Tremtinio, buvusio Seimo nario prof. Arimanto Dumčiaus kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime

2019 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos (aut. O. Posaškova) nuotrauka

Jūsų Ekscelencija Prezidente, mieli pirmininkai ir šio labai iškilmingo posėdžio susirinkimo dalyviai! Pagal dviejų karinių šalių – grobuonių – Sovietų Sąjungos ir fašistinės Vokietijos slaptą susitarimą Lietuva 1939–1941 metais pateko į Sovietų Sąjungos įtakos sferą ir patyrė labai brutalų jos spaudimą. Lietuvos vyriausybė, kaip ir Estijos bei Latvijos, pasirašė primestą šalių savitarpio pagalbos sutartį su Sovietų Sąjunga ir tauta labai greitai pajuto, ką reiškia stalinistinė ideologija ir kad Lietuvai ji atneš tik valstybingumo praradimą. Atgavus Vilnių ir jo kraštą, Raudonosios armijos daliniai nesivaržydami įsikūrė Lietuvoje.

1940 metų birželio 14 dieną, gavus Maskvos ultimatumą, buvo įleisti Raudonosios armijos daliniai. Mes žinome, buvo kelios nuomonės, vyko balsavimai Vyriausybėje. Nugalėjo neutralumo, susitaikymo pozicija, o Prezidento Antano Smetonos ir dar kelių ministrų bei Valstybės Gynybos tarybos nuomonė buvo kita (visi juk žinome) – simboliškai priešintis. To neįvyko. Buvo išduoti suėmimui Augustinas Povilaitis, vidaus reikalų ministras Kazys Skučas. Visa tai reiškė ne ką kita kaip valstybės kapituliaciją, todėl Prezidentas Antanas Smetona pasitraukė į užsienį. Ne teisiškai buvo patvirtinta prokomunistinė Laikinoji „liaudies vyriausybė“, kurios ministru pirmininku visuomenės emocijoms sumažinti buvo paskirtas profesorius Vincas Krėvė-Mickevičius, o jie patys prezidentu pasiskyrė Justą Paleckį; paleistas iš kalėjimo komunistas Antanas Sniečkus buvo paskirtas Saugumo departamento direktoriumi. Paskui rinkimai ėjo kaip iš pypkės. Visi šitai žinote.

Trumpai išvardinsiu: tarybų valdžios legalizavimas, valstybės sandaros pertvarka pagal tarybinį modelį vyko šiurkščiausiu būdu – grasinimų, masinių suėmimų, žudymų, atleidinėjimų iš darbo, visų Lietuvos partijų, tautinių, religinių organizacijų, išskyrus komunistines, uždraudimo, pasų antspaudavimo (mama sakė) rinkimų metu bei totalinės baimės, kad būsi nubaustas, įrašytas į sąrašus ir ištremtas, ir panašiai atmosferoje. Tikslas buvo vienas – pasiremiant vietiniais kolaborantais (žinoma, savo karine jėga) ir parsidavėliais iš kūrybinės inteligentijos tarpo (visi juos žinome) sugriauti nepriklausomą valstybę.

Kitas etapas, kuriame „sovietų demokratijos“ buvo nebevaidinama, pagal savo mastą ir žiaurumą buvo išskirtinis reiškinys – planingas, sąmoningas brandžiausios intelektualinės, dvasinės, kūrybinės bei fizinės lietuvių tautos dalies naikinimas. Viskam vadovavo LKP CK sovietų padaliniai, kurie buvo atsakingi už visa tai ir buvo vykdytojai. Iš karto Antano Sniečkaus įsakymu 1940 metų liepos mėnesį buvo suimta 512 politinių, visuomenės, inteligentijos ir valdininkijos atstovų. Buvo sušaudyti ar vėliau įkalinimo vietose mirė 29 Lietuvos vyriausybės nariai, kuriuos mes neseniai įamžinome paminklais. 1940 metų rugsėjo mėnesį suimta dar apie 2000 politinių veikėjų. Iki 1940 m. liepos 30 d. buvo paleista aukštoji karinė vadovybė, dalis įkalinta. Pasitraukė ir prievartiniu, galbūt ir savo noru, sunku pasakyti, apie 3 tūkst. lietuvių karių, o mobilizacija buvo neseniai, net 70 tūkst. mūsų kariuomenės, tarnavo tik 22 tūkst., 3 tūkst. pasitraukė. Kiti buvo suimti, sušaudyti arba dingo iš sovietų kontrolės.

 Rainiuose, Pravieniškėse, visi žinote, Červenėje buvo nužudyta daugiau nei 350 kalinių, kituose kalėjimuose įvykdyti 27 mirties nuosprendžiai, o 21 mirė kalėjime. Žinote, raudonarmiečiai (aš kaip medikas irgi dalyvavau atidengiant paminklą) nužudė du Panevėžio chirurgus ir operacinės medicinos seserį, tiesiog atliekančius operacinėje profesinę pareigą. Atsisakė tarnauti ir išvykti iš Lietuvos. Sovietai naikino Bažnyčią, traukdamiesi nužudė 21 kunigą, 39 buvo įkalinti, 63 dingo be žinios.

