Tinklalaidėje „Seimo dažnis“ – diskusija apie Sausio 13-osios įvykius

2020 m. sausio 13 d.

„Jei SSRS būtų turėjusi aiškų karinės intervencijos planą, jis būtų pavykęs, tačiau pati sovietinė kariuomenė nežinojo, ką konkrečiai turėtų vykdyti, koks jų tikslas“, –diskutuodamas su istoriku dr. Artūru Svarausku ir Seimo nariu, karo istoriku dr. Valdu Rakučiu tinklalaidėje „Seimo dažnis“ teigė Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys.

A. Svarauskas: Sakoma, kiekviena karta turi vis kitokį praeities suvokimą: laiko perspektyva kinta, įgalina žmogų keisti savo pažiūras – kai ką prisiminti, kai ką pamiršti. Taigi, turėdamas mintyje šį faktorių, norėčiau paklausti, kaip jūs 1990–1991 metais suvokėte esamus procesus, ką jie jums anuomet reiškė?

V. Rupšys: Visų pirma, dėkoju už kvietimą dalyvauti šioje diskusijoje. Konkrečių realijų suvokimas, vertinimas bėgant metams, be abejo, keičiasi. Anuomet mano požiūris į kalbamus įvykius buvo kitoks nei šiandien. Visgi laikas nepakeitė mano supratimo apie tai, kokiu tikslu mes tuomet gynėmės, kovojome – dėl Nepriklausomybės. Ir šiandien yra išlikęs supratimas, kad mes siekėme apginti tai, kas mums priklausė, apie ką svajojome ir ką įteisinome Kovo 11-ąją; jautėme, kad sprendimai, priimti tądien, atstovavo mūsų tautos interesams.

Sausio įvykių sąsajos su tarpukariu

A. Svarauskas: Norėčiau kreiptis į gerbiamą Valdą. Seime yra paruoštas, mano supratimu, taiklus logotipas – „Apgintai Laisvei – 30“. Ar jūs 1991 metais suvokėte, kad tauta apgynė Laisvę? Ar jautėte, kad jūsų asmeninė laisvė tuo metu buvo apginta?

 V. Rakutis: Na, aš gal pradėsiu nuo istorinio fakto. Kai žmonėms, visą sausio 13-osios dieną ir naktį prastovėjusiems čia, prie Seimo rūmų, Aleksandras Abišala pasakė eiti namo, mes su draugu įsėdome į autobusą. Garbaus amžiaus moteris kaip tik mūsų paklausė: „Vaikeliai, ar supratot, kas čia šiandien įvyko?“ Tada mes pirmą kartą apie tai susimąstėme, įvertinome tiek teigiamą, tiek neigiamą įvykių reikšmę. Visas laikotarpis nuo 1990 m. buvo kupinas netikrumo, nedrąsių žingsnių, tarptautinio pripažinimo laukimo, Maskvos jėgų intensyvėjimo. Iš aplinkoje tvyrančios energijos galima buvo justi, kad kažkas visgi dar įvyks. Tai buvo akivaizdu ir 1990-ųjų gruodį, taip pat, aišku, pirmosiomis 1991-ųjų sausio dienomis, kai įtampa pradėjo pastebimai augti. Visi suprato, kad artėja išbandymas, na, o jam ištikus žmonės turėjo priimti sprendimą: susieti ar ne savo gyvenimą su Lietuvos valstybės likimu. Taigi, suvokimas, kad įvyks / vyksta kai kas svarbaus, buvo. Galima sakyti, jis išliko iki pat pučo, kai pati aplinka, realijų atoveiksmiai tą patvirtino. Manau, kova už Laisvę prasideda 1991-ųjų sausio mėnesį, o baigiasi pučo metu. Beje, kadangi anuomet 1918 metų istorija buvo itin aktuali, gaji, žmonės įžvelgė jos sąsajas su esamu metu, tai bandė elgtis panašiai.

A. Svarauskas: Kyla neišvengiamas klausimas: minėjote, kad žmonės pasirinko stovėti prie parlamento, kitų valstybinių institucijų net raginami skirstytis. Na, o 1940-aisiais birželio 15-ąją situacija buvo visiškai priešinga. Priminsime klausytojams, kad 1940 m. birželio 15-ają SSRS kariuomenė peržengė Lietuvos sieną, prasidėjo okupacija. Tuo metu didesnės piliečių iniciatyvos gintis kaip ir nebuvo. Štai 1991-aisiais beginkliai žmonės patys nusprendė pasipriešinti. Kaip tą paaiškintumėte?

