Lietuvių bendruomenės atstovo Klivlende Mariaus Juodišiaus kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime
2019 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai
Seimo kanceliarijos nuotr. (autorė Džoja Gunda Barysaitė)
Gerbiama Lietuvos Prezidente, gerbiami Seimo ir Vyriausybės nariai, mieli politiniai kaliniai, tremtiniai, jų artimieji ir visi šio minėjimo dalyviai.
Ankstyvas 1945 m. birželio 14 d. rytas prie Aleksoto šlaito – Hariso gatvė, numeris septintas. Kaip per visą Lietuvą, tą baisų rytą atvažiuoja enkavedistai su sąrašais ir ginklais rankose. Atvažiavo ištremti Kazio Ivanausko šeimą – Kazį, žmoną Martą ir devynerių metų dvynes Izoldą ir Ireną. Išsigandę namo gyventojai aiškina, kad Kazio ir šeimos nėra. „Kur jie?“ „Vokietijoj“. „O kaip, kaip jie Vokietijoj?“
Atsukam laiką gerą pusmetį. Kazys, dirbdamas saugume, dar prieš dešimt metų sekė komunistus ir jo pastangomis keli buvo suimti ir įkalinti. Kartą buvo pašautas. Rūpėjo jam jauna šeima namuose, tai ėmėsi saugesnio darbo Lietuvos pašte. Bet dabar kaliniai rusų išleisti ir Kazys sekamas. Dukart buvo pakviestas į apklausinėjimus. Tais laikais buvo patarta trečio nelaukti. Kazio žmona buvo vokietė ir Vokietija priėmė šeimą į repatrijavimo programą. Tuoj po Naujųjų metų, 1941 metais, Ivanauskų šeima pasitraukė iš Lietuvos. Prie Eitkūnų rusų kariai sustabdė traukinį. Užrakinę vagonus iš lauko pusės, perėjo tikrindami keleivių dokumentus. Tie su lietuviškom pavardėm buvo iš traukinio pašalinti. Dėka švento žmogaus patarimo, ta dieną keliavo ne Kazys Ivanauskas, bet Casimir Ivanovski. Šeima išbuvo lagery Lenkijoje, Ilavos mieste, iki tos vasaros.
Grįžtant prie to lemtingo ryto – enkavedistai, neradę Kazio ir šeimos, įpykę nutarė tremti visą likusią Ivanauskų šeimą – tėvus Kasperį ir Anelę, brolį Mikalojų ir sesę Stasę. Paskyrė laiko pasiruošti ir paliko šeimą. Motina Anelė buvo labai maldinga. Lauke, prie namo buvo stulpelis – ant jo prisegė Švenčiausios Seselės Faustinos Gailestingojo Jėzaus paveikslėlį. Visa šeima ant lagaminų virtuvėje prisėdę laukė, meldėsi, kalbėjo rožančių. Po kurio laiko sunkvežimiu privažiavo enkavedistas. Išlipęs prie namo ėmė dairytis į namą, į dokumentus ir atgal. Kažkas jam susimaišė ir po minutės įsėdo į gruzoviką ir nuvažiavo. Nebesugrįžo. Po 7 dienų prasidėjo Vokietijos karas su Rusija.
Vokietijos okupacijos laiku močiutė Anelė perdavė tą paveikslėlį anūkei Izoldai. Ji tą paveikslėlį su savim visur turėjo. Vokietijoje šeima vis traukėsi toliau nuo rusų okupuotų žemių. Vakarų frontas artėjo – dažnai krito bombos. Erfurto mieste namas, kuriame jie gyveno, buvo bombų susprogdintas. Pagaliau Kazys su žmona ir dukromis pabaigė pabėgėlio kelionę Jungtinėse Amerikos Valstijose, Klivlendo mieste.
Ivanauskų šeima liko išardyta. Kazys mirė 1966 metais, o Gailestingo Jėzaus paveikslėlį jo dukra Izolda perdavė savo dukrai – mano seseriai. Ji tą paveikslėlį prisiminimui ir šiandien vis turi su savimi. Mes čia esame dėka visokių stebuklų. Ar atpažįstame juos? Ar švenčiame juos? Ar pasidaliname su kitais? Jei netikime stebuklais – ar gali būti vilties?
Pernai porą dienų po Kalėdų palaidojom Kalifornijoje mano tetą Oną. Ji buvo paskutinis ryšys su mano tėvo karta. Po laidotuvių pusseserė pareiškė, kad prieš mirdama mama jai įdavė dienoraštį, kurį ji pradėjo rašyti, kai buvo 16-os metų pabėgėlė karo pabaigoje. Dienoraštis – virš 170 puslapių. Leiskite pasidalinti su jumis keleta ištraukų.
