Lietuvių bendruomenės atstovo Klivlende Mariaus Juodišiaus kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime

2019 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (autorė Džoja Gunda Barysaitė)

Ger­bia­ma Lie­tu­vos Pre­zi­den­te, ger­bia­mi Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės na­riai, mie­li po­li­ti­niai ka­li­niai, trem­ti­niai, jų ar­ti­mie­ji ir vi­si šio mi­nė­ji­mo da­ly­viai.

Anks­ty­vas 1945 m. bir­že­lio 14 d. ry­tas prie Alek­so­to šlai­to – Ha­ri­so gat­vė, nu­me­ris sep­tin­tas. Kaip per vi­są Lie­tu­vą, tą bai­sų ry­tą at­va­žiuo­ja en­ka­ve­dis­tai su są­ra­šais ir gin­klais ran­ko­se. At­va­žia­vo iš­trem­ti Ka­zio Iva­naus­ko šei­mą – Ka­zį, žmo­ną Mar­tą ir de­vy­ne­rių me­tų dvy­nes Izol­dą ir Ire­ną. Iš­si­gan­dę na­mo gy­ven­to­jai aiš­ki­na, kad Ka­zio ir šei­mos nė­ra. „Kur jie?“ „Vo­kie­ti­joj“. „O kaip, kaip jie Vo­kie­ti­joj?“

At­su­kam lai­ką ge­rą pus­me­tį. Ka­zys, dirb­da­mas sau­gu­me, dar prieš de­šimt me­tų se­kė ko­mu­nis­tus ir jo pa­stan­go­mis ke­li bu­vo su­im­ti ir įka­lin­ti. Kar­tą bu­vo pa­šau­tas. Rū­pė­jo jam jau­na šei­ma na­muo­se, tai ėmė­si sau­ges­nio dar­bo Lie­tu­vos paš­te. Bet da­bar ka­li­niai ru­sų iš­leis­ti ir Ka­zys se­ka­mas. Du­kart bu­vo pa­kvies­tas į ap­klau­si­nė­ji­mus. Tais lai­kais bu­vo pa­tar­ta tre­čio ne­lauk­ti. Ka­zio žmo­na bu­vo vo­kie­tė ir Vo­kie­ti­ja pri­ėmė šei­mą į re­pat­ri­ja­vi­mo pro­gra­mą. Tuoj po Nau­jų­jų me­tų, 1941 me­tais, Iva­naus­kų šei­ma pa­si­trau­kė iš Lie­tu­vos. Prie Eit­kū­nų ru­sų ka­riai su­stab­dė trau­ki­nį. Už­ra­ki­nę va­go­nus iš lau­ko pu­sės, per­ėjo tik­rin­da­mi ke­lei­vių do­ku­men­tus. Tie su lie­tu­viš­kom pa­var­dėm bu­vo iš trau­ki­nio pa­ša­lin­ti. Dė­ka šven­to žmo­gaus pa­ta­ri­mo, ta die­ną ke­lia­vo ne Ka­zys Iva­naus­kas, bet Ca­si­mir Iva­nov­ski. Šei­ma iš­bu­vo la­ge­ry Len­ki­jo­je, Ila­vos mies­te, iki tos va­sa­ros.

Grįž­tant prie to lem­tin­go ry­to – en­ka­ve­dis­tai, ne­ra­dę Ka­zio ir šei­mos, įpy­kę nu­ta­rė trem­ti vi­są li­ku­sią Iva­naus­kų šei­mą – tė­vus Kas­pe­rį ir Ane­lę, bro­lį Mi­ka­lo­jų ir se­sę Sta­sę. Pa­sky­rė lai­ko pa­si­ruoš­ti ir pa­li­ko šei­mą. Mo­ti­na Ane­lė bu­vo la­bai mal­din­ga. Lau­ke, prie na­mo bu­vo stul­pe­lis – ant jo pri­se­gė Šven­čiau­sios Se­se­lės Faus­ti­nos Gai­les­tin­go­jo Jė­zaus pa­veiks­lė­lį. Vi­sa šei­ma ant la­ga­mi­nų vir­tu­vė­je pri­sė­dę lau­kė, mel­dė­si, kal­bė­jo ro­žan­čių. Po ku­rio lai­ko sunk­ve­ži­miu pri­va­žia­vo en­ka­ve­dis­tas. Iš­li­pęs prie na­mo ėmė dai­ry­tis į na­mą, į do­ku­men­tus ir at­gal. Kaž­kas jam su­si­mai­šė ir po mi­nu­tės įsė­do į gru­zo­vi­ką ir nu­va­žia­vo. Ne­be­su­grį­žo. Po 7 die­nų pra­si­dė­jo Vo­kie­ti­jos ka­ras su Ru­si­ja.