V. Rakutis: Visų pirma, 1940-aisiais visuomenė nebuvo informuota: jie prisimena tik netikėtai išvydę gatvėmis važiuojančius tankus. Dabar mes jau žinome apie paskutinius vykusius posėdžius, gautus ultimatumus, bet anuomet viskas įvyko per vieną naktį: vakare paskelbtas ultimatumas, ryte jau miestuose važinėja tankai. Visuomenės dauguma negalėjo to nuspėti, taigi, nepavyko staigiai sureaguoti. Na, o 1991-aisiais metais, mums jau pergyvenus Nepriklausomybės metus, žmonės buvo pasijautę laisvos valstybės gyventojais. Svarbu paminėti dar vieną aspektą – žmonės nebenorėjo atgal į sovietmetį. Jiems, pilnais plaučiais įkvėpus laisvės, kyla polinkis rizikuoti – nesinori būti vėl suvaržomiems. Visada sakau, kad sausio įvykiuose dalyvavo sovietinė visuomenė, taigi, galima teigti, ji troško permainų. Buvo už ką kovoti, o tai ir paskatino daugumą padaryti asmeninį sprendimą bei stoti ginti to, kas jiems priklausė.

A. Svarauskas: Norėčiau kreiptis į kariuomenės vadą. Gerbiamas Valdas minėjo, kad visuomenė susirinko savo iniciatyva. Jūs kaip tik 1990-aisiais lapkritį davėte priesaiką Lietuvos valstybei ir pradėjote tarnybą krašto apsaugos sistemoje. Kokia tuo metu buvo krašto apsaugos sistemos padėtis? Juk štai prie svetimos kariuomenės ėmė kurtis savos šalies pajėgos. Kokius iššūkius šis faktorius kėlė minėtajai sistemai?

V. Rupšys: Tęsiant profesoriaus mintį, taip, sausio įvykiai neatsirado iš niekur, tam buvo susiklosčiusios aplinkybės. Galų gale, galiu tik paantrinti profesoriui – visuomenė buvo psichologiškai pasirengusi, numanė, kad kažkas turėtų įvykti, tik nežinojo kas. Žmonės buvo pasiruošę reaguoti į įvykius, kurie prieštarautų mūsų Nepriklausomybės siekiams. Parengties gynybai suintensyvėjimas pastebimas jau 1990-ųjų metų pabaigoje, kai Lietuvos Aukščiausioji Taryba, Vyriausybė suprato, kad reikalingos bent kokios nors ginkluotosios pajėgos. Jų veikla parodytų, kad kontroliuojamos sienos, užtikrinama viešoji tvarka, galų gale, kad būtų ryškus garbės paradinis vienetas, kuris teiktų galimybę priimti kitų valstybių vadovus. 1990-ųjų metų rudenį atitinkamais teisės aktais buvo patvirtinta, kad reikia atkurti šias reikšmingas institucijas. Viskas prasidėjo nuo Valstybės sienos apsaugos tarnybos, anuometinio Pasienio departamento, atkūrimo. Į šią tarnybą buvo pradėti rinkti pirmieji savanoriai, aš buvau vienas iš jų. Tada, kaip jūs minėjote, 1990 m. lapkričio 11-ąją prisiekiau Lietuvos valstybei. Antrą kartą, tik jau Aukščiausiajai Tarybai, teko prisiekti 1991-ųjų naktį iš 11-osios į 12-ąją. Taigi, buvo sunkumų, žmonių prisijungimas į tokias struktūras buvo lemtas resursų profesionalioms pajėgoms formuoti stokos. Svarbu paminėti, kad sienos gynyba tuomet daugiau buvo tik simbolinis aktas, mes siekėme parodyti, kad ją kontroliuojame. Pastatėme postus ties sienomis su buvusiomis SSRS valstybėmis, žinoma, buvome beginkliai, demonstravome, kad kontroliuojame eismą, vykdome kitas būtinas patikras. Visgi sieną su Lenkija kontroliavo SSRS pasienio pajėgos. Tai buvo viena probleminių sričių. Visgi, galiu pasakyti, kad sausio įvykiai paskatino kariuomenės kūrimąsi, lėmė tiek reguliariosios kariuomenės, tuometinės Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos, atsiradimą, tiek Lietuvos policijos pajėgų formavimąsi. Taigi, periodas nuo sausio 13-osios iki rugpjūčio pučo pabaigos skatino suvokti, kad mums būtinos ginkluotosios pajėgos, mes be jų neišsiversime, norėdami apginti bei išlaikyti Nepriklausomybę. Vėlgi galėčiau rasti paralelių su profesoriaus įžvalga apie 1918-uosius – juk po Vasario 16-osios taip pat nebuvo supratimo apie ginkluotųjų pajėgų įsteigimo būtinybę, prireikė bene pusmečio, kad tas būtų suvokta. Taip ir šioje situacijoje aplinkybės paskatino susimąstyti apie kariuomenės struktūrų organizavimo būtinybę.

