Laisvės gynėjas R. Olšinskas: „Tai buvo kova už tai, kokiame pasaulyje gyvens mūsų vaikai ir vaikaičiai, ir jų vaikai“

2024 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Ilona Šilenkova)

Laisvės gynėjo Rimanto Olšinsko kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir 2023 m. Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:

Brangūs Lietuvos žmonės Sausio 13-ąją didvyriškai gynę Lietuvos nepriklausomybę, žuvusių artimieji, sužeistieji bendražygiai, Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamieji esami ir buvusieji Lietuvos valstybės vadovai, gerbiami Signatarai, Seimo nariai, garbūs iškilmingo minėjimo dalyviai,

Kasmet, sausio 13-ąją, mes minime Laisvės gynėjų dieną ir vėl prisimename įvykius, kurie pakeitė Lietuvos ateitį ir paskatino Sovietų Sąjungos žlugimą.

Tai įvyko prieš trisdešimt trejus metus. Tai visai nedaug istorijoje, tačiau mums – tai trečdalis amžiaus, pasikeitusi viena karta. Lietuvos sūnūs bei dukros niekada neturi pamiršti tų dienų įvykių.

TRISDEŠIMT TREJI METAI.

Visus tuos metus skausmas ir džiaugsmas gyvena kartu su mumis, čia, krūtinėje.

Džiaugsmas − kad mes pasiekėme savo, savo tėvų, savo senelių išsvajotą, tremtyse, lageriuose ir kgb rūsiuose širdyje išbrandintą tikslą.

Skausmas − kad mums teko paaukoti brangiausią, ką mes turime − savo sveikatą, o iškiliausiems − ir savo gyvybę.

Pacituosiu Ukrainos Prezidento Zelenskio žodžius: „Mes jau nugalėjome Rusiją mintyse, o dabar reikia nugalėti kovos lauke“.

Mes 1991 m. sausį nebebijojome sovietų imperijos. Mes priešinomės, bet pirmiausia turėjome nugalėti ją savo mintyse. Ir išdrįsome!

Su dainomis, trispalvėmis, laužais, maldomis, susitelkėme ir atsistojom prieš tankais ir automatais ginkluotą jėgą. Mums, mažos šalies gyventojams, tai buvo ypatinga drąsa. Tai buvo laikas, kai atsiskleidė Lietuvos žmonių vienybė, kai tūkstančiai Lietuvos piliečių žvarbias naktis leido ne šiltuose namuose, o saugojo svarbiausias valstybės institucijas.

Didžioji tautos dalis buvo vieninga ir pasiryžusi viskam, nors žinojome, kad beginklis pilietinis pasipriešinimas ir taikūs protestai ne visada pasiekia tikslą. Jie buvo žiauriai numalšinti Baku 1990 m., Tbilisyje 1989 m., Prahoje 1968 m., Vengrijoje 1956 m.

Tai buvo kova už tai, kokiame pasaulyje gyvens mūsų vaikai ir vaikaičiai, ir jų vaikai. Ar tai bus šviesos pusė, demokratija, teisė laisvai kalbėti, reikšti savo nuomonę, keliauti, prisijungti prie pasaulio bendruomenės, ar vėl mus nublokš atgal į uždarą sovietinį prievartos lagerį.

Dabar labai lengvai žiūrima į laisvę ir net nepagalvojama, kiek paprastam civiliui žmogui reikėjo drąsos eiti, stovėti ir savo kūnu ginti tai, kas brangu. Nežinai, ar pasiseks iškovoti, išsivaduoti, bet mes tada apsisprendėme...

TRISDEŠIMT TREJI METAI PRAĖJO nuo įvykių 1991 m. sausį, bet prieš akis vėl ir vėl iškyla vaizdai, palikę pėdsaką visam mano gyvenimui.

Kiekvieną sausio 13-ąją, tapusia mano antruoju gimtadieniu, aš, tų įvykių dalyvis ir liudininkas, iš naujo išgyvenu tas lemtingas mūsų šaliai istorijos valandas.

Vėl atmintyje atgyja tankai, sukiojantys pabūklus ir šaudantys virš beginklių žmonių galvų, dūmai, plieskiantys prožektoriai, byrantys ant galvų stiklai iš smūgio banga sudaužytų aplinkinių namų langų, kareiviai, su keista veido išraiška daužantys automatų buožėmis žmonėms per galvas, kraupus balsas iš šarvuočio garsiakalbio raginantis skirstytis…

Aš, kaip ir daugelis, tada priėmiau sprendimą būti ten kartu su kitais ir ginti mūsų Laisvę, savo Laisvę. Nesigailiu to žingsnio ir įteikiau dovaną − Laisvę – sau, savo dukroms, vaikaičiams, mūsų ateičiai. Nes ginti tėvynę ir savo artimą − prigimtinė kiekvieno Lietuvos piliečio pareiga.

Mes išsilaisvinome, bet gyvename greta parako statinės, ir gyventi teks, kol nebus sunaikintas blogio šaltinis, nes agresorius niekur nedingo, užpuolė gretimą šalį, žudo civilius žmones ir naikina miestus. Negalime būti jam pakantūs, turime duoti atkirtį ir remti bet kurios kitos tautos teisę ginti savo tėvynę ir laisvę.

Dėkoju.