Ir štai atėjo antras etapas, kur vaidybos jau nebebuvo – juodasis birželis. Aleksandro Guzevičiaus įsakymu sudaryti „liaudies priešų“ sąrašai. Mes irgi ten patekome. 1941 metų gegužės mėnesį Liaudies komisarų taryba sankcionavo tūkstančių žmonių trėmimą. Jau minėjo prieš tai kalbėjęs pranešėjas, bet aš gal pakartosiu. Vietiniams baudėjams sustiprinti iš Rusijos buvo atsiųsta 2,5 tūkst. saugumiečių. Akcija prasidėjo birželio 14 dieną 2–3 valandą nakties, baigėsi 19 dieną. Išvežtųjų šeimos įgavo suimtųjų statusą, mus lydėjo, pavyzdžiui, raudonarmietis, vietinis su šautuvu ir komjaunimo ženkliuku, ir dar vietinis aktyvistas. Tik šį kartą vežė ne sušaudyti, bet į neįmanomas išgyventi ekstremalias sąlygas – badą, šaltį, išsekimą dėl nepakeliamo darbo ir ligų. Buvo konfiskuojamas turtas, suimtiesiems buvo parengta 19 ešelonų ir 870 vagonų. Į gyvulinį vagoną sugrūsdavo iki 25 žmonių, jo centre grindyse buvo anga. (Paskui pasakysiu.) 1939–1941 metais iš viso deportuota 30 tūkst. 845 asmenys, dingo 5 tūkst. 303. Išvežtųjų tremtinių buvo 13 tūkst. 218 žmonių ir suimtųjų – virš 10 tūkst. Tai dažniausiai atskirti tėvai, kuriuos – tiesiai į konclagerį. Mūsų tėvą – į Archangelsko sritį.

Taigi tauta po to krūptelėjo ir 1941 m. birželio 22–28 d. – sukilimas. Sudaryta laikinoji Vyriausybė, laikinai atkurta nepriklausomybė. Neilgai truko. Estai, jų reguliari kariuomenė du mėnesius kovojo, irgi buvo sukilę. Tačiau sukilimas davė impulsą pokario partizaniniam dešimtmečio karui. Šiemet švęsime 78-ąsias metines. Visus, be abejo, kviečiame, visi žinote, Vilniuje bus tas minėjimas. Dalyvaus baikeriai ir kiti.

Galbūt jums įdomus, pavyzdžiui, tų žmonių likimas. Vyresnių nei 70 metų tremtinių mirštamumas siekė nuo 54 iki 77 proc., o vienų, dvejų metų vaikų – iki 34 proc. Tų vaikų iš to vagono, kuriuo aš važiavau, daug liko šalia bėgių. Jums visiems neseniai, balandžio mėnesį gal teko matyti filmą, „Tarp pilkų debesų“. Štai buvau tas laimingasis vos pusantrų metukų kūdikis, kurį spėjo leisgyvį atvežti į Altajaus stepes ir po to per du mėnesius šiaip taip mama ir vietiniai mane atgavo. Po kelių metų mirė tetulytė Marytė. Mano žmonos giminėje ir mano visoje giminėje – 20 tremtinių, keturi mirė Sibire, du partizanai žuvo. Turiu pasakyti, kad ramybės niekada nebuvo.

Aš noriu paminėti dar vieną, šiandien čia yra ir atstovai, lapteviečiai, altajiečiai. 1942 metų rugpjūčio mėnesį iš Altajaus, iš mūsų tos vietos, pervežti į Šiaurės Jakutiją ir Laptevų jūros salas 2 tūkst. 795 tremtiniai. Iš jų 1 tūkst. 4 kūdikiai, vaikai iki 16 metų. Žmonės be aprangos, apavo, maisto, tiesiog ant ledo buvo pasiųsti tikrai mirčiai.

1941 metų juodojo birželio, žiauriausiojo trėmimo, dalią vaikystėje patyrę Seimo nariai: Vida Marija Čigriejienė, man teko tai, Vytenis Povilas Andriukaitis, dabartinis Seimo narys Julius Sabatauskas. Kai skaitau mokytojo Alfonso Andriukaičio (Vytenio tėvo) šiurpą keliančius atsiminimus „Bausmė be nusikaltimo“, 1973 metais aprašė protu nesuvokiamas gyvenimo sąlygas Užpoliarės salose, kurios, rašo, „nesiskiria nuo vokiškųjų konclagerių, tik tie rusų buvo suorganizuoti tuoj po revoliucijos“. Taigi, vokiečių nacionalsocialistai iš bolševikų labai gabiai perėmė žmonių naikinimo praktiką. Aukščiausia cinizmo viršūnė buvo pasiekta platinant tada, vežant į Laptevų jūrą, kad žmonės vežami pas sąjungininkus, į Ameriką.