M. Gorbačiovo vaidmuo

A. Svarauskas: Noriu kreiptis į gerbiamą Valdą bei konkrečiai aptarti sausio įvykius. Nekyla abejonės, kad tam tikros jėgos norėjo organizuoti perversmą Lietuvoje. Šis procesas prasidėjo jau gerokai prieš sausio 13-ąją. Taigi, neišvengiamas klausimas jums, beje, dar ir dabar keliantis daug prieštarų, kaip manote, koks yra Michailo Gorbačiovo vaidmuo šioje situacijoje?

V. Rakutis: Manau, kad M. Gorbačiovo valdymas ir jo santykis su ginkluotosiomis pajėgomis visuomet buvo neaiškus. Man teko tarnauti sovietinėje kariuomenėje, iš jos grįžau dieną prieš Baltijos kelio akciją, taigi, galiu pasakyti, kad aiškių gairių karinėse struktūrose nebuvimas vedė iš proto kariuomenės vadovybę – jie nežinojo, ką daryti. Lyg ir „iš viršaus“ pavedama įgyvendinti perestroiką, nurodymus reikia vykdyti, tačiau širdis jaučia, kad kažkas ne taip. Tokia neaiški atmosfera lydėjo visą M. Gorbačiovo politiką ir tai trukdė jam realizuoti siekį panaikinti SSRS ekonomines problemas per ryšių su Vakarais kūrimą. Aiškių gairių jis nepateikdavo, o jei duodavo nurodymus, tai labai miglotus. Sausį į Lietuvą atvyko SSRS Aukščiausiosios Tarybos delegacija derėtis dėl Lietuvos laisvės, sovietinės kariuomenės veiksmų. Šių susitikimų dalyviai pasakoja, kad tuometinis SSRS kariuomenės vadas Lietuvoje neturėjo aiškių karinės politikos gairių, į kurias reikėtų orientuotis priimant sprendimus. Kai mūsų atstovai susitikimo metu SSRS kariuomenės vado Lietuvoje paklausė, ar šis prisiima atsakomybę už dabartinius įvykius, jis pasimetė. Aš manau, kad kažkas šiuo karinės intervencijos klausimu SSRS vadovybėje visgi buvo kalbėta, duoti tam tikri nurodymai. Taigi, kaip matome, susiklostė keista situacija. Kiek man teko domėtis M. Gorbačiovo asmenybe, jis apskritai vengė atsakyti į klausimus, į kuriuos nežinojo tikslaus atsakymo. Aišku, jei įvyktų teismas, būtų pagaliau išsiaiškintos įvykių aplinkybės ir demaskuoti už jas atsakingi asmenys. Visgi nemanau, kad kada nors tai bus realizuota – praėjo jau daug metų.

A. Svarauskas: Tęsiant tą pačią temą, kodėl SSRS karinės struktūros karinę intervenciją pradėjo būtent nuo Lietuvos? Juk, tarkim, Latvijos visuomenė yra daugiatautė, neramumams prieš režimą kilti ten yra augiau potencialo.

V. Rakutis: Mano nuomone, mes pirmieji pradėjome nesitaikstyti su situacija ir pirmieji sulaukėme atsako. Juk maištų malšinimo metodika yra grįsta iniciatoriaus identifikavimu, jo pašalinimu. Tada visiems kitiems belieka susitaikyti su vergo dalia. Taigi, aš manau, kad mes tuomet buvome lyderiai, todėl pirmiausia jėgos ir buvo nukreiptos prieš mus.

A. Svarauskas: Norėčiau kreiptis į kariuomenės vadą. Ar galėtumėte klausytojui paaiškinti tuometinę karinę padėtį: nuo kada prasideda sovietų karinių veiksmų intensyvėjimas ir kaip viskas plėtojosi iki sausio 13-osios?

