Dr. Laurynas Peluritis: „Mūzos giesmė ginklams ir gynėjams svarbi ir reikalinga, tačiau būtinas ir supratimas, ką ir kodėl mes norime ginti, nuo tos grėsmės, kuri ateina iš Rytų“

2024 m. kovo 11 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. Ilona Šilenkova)

Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureato, Vilniaus universiteto dėstytojo dr. Lauryno Peluričio kalba, pasakyta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirtame minėjime ir Valstybės Nepriklausomybės stipendijos įteikimo ceremonijoje:

Gerbiami Lietuvos Respublikos vadovai ir vadovės, Seimo nariai ir Seimo narės, valstybės vyrai ir valstybės moterys, užsienio ambasadoriai ir brangūs svečiai,

Tikriausiai stebėsitės, jog tuomet, kai šitiek garsiausių oratorių bei kilmingų žmonių sėdi, atsistoju kaip tik aš, negalįs čia sėdintiems prilygti nei amžiumi, nei gabumais, nei įtaka. Esu nuoširdžiai dėkingas Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijai už įvertinimą bei paskatinimą sugrįžti prie vieno iš svarbiausių Lietuvos filosofų – Stasio Šalkauskio – mintijimų, o taip pat dėkoju už galimybę šiandien kreiptis į Jus. Nesu jokiu ypatingu būdu vertas šios stipendijos, tačiau tikiu, kad jos yra vertas mano pradedamas tyrimas.

Nesiimsiu šiandien kalbėti S. Šalkauskio vardu ar dramatiškai dūsauti, apie tai, kaip jis įvertintų dabarties Lietuvą. 1939 metais žurnale Naujoji Romuva S. Šalkauskio klausė: „Kaip vaizduojatės Lietuvos ateitį?“, savo atsakymą apie neraminančią tuometę būklę S. Šalkauskis baigė žodžiais: „Toliau jau norėčiau ne kalbėti, bet rėkti“. Tačiau sakyti, kad S. Šalkauskis nūdien bylotų lygiai taip pat, būtų intelektualinė manipuliacija. Lietuva nei yra geopolitiškai izoliuota, nei valdoma sustabarėjusios autokratijos. Verčiau norėčiau kai ką pasakyti apie S. Šalkauskį, nes jis nemaža dalimi įkūnijo tą tarpukario Lietuvą, kurią ir šiandien idealizuojame.

S. Šalkauskis nebuvo šiaip filosofas – filosofija jam buvo neatimama gyvenimo dalis. Lietuvoje žodžiai „filosofas“ ar „filosofuoti“, kaip ir žodis „politikuoti“, vis dar dažnai nuskamba kaip pejoratyvai. Bet ar įmanoma brandi tauta ir jos kultūra be filosofinės ar bendrai humanitarinės refleksijos? Ar įmanoma laisva, demokratinė valstybė be politikos, politinių kalbų ir „politikavimo“?

Turbūt daug kas esate girdėję apie S. Šalkauskio Rytų ir Vakarų kultūros sintezės projektą. Šiandien kalbėjimas apie Lietuvą, kaip esančią tarp Rytų ir Vakarų, skamba, jei ne kaip propagandinė klišė, tai bent kaip abstrakti kvailystė. Tačiau kuomet S. Šalkauskis rašė apie Lietuvos buvimą ant dviejų pasaulių ribos, jis turėjo mintyje neseną tautinio atgimimo patirtį, atsispindėjusią ir jo paties gyvenime. Užtat geopolitinius iššūkius S. Šalkauskis matė kaip kultūrinius. Jo manymu, negalima būti savo valstybę turinčia tauta, be modernios ir visuotinai aktualios kultūros. Vien noras, konservuoti kaimo tradicijas, kaip pagrindinė lietuviškumo paradigma, jam buvo nesuprantamas. S. Šalkauskis norėjo matyti stiprią ir išsilavinusią lietuvių tautą, tačiau jos kelią į klestėjimą jis regėjo ne per užsidarymą nuo kaimynų ar kitų kultūrų, o per universaliai vertingų turinių perėmimą. Tą jis taip pat įgyvendino praktiškai: rašyti ir dėstyti S. Šalkauskiui teko dar tuomet, kai nebuvo atrasti ar sukurti svarbiausių filosofinių terminų vertimai į lietuvių kalbą. Rengdamas lietuviškas paskaitas, filosofas turėjo remtis tekstais vokiečių, prancūzų, rusų ir lenkų kalbomis. Tad S. Šalkauskiui kultūrų sintezės idėja nebuvo vien filosofinė abstrakcija.

Galiausiai – S. Šalkauskis buvo valstybininkas. Neabejoju, kad ne vienas išgirdęs žodį „valstybininkas“ suglumo. Taip yra tik dėl to, kad viena svarbių politinio gyvenimo sąvokų mūsuose yra paversta žurnalistinės konspirologijos vulgarybe. Sakydamas žodį „valstybininkas“ aš nurodau į to paties pavadinimo Platono dialogą ar į tokio svaraus įvertinimo vertą asmenį. Mat žodžiai, kuriais mes pavadiname tikrovę, gali turėti likiminę reikšmę. S. Šalkauskis buvo valstybininkas ta prasme, kad jam rūpėjo Lietuvos valstybės likimas ir Lietuva kaip visuma – su visomis skirtingomis ideologinėmis grupėmis, religinėmis ar tautinėmis bendruomenėmis. Kartu jis matė Lietuvos tautinį atgimimą kaip demokratizacijos bei socialinės emancipacijos istoriją ir siūlė tokį demokratijos variantą, kuriame galėtų sugyventi ir kartu kurti valstybę visi jos piliečiai. Tam S. Šalkauskis suteikė pilnutinės demokratijos vardą. Jo principingumą, ginant demokratijos idealus, liudija tiek jo vieši tekstai, tiek ir, pavyzdžiui, drąsus 1935 metais parašytas laiškas Prezidentui Antanui Smetonai, reikalaujant valstybės demokratizacijos ir įvardijant tautininkų režimą kaip nesėkmę. Taigi, ir pats S. Šalkauskis buvo pilnutinė-integrali asmenybė.

Ko mus šiandien gali išmokyti S. Šalkauskis? Mūzos giesmė ginklams ir gynėjams svarbi ir reikalinga, tačiau būtinas ir supratimas, ką ir kodėl mes norime ginti, nuo tos grėsmės, kuri ateina iš Rytų.

Ačiū ir gražios Jums Kovo 11-osios!