Vaidotas Steponavičius: „Gedulo ir vilties diena mus vienija, moko ir brandina, todėl turi išlikti mūsų augančios pilietinės visuomenės tapatumo stuburu“

2023 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai

Mokytojo, „Misijos Sibiras“ ir renkuosi „Mokyti“ alumno Vaidoto Steponavičiaus kalba, pasakyta minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti

Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. Ilona Šilenkova)

Mūsų brangūs tremtį patyrę tėvynainiai, kalėjusieji dėl kovos už laisvę, valstybės vadovai, gerbiami svečiai ir visi, kurie minite šią dieną kartu.

Gedulo ir vilties diena mus vienija, moko ir brandina, todėl turi išlikti mūsų augančios pilietinės visuomenės tapatumo stuburu. Pažvelkime į tai mokytojo ir mokinio akimis keldami klausimą, ką dar galime padaryti kaip Lietuva.

Mokytojas. Grįžęs gyventi į tėvynę, degiau noru padaryti ką nors gera „vardan tos“. Pirmasis žingsnis buvo „Misija Sibiras“. Išvykau į Igarką, amžinojo įšalo žemę – bene didžiausią lietuvių tremties ir kančios vietą buvusioje Sovietų Sąjungoje. Už 5 tūkst. km radau lietuvybės pėdsakų: lietuviškus medinius kryžius, puoštus saulutėmis, dar su išlikusiais įrašais ar be jų, naikinamus pelkių vandens, kai kur – visai nebeatpažįstamus. Vietiniai lietuviškomis pavardėmis dalijosi savo vaikystės prisiminimais, kaip tuomet norėta į Lietuvą grįžti, kaip lietuvybė branginta ir švęsta. Į Igarką mus ruošė ir išlydėjo tremtį ir įkalinimą patyrę žmonės. Jie ir pasitiko su ašara, atverdami nuoširdžiausią savo esybę, dėkodami už meilę mus vienijančioms šaknims.

Buvau įsipareigojęs fiksuoti tai, ką pamatysiu, išgirsiu – žodžiu įbalsinti tai, kokia buvo kiekviena ekspedicijos diena.

Keletas ištraukų iš ekspedicijos dienoraščio:

● Pamiršau apie bet kokią orientaciją laike. Neklauskite manęs, nei kelinta šiandien diena, nei kurie metai. Poreikiai susitraukė iki dar gyvenime nepatirtų ribų. [...] Pusryčiai paruošti, kapinės šalia, vandens yra, visi dirbame su daina. Kaskart aplinkos vaizdas vis labiau panašėja iš šabakštynų į kapines, atsiveria pelkynai ir juose tūnantys kryžiai. Kirvius paliekame ir pamirštame kur. Nuovargis, atrodė, pradeda imti viršų, ir kas prieš tai atrodė šienas, dabar tapo ąžuolu.

● [...] Duobės iškastos, kryžiai ant pečių, kartu juos nešame. Bet vieno kryžiaus neišlaikėme ir Lukas įkrito į duobę, aš – ant jo, o kryžius – ant manęs. Kai tokie dalykai nesibaigia tragedija, jie tampa komedija. [...] Pastatę paskutinius kryžius sugiedojome „Tautišką giesmę“. Mažiausiai 3 kartus, bet, neabejoju, visi būtų mielai tai padarę ir dar keletą. Vincas Kudirka vargu ar būtų pagalvojęs, kaip giliai jo žodžiai po šimtmečio įstrigs visų širdyse Šiaurės Sibire.

● Lipant iš traukinio ir matant tremtinius iš Igarkos buvo sunku tvardyti emocijas. Nutirpau. Jų skanduojamas „ačiū“ buvo malonesnis už viską. Padarėme gerą darbą. Tęskime toliau.

Pastarųjų patirčių vedami, nemaža mūsų taip pat radome atsakymus, ką daryti grįžus namo. Keli tapome mokytojais. Ne iš pašaukimo, bet iš idėjos ir įkvėpti Jūsų, kurie širdimi ir darbais puoselėjo Lietuvą. Taip pat iš šiek tiek altruizmo, tačiau labiau iš laikinumo jausmo, noro toliau mokytis ir noro įprasminti save, dalintis tuo, kuo degėme ir kol degame. Būtent tada Gedulo ir vilties diena įgavo iš tikrųjų visai kitą prasmę – tapo daugiau nei tik raudonu įrašu kalendoriuje.

Mokinys. Perpasakojant savo patirtis Lietuvos mokyklose, mokiniai nelieka abejingi.