V. Rupšys: Dar 1990-ųjų metų pabaigoje politinė įtampa kilo, ryškėjo signalai iš Maskvos, kad rengiamasi priimti atitinkamus sprendimus, lemsiančius tolesnį realijų kismą. Akys krypo į SSRS Vidaus reikalų sistemos dalinius. Pirmas žingsnis buvo Pskovo desantinės divizijos vienetų permetimas į Lietuvą (kalbame apie 400 šimtus karių). Jei SSRS būtų turėjusi aiškų karinės intervencijos planą, jis būtų pavykęs, mat pajėgų tam įvykdyti Lietuvoje tuomet jau būtų pakakę. Visgi iki Pskovo dalinių įvedimo šalyje dislokuotos jėgos nebuvo psichologiškai pasirengusios panaudoti ginklą prieš Lietuvos žmones. Sausio 13-osios išvakarėse į Lietuvą buvo atsiųsti ir papildomi stipresnio pasirengimo, ypatingos paskirties Pskovo daliniai, KGB vienetai, išformavę Televizijos bokštą, taip pat jėgos iš Kaliningrado srities. Visgi mes čia, Vilniuje, labiausiai stebėjome Šiaurės miestelyje dislokuotų dalinių veiksmus sostinėje, padėtį Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose. Apskritai, buvo matyti, kad karinės pajėgos Lietuvoje buvo pakankamai neaktyvios. Kaip profesorius minėjo, jie patys nežinojo, ką konkrečiai turėtų vykdyti, koks jų tikslas. Tai, galima sakyti, yra rusiškos karinės tradicijos tendencija – jei nėra aiškių veiksmo gairių „iš viršaus“, jėgos nesiima pačios priimti produktyvių, savarankiškų sprendimų.

A. Svarauskas: Ar galima konkretaus plano neturėjimą pagrįsti tuo, kad sausio 13-ąją SSRS kariuomenei jau užėmus kai kuriuos strateginius Lietuvos objektus, daliniams privažiavus prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų jie pavažinėja ir apsisuka, nepabaigia darbo. Taip pat įdomu pasvarstyti, jei visgi būtų užimta Aukščiausioji Taryba, ar tai turėtų žymios politinės, karinės reikšmės tolesnei įvykių eigai?

V. Rupšys: Galima remtis Vakarų karybos klasiku Klauzevicu, kad karas – tai politikos veiksmų tęstinumas pasitelkiant karines priemones. Ši mintis gerai atspindi jau aptartąjį „rūką“ tuometinėje politinėje ir karinėje atmosferoje: juk karas nevyko, bet SSRS politikai rėmėsi jėgos struktūromis siekdami įgyvendinti savo tikslus. Tarkim, imta vykdyti standartinius užėmimo veiksmus, kaip ryšių mazgų perėmimas (užimtas Televizijos bokštas, radijo stotys). Tolesnių žingsnių nebuvo numatyta. Kitas aspektas – SSRS karinėje vadovybėje niekas nesiryžo teikti įsakymą atakuoti objektus, kuriuose yra daug beginklių civilių. Kariuomenė pati tokių sprendimų taip pat nesiėmė priimti, mat nežinojo tikslaus politinio siekio. Aptartoji vidinė sumaištis mums labai pasitarnavo. Visgi, jei M. Gorbačiovas ar Gynybos ministerija būtų davusi aiškesnius nurodymus, kariuomenė būtų kryptingiau veikusi.

Tarptautinio požiūrio formavimasis

A. Svarauskas: Kariuomenės vadas minėjo, kad sausio įvykiai prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės pajėgų formavimosi. Taigi, klausimas jums, gerbiamas Valdai, ar tos pačios aplinkybės kaip nors lėmė tarptautinio požiūrio į Lietuvą formavimąsi? Juk iki rugpjūčio pučo, iki 1991-ųjų metų vasaros pabaigos, į Lietuvos nepriklausomybę buvo žiūrėta atsargiai. Taigi, 1991-ųjų sausis – ar pasaulio nuomonę kaip nors lėmė šie įvykiai, ar ne?

V. Rakutis: Manau, kad ne tiek įvykiai, kiek jų parodymas televizijos ekranuose aplink pasaulį paskatino pasaulio valstybes, jų gyventojus prisiminti savo garsiai tartas frazes. Kiekviena tauta yra savos ideologijos įkaitė, niekaip kitaip. O mūsų kova paskatino pasaulį susimąstyti. Kažkokių esminių sprendimų nebuvo padaryta, na, išskyrus ne tokių politiškai svarių valstybių paramą, už kurią mes esame labai dėkingi. Visgi didžiosios valstybės lūkuriavo – jos bijojo, kad įsikišimas į sausio įvykius Lietuvoje galėtų sutrikdyti perestroikos paskatinto dialogo tarp Vakarų ir SSRS vyksmą. Dėl šios priežasties jie buvo linkę ignoruoti įvykius, bet mūsų veiksmai neleido visiškai atsiriboti nuo realijų, reikėjo kažko imtis. Nacionalinio transliuotojo parodytas mūsų priešinimasis privertė valstybes pergalvoti susidariusią padėtį ir sukurti Baltijos šalims palankų scenarijų. Manau, pradinį planą, siekį, kad SSRS pradėjus sutarti su Vakarais, persitvarkius, davus gyventojams daugiau laisvių, atsistojus ant kojų ji vėl galėtų kryptingai judėti, pakeitė sausio įvykiai. Atsirado daugiau „žaidėjų“ ne tik SSRS, bet ir smulkesnės vakarietiškos šalys.

