauklumo, kurios gydymo įstaigos turi reikiamus specialistus ir infrastruktūrą, kokia yra paslaugų kokybė, laukimo terminai ir kaip pasirinktas modelis paveiks visos sistemos atsparumą.

Šiuo požiūriu svarbus žingsnis jau yra žengtas. Nuo 2023 m. galioja sveikatos apsaugos ministro patvirtinta PSDF lėšomis finansuojamų paslaugų poreikio nustatymo metodika. Tai reiškia, kad sprendimai dėl sutarčių sudarymo turėtų būti grindžiami objektyviais gyventojų poreikio, paslaugų prieinamumo ir sveikatos sistemos pajėgumų duomenimis, o ne vien istoriškai susiklosčiusia praktika.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad ribotos PSDF lėšos būtų naudojamos kuo efektyviau. Pernelyg didelis finansavimo išskaidymas tarp daugelio paslaugų teikėjų gali apsunkinti racionalų išteklių planavimą, mažinti galimybes užtikrinti pakankamas paslaugų apimtis, išlaikyti specialistų kompetencijas ir efektyviai naudoti turimą infrastruktūrą. Todėl valstybės uždavinys – rasti pusiausvyrą tarp konkurencijos, pacientų pasirinkimo ir efektyvaus viešųjų išteklių panaudojimo.

Todėl labai svarbu, kad įstatyme numatytas poveikio vertinimas netaptų formalumu. Po kelerių metų reikės atsakyti ne tik į klausimą, kaip pasikeitė PSDF lėšų paskirstymas tarp viešojo ir privataus sektorių. Kur kas svarbiau bus įvertinti, ar pacientams tapo lengviau gauti reikalingas paslaugas, ar sutrumpėjo laukimo laikas, ar regionuose pavyko išlaikyti specialistus, ar sustiprėjo sveikatos sistemos atsparumas ir ar kartu buvo išsaugotos pacientų pasirinkimo galimybės.

Kodėl dėl šios reformos kilo tiek daug nesusikalbėjimo?

Kaip ir diskusijose dėl priemokų, nemaža dalis nesutarimų kilo ne vien dėl paties reguliavimo turinio. Daug diskusijų sukėlė ir tai, kaip buvo suprastas jo tikslas.

Sveikatos apsaugos ministerija kalbėjo apie valstybės pareigą užtikrinti gyvybiškai svarbių sveikatos priežiūros paslaugų tinklą, stiprinti regioninių gydymo įstaigų pajėgumą ir racionaliau planuoti ribotas PSDF lėšas. Reformos kritikai pirmiausia išgirdo žinią apie galimą privataus sektoriaus vaidmens mažinimą, konkurencijos ribojimą ir pacientų pasirinkimo galimybių siaurinimą.

Abi pusės kalbėjo apie realias rizikas. Tačiau viešojoje erdvėje dažnai susidarė įspūdis, kad reikia rinktis vieną iš dviejų kraštutinumų – arba viešąją, arba privačią mediciną. Manau, kad toks pasirinkimas buvo dirbtinis.

Lietuvos sveikatos sistema ir šiandien, ir ateityje išliks mišri. Viešasis ir privatus sektoriai nėra priešininkai. Jie gali konkuruoti dėl paslaugų kokybės, inovacijų ar efektyvumo, tačiau kartu jie gali ir turi bendradarbiauti ten, kur to reikalauja visuomenės interesas. Kiekvienas jų turi savų stiprybių, todėl svarbiausias valstybės uždavinys – sukurti aiškias ir visiems vienodas taisykles, leidžiančias tas stiprybes panaudoti pacientų labui.

Kaip ir priemokų atveju, diskusiją būtų buvę lengviau suprasti, jeigu nuo pat pradžių daugiau dėmesio būtų skirta ne tam, kas keisis, o kodėl apskritai nuspręsta keisti iki tol galiojusį modelį.