Jaučiu, kad jie išgyvena tai kartu ir noriai visa tai priima. Tai įrodo jų sutelktas dėmesys ir tai, kad mokytojams nereikia prižiūrėti, ar visi klausosi.

Su mokiniais bandėme įsivaizduoti: esi jaunas, ambicingas, laisvai mąstantis žmogus. Dėl šių priežasčių vieną dieną tave ir tavo šeimą įstumia į gyvulinį vagoną ir išveža... Jaunystės metus, užuot siekęs savo tikslų, praleidi siaubingomis sąlygomis dirbdamas lentpjūvėje, šachtoje, tiesdamas geležinkelį, arba dar blogiau – esi įkalintas lageryje. Taip bėga laikas. Matai arba sužinai apie artimųjų mirtis, tavo vaikai neatlaiko nepakeliamų gyvenimo sąlygų. Galiausiai lieki vienas sau su savo prisiminimais ir nuoskauda, kad galbūt viskas galėjo būti kitaip. Ir štai po daug daug metų išvysti grupę žmonių su tavo jau nepriklausomos tėvynės atributika, kuri sako, kad Lietuva tavęs nepamiršo ir atvyko tavęs aplankyti, pakalbinti, pagerbti tavęs ir tavo artimųjų bei likimo brolių ir sesių. Įteikia tau Prezidentės laišką. Kažkas nesuvokiama.

Mokinių smalsumas pasireiškia užduodant klausimus ir stovint eilėje, idant tartų padėkos žodį arba pasidalytų savo šeimos istorija – tuo, ką tremtyje ir įkalinimo vietose išgyveno jų seneliai ir proseneliai. Vaikų klausimai ir pasakojimai reiškia, kad turime kuo pasidžiaugti. Dėka Jūsų, dėka tėvų, dėka mokytojų, dėka tokių knygų kaip „Sibiro haiku“, dėka projekto „Misija Sibiras“ (kurio Maskovija nusprendė nebeįsileisti – išsigando reikšmės žmogaus savimonei) – ir dėka gausybės kitų mokiniai išties žino, supranta, analizuoja, vertina ir savaip kuria šios dienos esmės tąsą šiandien ir darys tai rytoj.

Man pasisekė, kad turėjau tiek daug sąlyčio su tiesioginę tremties ir kalinimo patirtį turėjusiais bendratautiečiais. Visgi labai norėtųsi, kad kuo daugiau dalijimosi apie tremtį patirčių išgyventų ir jaunoji karta. Tokia galimybė nesitęs amžinai. Jauniems žmonėms negana vadovėlio – jauniems žmonėms būtina patirti. Per pasakojimus, dainas, knygas, nuotraukas, išgyvenimus su viltimi ir optimizmu, taip tvirtinant mūsų pamatines vertybes ir pilietinę visuomenę. Linkiu bendrojo ugdymo įstaigoms dar artimiau palaikyti ryšį su Jumis.

Jūs esate gyva istorija ir įkvėpimas jaunajai kartai.

Mokytojas ir mokinys gyvena valstybėje: joje moko ir mokosi, patiria praeitį, kasdienybę ir juda ateities link. Kad ir kaip idealistiškai bežiūrėtume į savo praeitį ir ateitį, jaunų žmonių dėmesį visų pirma prikausto egzamino turinys. Norint išmokti mąstyti ypač sudėtingais tapatumo klausimais reikia mokytis rašyti, o ne tik įrašinėti praleistus žodžius ar vienu sakiniu atsakyti į klausimus. Ugdyti gebėjimą vertinti ir apginti savo ir Lietuvos tapatumo klausimus. Idant tai nebūtų tik skambios frazės, iliustruosiu pavyzdžiu. Mokinys istorijos egzamine gauna samprotavimo rašiniui skirtą užduotį, kuri skamba taip: „Įvertinkite trėmimų ir politinio kalinimo reikšmę tolesnei Lietuvos visuomenės ir valstybės raidai.“ Mokinys į jį atsako ne įrašydamas praleistus žodžius, tačiau iš esmės yra ruošiamas atsakyti per asmeninio ir kolektyvinio tapatumo prizmę, per žmogiškąsias netektis, net per socialinį-ekonominį aspektą. Egzamine mokinys turi mokėti apginti savo poziciją konstruodamas argumentus, įvertindamas net ir nepatogius mūsų istorijos epizodus, o ne ieškodamas vieno vienintelio teisingo atsakymo. Šis ugdymo kelias vestų į dar stipresnį stuburą turinčią pilietinę visuomenę ir paruoštų ją būsimiems išbandymams.

Ačiū.