Ar sausio įvykiai gali pasikartoti?

A. Svarauskas: Profesorius užsiminė apie užsienio politikos strategijas. Taigi, kreipiuosi į kariuomenės vadą – aptarkime ne tokius linksmus scenarijus. Tarkim, jei šiandien pasikartotų toks scenarijus kaip 1991-aisiais, kai nebuvo žinota, ar bus puolama Aukščiausioji Taryba, kaip jūs organizuotumėte Tarybos gynybą?

V. Rupšys: Tada mes neturėjome kariuomenės, buvo kitokios aplinkybės. Dabar mes turime karines pajėgas, esame bene galingiausio pasaulyje karinio bloko nariai. Taigi, sudėtinga lyginti šiuos du atvejus. Šiomis dienomis jau nekalbėtume apie Aukščiausiosios Tarybos ar Seimo gynybą. Būtų svarbu apsaugoti valstybę, užtikrinti suverenitetą, mes nesikoncentruotume į konkrečią struktūrą. Faktas, kad anuomet mes suvokėme grėsmę ir žinojome, iš kur ji kyla. Tas pats pavojus ir šiandien dar yra gajus, mes visada turime būti pasirengę reaguoti ir veikti.

Palinkėjimas ateičiai

A. Svarauskas: Norėčiau kreiptis į jus, gerbiamas Valdai. Kaip derėtų tapyti Sausio 13-osios paveikslą: šviesiomis ar niūriomis spalvomis?

V. Rakutis: Sausio įvykių minėjimui turėtų būti keliamas pergalės paradas, statomos triumfo arkos. Tai buvo didžiulė pergalė, žinoma, turėjusi nuostolių, tačiau labai reikšmingų. Paveikslą derėtų tapyti šviesiomis spalvomis, be abejo, deramai atmenant žuvusiuosius. Juk iškart po sausio įvykių jiems pažymėti buvo keliamos vėliavos su juodais kaspinais. Ilgainiui jų atsisakyta, kai suprasta, jog tai buvo mūsų pergalė. Šie įvykiai vienareikšmiškai buvo tautos nuopelnas, išsikovota galimybė gyventi taip, kaip mes norime.

A. Svarauskas: Negaliu nesutikti su jūsų vertinimu. Norėčiau kreiptis į kariuomenės vadą. 2021-ųjų metų sausį visuomenėje justi įtampa dėl susidariusios pandemijos padėties, visgi, atsigręžiant į 1991-ųjų patriotizmo pavyzdį, ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms?

(V. Rupšys) Palinkėčiau susitelkimo, nesiskaldymo – vienybė padeda nuversti kalnus. Pandemija nėra baisiausia, kas yra įvykę Lietuvoje. Kita vertus, turime būti pasirengę reaguoti į įvairias negandas, iškilus būtinybei, ginti valstybę ginklu. Skatinu tikėti Lietuva, nes jos ateities perspektyvos išties šviesios. Raginu atsisukti veidu į Vakarus, būti jų dalimi, kryptingai veikti, apsispręsti dėl savo pozicijų ir jų laikytis. Turime suprasti, kad  mūsų vieta yra Vakarų valstybių šeimoje.

A. Svarauskas: Panašiu klausimu norėčiau kreiptis ir į profesorių.

V. Rupšys: Žinoma, svarbiausia yra tautos vienybė. Taip pat, manau, mums privalu atlikti darbus, paskatinsiančius vienybės stiprinimą: atkreipti dėmesį į Lietuvos istorinį naratyvą, jaunosios kartos ugdymą, atitinkamų įgūdžių diegimą. Jei pasirūpintume tinkamu šios sistemos veikimu, paruoštume naują laisvės kovotojų kartą, pasirengusią priimti atsakomybę už šalies gyvavimą. Darbas su jaunimu, pilietine visuomene padėtų tvirtinti tautos vienybės pamatus.

A. Svarauskas: Dėkoju pašnekovams Lietuvos kariuomenės vadui generolui leitenantui Valdemarui Rupšiui bei istorikui, Seimo nariui, humanitarinių mokslų daktarui Valdui Rakučiui. Tikiuosi, kad jų palinkėjimai žiūrovams ir klausytojams išsipildys.

Parengė

Informacijos ir komunikacijos departamentas