Pirmasis sveikatos apsaugos ministras atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę J. Olekas: „Šiandien lenkiu savo galvą prieš visus medikus, kurie gelbėjo mūsų žmones ir vėliau rūpinosi jų sveikata“

2025 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Mediko, pirmojo sveikatos apsaugos ministro atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Seimo Pirmininko pavaduotojo Juozo Oleko kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:

Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente,

Gerbiami posėdžio dalyviai, brangūs Lietuvos žmonės,

Šią dieną minime kaip Laisvės gynėjų dieną, jiems skirdami nuoširdžiausius padėkos, pasididžiavimo ir tikėjimo Laisve žodžius.

Į ją atėjome per pokario partizanų kovas, tremtinių ir politinių kalinių kančias, disidentų ryžtą ir signatarų tvirtą apsisprendimą. 

Ačiū jiems už šiuos tvirtus mūsų valstybės pamatus.

Tuomet buvau 35-erių, prieš nepilnus metus paskirtas pirmuoju atkurtos valstybės sveikatos apsaugos ministru. Tomis neramiomis sausio dienomis buvome sustiprinę budėjimus ligoninėse, o čia, Seime, apatiniame aukšte, savanoriai medikai kūrė mažą „lazaretą“. 

Todėl atliepdamas, Seimo Pirmininke, Jūsų iniciatyvą noriu paliudyti apie dar vieną profesiją, kuri aukojosi gindama Lietuvą.

Prasidėjus šaudymams nusprendžiau pirmiausia vykti ne į Vyriausybę , su kuria susisiekdavom telefonu, o į Šv. Jokūbo ligoninę, kur vežė pirmuosius sužeistuosius. Vaizdas ligoninės kieme sukrečiantis – ant balto sniego pilna kraujo dėmių ir priėmimo skyriun nukreipiamų sužeistųjų. Naujai atvykstančių vis daugėja. Pamačiau ir pirmuosius žuvusiųjų kūnus. 

Ligoninėje daugėja ne tik sužeistųjų, bet ir medikų – gydytojai, seselės, slaugytojos atvažiuoja padėti tą naktį budintiems kolegoms. Kartu aptariame, kokios pagalbos jiems dar reikia, ir išskubu į Raudonojo kryžiaus ligoninę.

Ten vaizdas panašus – daugybė sužeistųjų, nesibaigiantis greitųjų srautas ir susikaupę medikai.

Tuo metu dar nežinojome, kuo viskas baigsis mums, gynėjams, mūsų valstybei, bet kaip gydytojai supratome, kad vykdoma žiauri agresija prieš Lietuvos žmones, tad pradedame fiksuoti šio nusikaltimo įrodymus – filmuoti tai, kas vyksta ligoninėje, neseniai čia Jūs matėte keltą faktų, kad turėtume faktinius įkalčius.

Dar nuvažiuoju į Santariškių ir Antakalnio ligonines, jos taip pat priima sužeistuosius.

Į ligonines atgabename papildomus kiekius medikamentų ir tvarsliavos, kad medikai turėtų visko, ko reikia gelbėjant sužeistuosius. Ligoninėse vyksta skubios operacijos, gydytojai važiuoja padėti kolegoms į kitas ligonines, kur tuo metu trūksta rankų.

Paryčiais dar kartą apvažiuoju visas ligonines ir jau galime suskaičiuoti nukentėjusiuosius – keturiolika žuvusių, apie šimtas šešiasdešimt sužeista, vėliau dar prisidės keli šimtai nukentėjusių nuo akustinių pažeidimų.

Pasklinda kalbos, kad televizijos bokšte gali būti sužeistų žmonių, nes bokštą apsupus tankais niekas ten nebuvo įleidžiamas. Be to, vis ilgėjo dingusiųjų be žinios sąrašas. 

Aukščiausiosios tarybos pirmininkas V. Landsbergis sausio 14 d. pagaliau telefonu susitarė su M. Gorbačiovu, kad į bokštą užėmę sovietiniai kariai mane, kaip sveikatos apsaugos ministrą, įleistų patikrinti, ar nelikę žmonių.

Sovietų kariškiai į televizijos bokštą įleidžia, bet atjungia liftą ir liepia lipti laiptais. Tai reiškė, kad reikės užlipti į 69 aukštą ir lipti lydint sovietų kariams. 