Štai, jeigu pažiūrėtume į mūsų to meto tremtinius, Dalios Grinkevičiūtės knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Dainoros Tamošiūnaitės, mano mamos Kastutės Mažuolytės, kitų atsiminimai, Irenos Kurtinaitytės ir Vidmanto Zavadskio knygoje „Sibiro vaikai“, Laptevo jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“, jos įkūrėjų Jono Markausko, Jono Puodžiaus ir kitų ilgametė veikla, įkurtas jų atminimo kompleksas Rumšiškėse ir bičiulystė su bendro likimo tremtiniais jakutais, kuriuos irgi gerai pažinau, rodo, kad šiandien niekas nėra užmiršta.

Iš 10 tūkst. suėmimo grupės, kur buvo mūsų tėvai, 7 tūkst. 349 pateko į lagerius, iš jų apie 3 tūkst. žuvo arba buvo sušaudyti. Didžiausias kalinių mirštamumas buvo Rešiotuose – virš 62 proc., Molotovo srityje ir Usollage – virš 72 proc., Archangelsko srityje, kur tėvas buvo, – 39–40 proc. žuvo.

Mano tėvo, Kauno savivaldybės brandmajoro, šaulių „Pilies“ kuopos vado Stasio Dumčiaus suimtųjų iš Kauno ir apskrities – 1 tūkst. 500 vyrų, daugiausiai kauniečiai ir trakiškiai. Kol jie buvo nuvyti pėsti iki Archangelsko Puksa ozero lagerio, liko tik trečdalis. Iš karto šventė, šventos Kūčios. Apkaltino, kad ruošė pabėgimą, sukilimą. Iš karto dvi grupės buvo nuteistos, daktaro J. Jankaus ir ministro Jono Masiliūno, ir sušaudytos.

Iš mano tėvo 24 vyrų grupės 13 nuteisė iš karto sušaudyti dėl „rengiamo“ pabėgimo. Tiesa, tarp jų buvo Sveikatos departamento direktorius, kaip ministras, Maziliauskas. Iš tos grupės žydų tautybės Kauno Panemunės inžinierius J. Blochas teisme paprieštaravo – nejaugi jis bėgsiąs pas vokiečius į Murmanską? Nieko nepadėjo, sušaudė. Mano tėvelį, Bronių Gudavičių, ikikarinį Seimo narį, Viktorą Kastanauską, Kauno policijos viršininką ir kitus 11 vyrų jie nužudė, nukankino tardymo metu. Neretai nusilpusius prižiūrėtojai pribaigdavo kirvapente į galvą ir palikdavo taigoje. Vyriausias Lietuvos skautas 17-metis Stasys Jameikis buvo išvežtas, įkalintas (mano tėvo pažįstamas), bet buvo paliktas gyvas ir vėliau parašė knygą „Traukinys rieda į amžinastį“. Jį tada tėvelis su mokytoju Broniumi Lengveniu rado išmestą į lavonų krūvą, ištraukė, atšildė, nes pastebėjo ašarą akyje, ir jis liko gyvas. Man teko su Stasiu Jameikiu ir dar keliais išlikusiais kaliniais bendrauti ir kaip gydytojui juos slaugyti, kol jie buvo gyvi, ir viską sužinoti. Iš 1 tūkst. 500 gyvų liko tik gal 24 kaliniai.

1941 metų Juodojo birželio represijų liudytojai lapteviečiai kartu su altajiečiais renkamės kasmet Rumšiškėse prie jurtos, Ariogaloje. Mūsų liko mažiau nei 300 žmonių. 2000 metais buvome liudytojai komunistinių nusikaltimų Vilniaus kongrese. Turiu pasakyti, kad ateina metas ir jau tikrai reikia įvertinti organizatorių ir pagrindinės partijos, kuri tą inicijavo, nusikalstamą represinę veiklą bent jau teisės aktu. Mes tada tik pareiškimais ir taip toliau tai padarėme.

Koks gi geriausias būtų žuvusiųjų tremtinių, lagerių kankinių, partizanų atminimas ir įamžinimas Lietuvoje? Manyčiau, kad, užbaigsiu, Lukiškių reprezentacinė aikštė turi būti su Vyčio (Plojimai) su Vyčio simboliu virš Vilniaus! Partizanų bunkeris visiškai nieko panašaus neprimena į tai, ką mes matome, matėme ir kai buvome grįžę ir lankėmės jose. Ką reiškia 20 metų, klausykite, besitęsianti sąmoninga paminklo Vyčiui vilkinimo politika? Aš buvau Seimo narys 12 metų buvau ir mes niekaip negalėjome to padaryti. Kodėl? Mikalojus Konstantinas Čiurlionis savo paveiksle „Preliudas“ pavaizdavo apšviestą Vytį, skriejantį virš Vilniaus. Apie tai svajojo ir Lietuvos partizanai, ir visi. Juk „Laisvės karys“ Kaune, ar ne? Vytis – Vilniuje. Ar tai blogai? Tai yra gerai.

Aš perskaitau dvi eilutes, savo mamos Pandėlio mokyklos mokinės Dianos Gaškaitės, prieš juos susprogdinant Rokiškio rajone bunkeryje, porą eilučių: „O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės.“