Komunikacijoje taip pat buvo pernelyg drąsu vien sutarčių modelio pakeitimui priskirti tokius tikslus kaip eilių mažinimas, sveiko gyvenimo trukmės ilgėjimas ar pirmalaikio mirtingumo mažėjimas. Tai svarbūs valstybės siekiai, tačiau jų neįmanoma pasiekti vienu teisės aktu. Tokie rezultatai priklauso nuo daugelio tarpusavyje susijusių sprendimų – žmogiškųjų išteklių, sveikatos priežiūros organizavimo, finansavimo, inovacijų, visuomenės sveikatos priemonių ir pačios visuomenės įsitraukimo.

Mano nuomone, visuomenei būtų buvę paprasčiau suprasti reformos esmę, jeigu pagrindinė žinia būtų skambėjusi taip: valstybė siekia ne apriboti kurį nors sektorių, o sukurti tokį PSDF lėšų panaudojimo modelį, kuris užtikrintų pacientams prieinamas, kokybiškas ir tvariai finansuojamas sveikatos priežiūros paslaugas.

Kokia pagrindinė išvada?

Diskusijos dėl sutarčių su gydymo įstaigomis iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai techninės. Tačiau iš tikrųjų jos paliečia vieną svarbiausių sveikatos politikos klausimų – kaip valstybė turėtų planuoti ribotus išteklius, kad kiekvienas žmogus laiku gautų reikalingą pagalbą.

Valstybė negali sudaryti PSDF finansuojamų sutarčių vien todėl, kad gydymo įstaiga pageidauja jas turėti. Ji privalo įvertinti, kokių paslaugų reikia gyventojams, kur jos turi būti teikiamos, kas gali jas užtikrinti ne tik šiandien, bet ir ekstremaliųjų situacijų ar krizės metu, ir kaip ribotas PSDF lėšas panaudoti taip, kad visa sistema išliktų pajėgi veikti ilgą laiką.

Kita vertus, pirmumas viešajam sektoriui negali tapti savaiminiu tikslu. Viešosios gydymo įstaigos turi pagrįsti joms patikėtą vaidmenį realiais rezultatais – paslaugų kokybe, prieinamumu, pacientų sauga, veiklos efektyvumu ir gebėjimu vykdyti joms pavestas funkcijas. Lygiai taip pat privatus sektorius neturėtų būti vertinamas kaip grėsmė vien todėl, kad jis privatus. Jis gali reikšmingai prisidėti prie visos sistemos veikimo, diegti naujoves, didinti paslaugų prieinamumą ir, esant tinkamam reguliavimui, aktyviau dalyvauti vykdant dalį visuomenei svarbių funkcijų.

Todėl ši diskusija, mano vertinimu, buvo ne apie tai, kuris sektorius yra geresnis. Ji buvo apie valstybės atsakomybę rasti pusiausvyrą tarp penkių vienodai svarbių tikslų: paslaugų prieinamumo, paciento pasirinkimo laisvės, sąžiningos konkurencijos, efektyvaus viešųjų lėšų panaudojimo ir sveikatos sistemos atsparumo.

Jeigu reikėtų šią istoriją apibendrinti vienu sakiniu, jis būtų toks: Valstybės pareiga yra ne finansuoti kuo daugiau gydymo įstaigų, o sukurti tokią sistemą, kurioje viešasis ir privatus sektoriai, veikdami pagal aiškias ir skaidrias taisykles, užtikrintų, kad kiekvienas žmogus laiku gautų kokybišką sveikatos priežiūrą.

Galutinį atsakymą į klausimą, ar pasirinktas PSDF sutarčių modelis buvo teisingas, pateiks ne politikų kalbos ir ne viešos diskusijos. Jį pateiks rezultatai – ar pacientams tapo lengviau gauti kokybiškas paslaugas, ar sumažėjo netolygumai tarp regionų, ar sustiprėjo visa sveikatos sistema. Būtent pagal tai ir turėtų būti vertinama kiekviena sveikatos reforma.

Daugiau informacijos:

Prof. dr. Saulius Čaplinskas

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys

Mob. 0 610 20 146

El. p. [email protected]