Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen kalba Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijoje Nepriklausomybės aikštėje

2024 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai  (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Politiniai kaliniai,

Tremtiniai,

Jų artimieji,

Visi garbūs susirinkusieji,

Kiekvieną kartą, prisimenant tuos bene tragiškiausius XX amžiaus Lietuvos istorijos metus, tą siaubingą laikotarpį tarp birželio 1940-ųjų ir birželio 1941-ųjų, ramybės neduoda klausimas: o ar galėjo būti kitaip? Ar tos tragedijos buvo įmanoma išvengti? Ar galėjome kažkaip pasipriešinti? Pakreipti įvykius kita linkme?

Tvirto atsakymo neturiu, tačiau jaučiu: šiandien panašūs klausimai tampa vis labiau aktualūs. Ir jų deramai neapmąstę, rizikuojame būti užklupti nepasirengę.

Lietuvos istorijoje turime daug pavyzdžių, kurie įkvepia, kuriais galime remtis. Bet asmeniškai man įsirėžė vienas, apie kurį jau užsiminusi ir kuris vertas, kad būtų minimas dažniau. 

Turiu galvoje tą labai sunkų, bet viltingą laikotarpį, trukusį metus ar kiek ilgiau pačioje Lietuvos valstybės kūrimosi pradžioje, nuo 1918 metų pabaigos ir iki 1920-ųjų.

1919 metų pradžia buvo vienas kritiškiausių tarpsnių Lietuvos Respublikai. Tuomet atrodė, kad Vasario 16-ios deklaracijai lemta išnykti be jokių pasekmių. Augustino Voldemaro Vyriausybė, dėjusi viltis į tarptautinę diplomatiją, patyrė nesėkmę ir atsistatydino. Nauja Sleževičiaus Vyriausybė suskubo rūpintis krašto kariuomene, bet pavėluotai, ir darbas ėjosi sunkiai.

Šalyje vyravo suirutė – besitraukiantys vokiečiai, į Vakarus besiveržianti Raudonoji Armija, lenkų koviniai būriai, paskui dar bermontininkai.

Dėl bendrų veiksmų su lenkais, kurie pretendavo į Vilnių, susitarti nepavyko. 1919 metų sausio 5 dieną Vilnių užgrobė bolševikai, Lietuvos Vyriausybė pasitraukė į Kauną ir, atrodė, tik laiko klausimas, kada Lietuva bus sudraskyta.

Ir tada pradėjo kilti savanoriai.

Žmonės ėmė organizuotis, formuoti savivaldos organus, steigti parapijų, valsčių, apskričių komitetus, savisaugos būrius, telkti kariuomenės savanorius.

Taip, Vyriausybė tuomet pažadėjo išdalinti žemę bežemiams, mažažemiams, o pirmiausia – savanoriams. 

Tačiau taip ir buvo pademonstruotas rūpestis žmonėmis, parodyta, kad atsižvelgiama į jų esminius poreikius. 

Žmonės, savo ruožtu, patikėjo valdžia, stojo į savanorius, ėjo kurti ir ginti savo valstybės.

Šita, dabar sakytume, sinergija įsuko galingą energijos verpetą, kuris atvedė ir prie pergalių mūšio lauke, ir prie tarptautinio pripažinimo, ir prie gyvybingos europietiškos valstybės sukūrimo.

Negalima pakeisti to, kas nuo mūsų nepriklauso. Tačiau galima daryti viską, kad valstybė būtų žmonėms, o piliečiai pasijustų valstybės savanoriais.

Ir svarbiausia – tokios valstybės neįmanoma užklupti nepasirengusios.

Eikime ta linkme!