A. Abišala: „Susitelkimui reikia tikslo ir vėliavos“

2023 m. birželio 3 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Džoja Gunda Barysaitė)

LPS Seimo seniūno, Kauno Sąjūdžio grupių susirinkimo seniūno Aleksandro Abišalos kalba, pasakyta iškilmingame Sąjūdžio 35-mečio ir Sąjūdžio dienos minėjime:

Gerbiami ir mylimi sąjūdiečiai, garbingi susirinkimo dalyviai, sveikinu su jubiliejumi. Čia eidamas pagalvojau, kad esu vienintelis Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, turėjęs garbės vadovauti Vyriausybei iki priešlaikinių rinkimų. Kam reikėtų patarimo, kreipkitės privačiai.

Apie Sąjūdį kalbėjo kolegos ir, manau, dar kalbės. Aš apie Sąjūdį nekalbėsiu. Kalbėsiu apie tai, kaip tam Sąjūdžiui sekėsi telkti žmones kovai už nepriklausomybę, nes Sąjūdis, be abejo, pats vienas nebūtų nieko padaręs. Atsirinkau skaičius dalyvių, veiksmais prisidėjusių prie pačių svarbiausių Sąjūdžio akcijų. Noriu tuos skaičius paskelbti, nes esu fizikas, kitaip man neišeina. Pats Sąjūdis turėjo apie 180 tūkst. aktyvių dalyvių. Jūs visi ir dar šiek tiek daugiau. Šiek tiek mažiau negu Komunistų partijos dalyvių. Bet Sąjūdis buvo pokyčio, vadinamo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, turbūt vieno iš didžiausių pokyčių Lietuvos XX amžiaus antrosios pusės istorijoje, organizatorius, galima jį pavadinti pokyčio komanda. Kiekvienoje organizacijoje, pokyčių valdymo teorija sako, būna trečdalis palaikančių pokyčius, trečdalis jiems besipriešinančių ir trečdalis neutralių. Pokyčio komandos, Sąjūdžio, darbas buvo sutelkti palaikančiuosius, patraukti neutraliuosius ir izoliuoti, atremti besipriešinančius.

Pasižiūrėkime, kaip mums tai pavyko. 1988 metų lapkričio mėnesį Sąjūdis rinko parašus prieš to meto TSRS Konstitucijos projektą. Jų surinko 1 mln. 800 tūkst. Galima sakyti, kas nors pasirašė du kartus ar pasirašė jaunesni nei rinkimų teisę turintys, nesvarbu, bet tai yra apie 65 proc. – du trečdaliai rinkimų teisę turinčių žmonių Lietuvoje.

O tada kitas lengvai suskaičiuojamas darbas buvo rinkimai į SSRS Aukščiausiąją Tarybą 1989 m. kovo 26 d. Čia 1 mln. 300 tūkst. balsavusiųjų parėmė Sąjūdžio remtus kandidatus. Tai yra pusė visų balso teisę turinčių žmonių. Kodėl toks sumažėjimas nuo 1,8 mln. iki 1,5 mln.? Aš nežinau, sunku pasakyti. Atsirado Sovietų Sąjungos Centro komiteto spaudimas, bet, man regis, esminis faktorius buvo tas, kad 1989 m. vasario 16 d. Sąjūdis paskelbė deklaraciją, kurioje pasakė, kad sieks atkurti nepriklausomą Lietuvą. Dalis žmonių, manau, išsigando.

Tada Baltijos kelias – didysis mūsų aktas. Jis, mano nuomone, buvo mūsų kovos už laisvę lūžio taškas. Taip, kaip išsilaipinimas Normandijoje per Antrąjį pasaulinį karą. Dar ne pergalė, bet veiksmas, perlaužęs karo eigą. Čia, kaip žinome, ir šiandien buvo pasakyta, dalyvavo apie 1 mln. žmonių. Tiksliai suskaičiuoti sunku, bet pagal atstumus, pagal žmonių atstumą vienų nuo kitų galima manyti, kad apie 1 mln. Dar pridėkime apie 200 tūkst., kurie tikrai būtų važiavę, bet negalėjo dėl sveikatos, dėl darbo, dėl dar ko nors. Tai yra lygiai trečdalis visų žmonių. Aš skaičiuoju dabar nuo visų žmonių, nes vaikai taip pat ten dalyvavo.

Tada rinkimai 1990 m. vasario 24 d. Pirmasis turas. Tikrai galima suskaičiuoti visus dalyvavusius. Už Sąjūdžio kandidatus – 900 tūkst. balsų. Lygiai trečdalis visų balsuotojų.

Tai, kad mes šnekame apie vienybę tuomet, o dabar atseit nevieningi, yra labai graži, bet vis dėlto legenda. Kaip matote iš mano skaičių, niekada neperžengėme dviejų trečdalių tokių, kurie kokiu nors, kad ir nelabai dideliu veiksmu, prisidėtų prie Sąjūdžio skelbiamos nepriklausomybės idėjos. Aš visiškai nenoriu sumenkinti visų mūsų ir visų Lietuvos žmonių pasiryžimo siekti atkurti nepriklausomą valstybę. Tai yra tiesiog gyvenimas. Kaip jau sakiau, kitaip nebūna jokioje organizacijoje, o valstybė taip pat yra organizacija. Tačiau su derama pagarba himno žodžiams, kaip ir Alvydas neseniai sakė, aš nenorėčiau gyventi valstybėje, kurios visi piliečiai žygiuotų koja kojon ir sveikintų vadą. Tačiau tie 30, trečdalis ar pusė Lietuvos piliečių, kurie buvo įsitraukę, kurie dalyvavo, kurie norėjo padaryti darbą, buvo susitelkę. Tokio susitelkimo reikia ir dabar.

Nemanau, kad visi koja kojon eisime ten, kur reikia, bet tie, kurie nori pokyčių, kurie nori geresnės ateities, tie, kurie moka ir nori prisidėti, turi būti susitelkę. Tačiau susitelkimui reikia tikslo ir reikia vėliavos. Tikslas galėtų būti visai neseniai baigtas rengti ir Lietuvos Valstybės pažangos tarybos jau patvirtintas Lietuvos vizijos „Lietuva 2050“ tekstas. O kas iškels vėliavą? Ačiū.