Pirmas puslapis pradedamas prisiminimais – jos pirmos eilės: „Jaunystė – koks gražus gyvenimo laikotarpis, koks laimingas žmogus jaučiasi jaunystėje, pačiame gyvenimo žydėjime, kaip jaunutis augalėlis trokšta saulės, taip jaunas žmogus trokšta gyvenimo, gyvenimo, kuris jam atneša laimės. Bet ne visiems yra skirta laimingai tą jaunystę pergyventi…“
Tuo metu teta buvo 16-os metų. Jos mama ilgai sirgo, mirė 1940 metų vasarą, kai tetai buvo tik 11 metų. O dabar pabėgėlė be brolių, viena su tėvu, nors ir lageriuose, dažnai atskirti.
Po Velykų 1945 metais ji rašo: „Taip ir prabėgo nejučiomis mūsų taip laukta pavasario šventė. Praleidome ją ne savo krašte, toli nuo tėvynės, toli nuo savųjų, prie to galingo Dunojaus, kuris Lietuvoje tik retkarčiais buvo dainuojamas, o dabar ne kartą jo krantais vaikščiojame. Būtų tas Dunojus daug gražesnis ir tos šventės daug malonesnės, ir ta tremtinio dalis daug lengvesnė, jei žinotume ką apie savuosius. O dabar kaip šalta gyvenimo ranka išplėšė iš mano širdies laimę. Mano švenčių diena ypač liūdna, ir ilgesys surakinęs širdį – kur mano artimieji, kur mano broliai, kodėl likimas nulėmė, kodėl žmogus turi liūdėti?“
Apie kapines Vokietijoje ji taip rašė: „Po pietų nuėjome ant kapų. Čia tai tikra mirusiųjų karalystė, nepaprastai gražiai sutvarkyti kapai – gėlių kaip danguje, ir įvairiaspalvės žvakutės, kurių žiba milijonai, sudaro tiesiog dangų, daug žmonių eina aplankyti savo giminių, jie laimingi radę savųjų kapus, o mes vaikščiojame po kapus, žvalgomės, lyg ieškodami ko, ir veltui. Mes nerandame nė vieno, kuriame ilsėtųsi mūsiškis. Dievas žino, jei jie mirę, kas lanko jų kapus, kas puošia gėlėmis ir maldomis.“
Po karo, rašė: „Karas pasaulyje pasibaigė, tik mano širdyje skausmai vargu ar kada pasibaigs, nes gyventi svetimoje šaly be savųjų taip be galo ilgu ir liūdna, o apie tėvynės laisvę dar niekas nė nekalba. Turbūt, kad dar ne greit teks mums ją pamatyti, o gal visą amžių teks svetimoje šalyje bastytis.“ Kai atvyko į Brukliną 1949 metais, atvėrusi viršelį parašė ir trimis šauktukais pažymėjo: „Pasaulis platus, gyvenimas žiaurus. Laimę mes atrasime tik tėviškės laukuos!!!“
Po daug metų, kai atsirado galimybė aplankyti okupuotą Lietuvą, ir vėliau, po nepriklausomybės atkūrimo, tetos vaikai jos vis klausdavo, kodėl negrįžta į mylimą gimtinę. Jos atsakymas vis būdavo tas pats: „Per skaudu, vaikeliai. Per skaudu.“
Praėjusį sekmadienį Klivlendo lietuviai kartu su latvių ir estų bendruomenėmis kaip ir kasmet paminėjo Gedulo ir vilties dieną – tremtinių ir politinių kalinių aukas. Dalyvių skaičius, deja, kasmet mažėja, prisiminimai išnyksta. Ta istorija po truputį pradingsta.
Džiaugiamės, kad „Misija Sibiras“ akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“ šiais metais pasiekė Amerikos krantus. Vašingtone šiandien 12 valandą bus skaitomi Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių vardai ir jų likimai. Turiu viltį, kad kitais metais šią akciją galės įvykdyti ir kituose Amerikos miestuose.
Pas mus Klivlende, Rūtos Degutienės iniciatyva, pradėtas ir dabar Andriaus Dunduro prižiūrimas Klivlendo kultūros dokumentavimo centras renka, išsaugo ir pateikia įvairią istorinę medžiagą, susijusią su Klivlendo lietuviais. Centro sandėlyje – per 11 tūkst. objektų: knygų, žurnalų, rankraščių, garso įrašų.
Atvyksta iš Lietuvos mokslininkų, knygų rašytojų, istorijos mėgėjų. Tokius archyvus išlaiko ir kitos lietuvių kolonijos Amerikoje. Bet jeigu ta informacija nebus išsaugota ir gyvųjų liudytojų prisiminimai nebus skatinami kaip nors įamžinti, to laikotarpio mūsų išgyvenimai pradings.
Prisimenu, kai po laidotuvių su pussesere kartu ašarotomis akimis skaitėme tetos dienoraštį, širdyje pajaučiau, kaip jaunos pabėgėlės mintys, troškimai, baimės, kaip seniai užkastos į paviršių prasistūmusios sėklos, vėl gyvos, dygsta ir prašo saulės. Palaistykime. Turi augti.
Ačiū už progą išklausyti jūsų prasmingus žodžius, prisiminimus, pasakojimus. Jūs ištarėte, aš išgirdau. Mes įpareigoti išsaugoti. Ačiū.
Nerijus Vėta