Lietuvos kariuomenės karininkas Alminas Sinevičius: „Viltingai nuteikia, kad lietuvio identitetas, suformuotas sukilimų, partizaninio pasipriešinimo, tremčių ir kitų ryškių įvykių, yra daugumos jaunų Lietuvos piliečių širdyse“

2022 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai 

Lietuvos kariuomenės karininko, tremtinio sūnaus, 2008 metų „Misija Sibiras“ dalyvio Almino Sinevičiaus kalba minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti:

Gerbiamas Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Jūsų Ekscelencijos, garbūs tremtiniai, politiniai kaltiniai ir svečiai,

Visų mūsų akys dabar nukreiptos į Ukrainą, lietuviai palaiko ir visa širdimi yra su ukrainiečiais. Man džiugu, kad Lietuvos jaunimas, krizių ir karo regione akivaizdoje, demonstruoja brandą, supratimą, o svarbiausia – ryžtą padėti kitam, nepažįstamam, bėdos ištiktam žmogui. Visai kaip Sibire, kai žmogiškumas nugalėdavo blogį. Tai parodo, kad praėjus 81 metams nuo masinių trėmimų pradžios, Lietuvos istorinės patirtys niekur nedingo, nebuvo užmirštos, o tik verčia dar kartą prisiminti tą skausmą, kurį tada patyrė Lietuvos žmonės: suaugusieji ir vaikai, lietuviai, žydai, lenkai. Juolab, kad tremtys atsinaujino ne taip ir toli nuo Lietuvos – Rytų Ukrainoje.

Nežiūrint į visą trėmimų tragiškumą, norėčiau akcentuoti ne tik gedulą, bet viltį. Visų pirma, viltį, kad tai niekada vėl nepasikartos Lietuvoje. Ir tai tikrai nepasikartos, nes Lietuvoje per 30 metų užaugo laisvų, nesuvaržytų, atsakingų kūrėjų karta. Galbūt kažkam gali nepatikti šių dienų jaunimas, nes jis nerūpestingas, atviresnis, globalesnis, bet, jei reikės, jis eis ir gins Lietuvą.

Dėstydamas Lietuvos karo akademijoje, tai puikiai matau savo akimis. Jaunas žmogus visiškai kitaip supranta bendruomenių ir visuomenės svarbą valstybės gyvenime. Jaunimo organizacijų ir jų narių gausa parodo pilietišką jauno žmogaus norą prisidėti prie savo valstybės kūrimo, kartais net nebūnant pilnamečiu. Tą supratau 2008 m., kai teko dalyvauti „Misija Sibiras“ ekspedicijoje, kur atradau savo šeimos ir mūsų valstybės istorinį ryšį. Tada supratau, kad mano senelis yra mano didžiausias didvyris. Julius Sinius, buvo kompozitorius, vargonininkas, chorvedys, galiausiai tremtinys, kuris savo gyvenimą pašventė lietuvybės sklaidai Vilniuje. Tai kartu su visa šeima jis darė ir tremtyje, Sibire. Nors aš didžiuojuosi augęs tremtinių šeimoje, bet tuo pačiu suprantu, kad esu tik eilinis jaunas žmogus Lietuvoje. Tokių kaip aš yra dešimtys tūkstančių, kurie žino skaudžią Lietuvos istoriją, ją išjaučia, o svarbiausia supranta, kad valstybė esame mes visi. Juk Lietuva – tai visi jos žmonės, nežiūrint į tautybę, kalbą ar politines pažiūras.

Nors Francis Fukuyama savo knygoje „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ svarstė apie pasaulį be karo ir kruvinos istorijos pabaigos, bet, deja, jis klydo. Sovietų Sąjungos žlugimas neužbaigė istorijos, kaip ir pačios Rytų imperijos. Šiandien aplink Lietuvą toliau vyksta krizės, pandemijos, trėmimai, prekyba žmonėmis ir netgi konvencinis karas. Bet aš turiu viltį, kad kažkada visa tai pasibaigs. Viltingai nuteikia, kad lietuvio identitetas, suformuotas sukilimų, partizaninio pasipriešinimo, tremčių ir kitų ryškių įvykių, yra daugumos jaunų Lietuvos piliečių širdyse. Pilietiškas, už savo valstybę atsakingas ir istorinę patirtį sukaupęs Lietuvos jaunas žmogus jau nebėra ateitis, mes esame dabartis. Šiandien noriu padėkoti visiems Lietuvos tremtiniams, už tai kad esate ir už tai kad ir toliau padedate kurti XXI a. Lietuvą. Ačiū!