Vo­kie­ti­jos oku­pa­ci­jos lai­ku mo­čiu­tė Ane­lė per­da­vė tą pa­veiks­lė­lį anū­kei Izol­dai. Ji tą pa­veiks­lė­lį su sa­vim vi­sur tu­rė­jo. Vo­kie­ti­jo­je šei­ma vis trau­kė­si to­liau nuo ru­sų oku­puo­tų že­mių. Va­ka­rų fron­tas ar­tė­jo – daž­nai kri­to bom­bos. Er­fur­to mies­te na­mas, ku­ria­me jie gy­ve­no, bu­vo bom­bų su­sprog­din­tas. Pa­ga­liau Ka­zys su žmo­na ir duk­ro­mis pa­bai­gė pa­bė­gė­lio ke­lio­nę Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se, Kliv­len­do mies­te.

Iva­naus­kų šei­ma li­ko iš­ar­dy­ta. Ka­zys mi­rė 1966 me­tais, o Gai­les­tin­go Jė­zaus pa­veiks­lė­lį jo duk­ra Izol­da per­da­vė sa­vo duk­rai – ma­no se­se­riai. Ji tą pa­veiks­lė­lį pri­si­mi­ni­mui ir šian­dien vis tu­ri su sa­vi­mi. Mes čia esa­me dė­ka vi­so­kių ste­buk­lų. Ar at­pa­žįs­ta­me juos? Ar šven­čia­me juos? Ar pa­si­da­li­na­me su ki­tais? Jei ne­ti­ki­me ste­buk­lais – ar ga­li bū­ti vil­ties?

Per­nai po­rą die­nų po Ka­lė­dų pa­lai­do­jom Ka­li­for­ni­jo­je ma­no te­tą Oną. Ji bu­vo pas­ku­ti­nis ry­šys su ma­no tė­vo kar­ta. Po lai­do­tu­vių pus­se­se­rė pa­reiš­kė, kad prieš mir­da­ma ma­ma jai įda­vė die­no­raš­tį, ku­rį ji pra­dė­jo ra­šy­ti, kai bu­vo 16-os me­tų pa­bė­gė­lė ka­ro pa­bai­go­je. Die­no­raš­tis – virš 170 pus­la­pių. Leis­ki­te pa­si­da­lin­ti su ju­mis ke­le­ta iš­trau­kų.

Pir­mas pus­la­pis pra­de­da­mas pri­si­mi­ni­mais – jos pir­mos ei­lės: „Jau­nys­tė – koks gra­žus gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pis, koks lai­min­gas žmo­gus jau­čia­si jau­nys­tė­je, pa­čia­me gy­ve­ni­mo žy­dė­ji­me, kaip jau­nu­tis au­ga­lė­lis trokš­ta sau­lės, taip jau­nas žmo­gus trokš­ta gy­ve­ni­mo, gy­ve­ni­mo, ku­ris jam at­ne­ša lai­mės. Bet ne vi­siems yra skir­ta lai­min­gai tą jau­nys­tę per­gy­ven­ti…“

Tuo me­tu te­ta bu­vo 16-os me­tų. Jos ma­ma il­gai sir­go, mi­rė 1940 me­tų va­sa­rą, kai te­tai bu­vo tik 11 me­tų. O da­bar pa­bė­gė­lė be bro­lių, vie­na su tė­vu, nors ir la­ge­riuo­se, daž­nai at­skir­ti.

Po Ve­ly­kų 1945 me­tais ji ra­šo: „Taip ir pra­bė­go ne­ju­čio­mis mū­sų taip lauk­ta pa­va­sa­rio šven­tė. Pra­lei­do­me ją ne sa­vo kraš­te, to­li nuo tė­vy­nės, to­li nuo sa­vų­jų, prie to ga­lin­go Du­no­jaus, ku­ris Lie­tu­vo­je tik ret­kar­čiais bu­vo dai­nuo­ja­mas, o da­bar ne kar­tą jo kran­tais vaikš­čio­ja­me. Bū­tų tas Du­no­jus daug gra­žes­nis ir tos šven­tės daug ma­lo­nes­nės, ir ta trem­ti­nio da­lis daug leng­ves­nė, jei ži­no­tu­me ką apie sa­vuo­sius. O da­bar kaip šal­ta gy­ve­ni­mo ran­ka iš­plė­šė iš ma­no šir­dies lai­mę. Ma­no šven­čių die­na ypač liūd­na, ir il­ge­sys su­ra­ki­nęs šir­dį – kur ma­no ar­ti­mie­ji, kur ma­no bro­liai, ko­dėl li­ki­mas nu­lė­mė, ko­dėl žmo­gus tu­ri liū­dė­ti?“

Apie ka­pi­nes Vo­kie­ti­jo­je ji taip ra­šė: „Po pie­tų nu­ė­jo­me ant ka­pų. Čia tai tik­ra mi­ru­sių­jų ka­ra­lys­tė, ne­pa­pras­tai gra­žiai su­tvar­ky­ti ka­pai – gė­lių kaip dan­gu­je, ir įvai­rias­pal­vės žva­ku­tės, ku­rių ži­ba mi­li­jo­nai, su­da­ro tie­siog dan­gų, daug žmo­nių ei­na ap­lan­ky­ti sa­vo gi­mi­nių, jie lai­min­gi ra­dę sa­vų­jų ka­pus, o mes vaikš­čio­ja­me po ka­pus, žval­go­mės, lyg ieš­ko­da­mi ko, ir vel­tui. Mes ne­ran­da­me nė vie­no, ku­ria­me il­sė­tų­si mū­siš­kis. Die­vas ži­no, jei jie mi­rę, kas lan­ko jų ka­pus, kas puo­šia gė­lė­mis ir mal­do­mis.“

