Prie Vilniaus televizijos bokšto sužeisto Roberto Gradausko kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

2020 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos (aut. Olga Posaškova) nuotrauka

Laba diena, gerbiamas Prezidente, Seimo Pirmininke, gerbiami ministrai, garbūs svečiai, žuvusiųjų artimieji.

Taip, tą lemtingą naktį man buvo 21 metai. Dabar mes turime 29 metus praėjusius po tų įvykių. Ką norėčiau pasakyti? Norėčiau pasakyti, kad daug gražaus laiko prabėgo, mūsų valstybės kelias buvo vingiuotas, bet tai bet kuriuo atveju buvo mūsų nueitas kelias, Lietuvos žmonių, tai ne okupantų nuvestas, o mūsų pačių nueitas, nesvarbu kaip, bet tai buvo mūsų žingsniai. Ką aš šiandien galėčiau pasakyti savo sūnui, kuriam dabar yra irgi 21 metai, aš jam tarčiau: „Pasižiūrėkite žuvusiųjų gimimo metus, kiek jiems metų buvo tada, 1991 metų sausio 13-ąją. 22, 28, 17, 24, 21, 17, 24, 21, 20“. Atsiprašau, truputį jaudinuosi dėl to, kad nesu pratęs kalbėti. Ką tai reiškia? Tas mūsų valstybės nueitas kelias, 29 metai, ir tos vertybės, kurios buvo dabar ir ko mums reikia šiandien. Mes rinkomės Sausio 13-ąją kiekvienas atskirai turėdamas savo kažkokį motyvą. Kažkas namuose galvojo apie Lietuvą, buvo mintimis apie laisvę, kažkas savo mintis realizavo žodžiu, tie žodžiai kažką padrąsino, kažkas padrąsintas atvažiavo prie Vilniaus, kažkas atvažiavo prie Kauno. Sausio naktį tautos bendra mintis, bendros pastangas išsiliejo tuo, kuo mes tapome, tai yra atvažiavo tankai ir tauta sustojo prie televizijos bokšto kaip vienas kūnas, mes stovėjome taip, tarsi vienas kitą jaustume taip, kaip savo kūno dalį. Susikibome rankomis ir minties pasitraukti kur nors į šoną nebuvo. Atvažiavo tankai, išsirikiavo prieš mus, didelis variklių gausmas užmušė visas mintis, jauti kaip po kojomis dreba žemė, matai išsirikiavusius kareivius ir neturi jokių minčių, kad tu iš čia gali išeiti sveikas ar dar kaip nors pasitraukti. Tai yra priekyje tavęs priešas, už tavęs žmonių viltis ta, kurią tau suteikia visi Lietuvos žmonės. Tuo metu negali pasitraukti, tiesiog lauki, stovi ir turi atlikti tai, ką tikiesi padaryti ir ko iš tavęs tikisi. Ką mes galime pasakyti dabartiniam jaunimui, savo jaunuoliams? Mumis tuo metu pasitikėjo, mes Sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto, prie Konarskio atstovėjome, nepasitraukėme, mes davėme aiškų įrodymą kaip bus, jeigu kas nors išdrįs pulti mūsų parlamentą. Aš tikiuosi, kad parlamente buvę žmonės irgi galėjo puikiausiai jausti tą tautos palaikymą ir žinoti, kad niekas nepasitrauks. Jeigu čia atvažiuos, žmonės pasirengę yra mirti ne tik kad už Tėvynę, bet ir jus, čia esančius salės viduje. Tai yra, buvo tautos sprendimas ir jis buvo labai aiškus. Vienybė ir mūsų susitelkimas buvo raktas į tolimesnius įvykius ir tai, ką mes pasiekėme ir turime šiandieną. Tarptautinė visa istorija rodo, kad blogis niekur nedingo – tankai pasitraukė, bet interesai, piktų valstybių kėslai išlikę. Pasižiūrėkite, Gruzija buvo prieš Sausio 13-ąją, Gruzija buvo po Sausio 13-osios. Kiti įvykiai – Ukraina. Imkime netgi Sausio 13-osios naktį Iraką. Kiek karų per tą 29 metų laikotarpį praėjo per tą Iraką. Tai yra pasaulis velkasi savo pyktyje, ambicijose, imperialistinėse užgaidose užimti, atimti, o savybės, kurios leidžia mums išlikti nepriklausomiems ir laisviems, išlieka iki šiol. Tai yra laisvės troškimas, drąsi svajonė, drąsiai siekti ir svarbiausia – pasitikėti vienas kitu taip, kaip mes pasitikėdavome Sausio 13-ąją sustoję, susikabinę rankomis vienas su kitu. Taip, kaip mes tikėjome čia esančiais salėje, kad mes stovime ne tik kad dėl Lietuvos ir dėl jūsų, mes visi stovime dėl to paties.

Lygiai tų pačių savybių reikia ir dabartiniam jaunimui ir mums, žiūrintiems į savo jaunimą. Aš pasakyčiau jaunuoliui arba sūnui, kuriam dabar irgi 21 metai, kaip sakiau prieš tai, aš pasitikiu tavim, pasitikiu, kad tu apginsi Lietuvą, tu ją kursi, ją puoselėsi ir vystysi taip, kad mes tavimi ir jumis, jaunoji karta, galėtume didžiuotis. Ačiū.