Po ka­ro, ra­šė: „Ka­ras pa­sau­ly­je pa­si­bai­gė, tik ma­no šir­dy­je skaus­mai var­gu ar ka­da pa­si­baigs, nes gy­ven­ti sve­ti­mo­je ša­ly be sa­vų­jų taip be ga­lo il­gu ir liūd­na, o apie tė­vy­nės lais­vę dar nie­kas nė ne­kal­ba. Tur­būt, kad dar ne greit teks mums ją pa­ma­ty­ti, o gal vi­są am­žių teks sve­ti­mo­je ša­ly­je bas­ty­tis.“ Kai at­vy­ko į Bruk­li­ną 1949 me­tais, at­vė­ru­si vir­še­lį pa­ra­šė ir tri­mis šauk­tu­kais pa­žy­mė­jo: „Pa­sau­lis pla­tus, gy­ve­ni­mas žiau­rus. Lai­mę mes at­ra­si­me tik tė­viš­kės lau­kuos!!!“

Po daug me­tų, kai at­si­ra­do ga­li­my­bė ap­lan­ky­ti oku­puo­tą Lie­tu­vą, ir vė­liau, po ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo, te­tos vai­kai jos vis klaus­da­vo, ko­dėl ne­grįž­ta į my­li­mą gim­ti­nę. Jos at­sa­ky­mas vis bū­da­vo tas pats: „Per skau­du, vai­ke­liai. Per skau­du.“

Pra­ėju­sį sek­ma­die­nį Kliv­len­do lie­tu­viai kar­tu su lat­vių ir es­tų ben­druo­me­nė­mis kaip ir kas­met pa­mi­nė­jo Ge­du­lo ir vil­ties die­ną – trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių au­kas. Da­ly­vių skai­čius, de­ja, kas­met ma­žė­ja, pri­si­mi­ni­mai iš­nyks­ta. Ta is­to­ri­ja po tru­pu­tį pra­dings­ta.

Džiau­gia­mės, kad „Mi­si­ja Si­bi­ras“ ak­ci­ja „Iš­tark, iš­girsk, iš­sau­gok“ šiais me­tais pa­sie­kė Ame­ri­kos kran­tus. Va­šing­to­ne šian­dien 12 va­lan­dą bus skai­to­mi Lie­tu­vos trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių var­dai ir jų li­ki­mai. Tu­riu vil­tį, kad ki­tais me­tais šią ak­ci­ją ga­lės įvyk­dy­ti ir ki­tuo­se Ame­ri­kos mies­tuo­se.

Pas mus Kliv­len­de, Rū­tos De­gu­tie­nės ini­cia­ty­va, pra­dė­tas ir da­bar An­driaus Dun­du­ro pri­žiū­ri­mas Kliv­len­do kul­tū­ros do­ku­men­ta­vi­mo cen­tras ren­ka, iš­sau­go ir pa­tei­kia įvai­rią is­to­ri­nę me­džia­gą, su­si­ju­sią su Kliv­len­do lie­tu­viais. Cen­tro san­dė­ly­je – per 11 tūkst. ob­jek­tų: kny­gų, žur­na­lų, ran­kraš­čių, gar­so įra­šų.

At­vyks­ta iš Lie­tu­vos moks­li­nin­kų, kny­gų ra­šy­to­jų, is­to­ri­jos mė­gė­jų. To­kius ar­chy­vus iš­lai­ko ir ki­tos lie­tu­vių ko­lo­ni­jos Ame­ri­ko­je. Bet jei­gu ta in­for­ma­ci­ja ne­bus iš­sau­go­ta ir gy­vų­jų liu­dy­to­jų pri­si­mi­ni­mai ne­bus ska­ti­na­mi kaip nors įam­žin­ti, to lai­ko­tar­pio mū­sų iš­gy­ve­ni­mai pra­dings.

Pri­si­me­nu, kai po lai­do­tu­vių su pus­se­se­re kar­tu aša­ro­to­mis aki­mis skai­tė­me te­tos die­no­raš­tį, šir­dy­je pa­jau­čiau, kaip jau­nos pa­bė­gė­lės min­tys, troš­ki­mai, bai­mės, kaip se­niai už­kas­tos į pa­vir­šių pra­si­stū­mu­sios sėk­los, vėl gy­vos, dygs­ta ir pra­šo sau­lės. Pa­lais­ty­ki­me. Tu­ri aug­ti.

Ačiū už pro­gą iš­klau­sy­ti jū­sų pras­min­gus žo­džius, pri­si­mi­ni­mus, pa­sa­ko­ji­mus. Jūs iš­ta­rė­te, aš iš­gir­dau. Mes įpa­rei­go­ti iš­sau­go­ti. Ačiū.