Lipdamas iki šeštojo aukšto matau išdaužytas patalpas ir kraujo dėmes. Apžiūrėjau kiekvieną kertelę – sužeistų ir paslėptų žmonių nebuvo. Pakilus į patį viršų pamačiau suniokotą „Paukščių tako“ restoraną ir sovietų karius, technikiniame aukšte saugančius veikiančią įrangą. Žemyn leidausi jau su palengvėjimu, kad daugiau žuvusiųjų ir sužeistųjų nebėra.

Į tą patį televizijos bokšto viršų vėl užlipau tų pačių metų vasarą – rugpjūčio 22-ąją. Tik tąkart užkopiau kur kas greičiau, nes vedė kitas jausmas ir tikslas – savo rankomis nuplėšiau ten, antenų aikštelėje, septynis mėnesius kabėjusią sovietų okupantų vėliavą, turėjusią simbolizuoti agresoriaus jėgą. Bet mes nugalėjome. 

Taip vertėsi dar vienas mūsų naujausių laikų kovos už laisvę puslapis.

Šią istoriją prisiminiau ne todėl, kad norėčiau papasakoti apie save, bet todėl, kad mums visiems priminčiau, kokį svarbų vaidmenį tą lemtingą naktį ir vėliau atliko medikai, gelbėję sužeistų žmonių gyvybes ir sveikatą.

Būtent jie – gydytojai, seselės, slaugytojos, greitosios pagalbos darbuotojai – pirmieji pamatė, kokia tragedija, koks mastas ištiko mūsų šalį ir jos žmones. Jie gelbėjo tuos, kurie praliejo kraują, paaukojo sveikatą gindami ką tik atgimusią mūsų valstybę. 

Tą lemtingą istorinę naktį ligoninėse sutikau daugybę medikų, kurie palikę namus, šeimas, vaikus skubėjo gelbėti sužeistųjų. Dirbo visi, nepriklausomai nuo specializacijos – chirurgai, kardiologai, ginekologai, pulmonologai. Tą naktį jie visi tapo karo gydytojais.

Priimamuosiuose mačiau daug susikaupusių žmonių baltais chalatais, kurie dirbo tiksliai, profesionaliai ir mažai kalbėdami. Jie visi suprato, kad tą naktį atėjo jų eilė ginti tėvynę ir laisvę. 

Iki pat paryčių sužeistiesiems buvo teikiama intensyvi pagalba ir tik ryte išvydau vieną kitą gydytoją, kuris jau prisėdo. Žinoma, operacinėse darbas dar tęsėsi. O sužeistuosius ligoninių palatose toliau slaugė seselės.

Galėčiau vardinti ir vardinti vardus ir pavardes tų, kurie tąnakt skubėjo į darbą ne iš pareigos, o iš pašaukimo. Ne dėl savęs, o dėl Lietuvos.

Šiandien lenkiu savo galvą prieš visus medikus, kurie gelbėjo mūsų žmones ir vėliau rūpinosi jų sveikata. 

Kai manęs klausia, kokį vaidmenį tą sausio 13-osios naktį atliko medikai, turiu aiškų ir tvirtą atsakymą: tik jų pastangomis neturėjome daugiau žuvusių žmonių, jų profesionalumas ir pasišventimas padėjo išsaugoti sužeistųjų gyvybes. 

Savo indėlį medikai įnešė ir į Lietuvos istorijos metraščius – jie užfiksavo, kokius žiaurumus patyrė sausio 13-osios naktį nukentėję ir žuvę žmonės. Tai labai svarbūs paliudijimai ir įrodymai, kalbant apie okupantų padarytą žalą Lietuvai.

Tą naktį parodytas medikų solidarumas ir ryžtas eiti gelbėti žmones, nors švilpė kulkos ir šaudė tankai, yra stimulas ir šiandien. 

Esu tikras, kad šis pavyzdys įkvėpė ir dabartinę medikų kartą, kuri lygiai taip pat atsakingai ir pasiaukojančiai ėjo gelbėti Lietuvos žmonių per COVID epidemiją. Namuose palikę šeimas ir vaikus, nežinodami, ar patys neužsikrės šiuo mirtį nešančiu virusu, jie kovojo su nelaime, kovoti prieš kurią labai trūko būtinų priemonių. 

Gerbiamieji, gyvename sudėtingame geopolitiniame laikotarpyje, kuomet kiekvienas privalome paklausti savęs, o koks mano vaidmuo, kaip aš elgčiausi?

Žinau, jog daug kolegų gydytojų, slaugytojų, kitų medicinos darbuotojų yra tapę Lietuvos šaulių sąjungos nariais ar užsirašę į kuriamas karines komendantūras ir tvirtai pasiryžę agresijos atveju suteikti pagalbą bei ginti Lietuvos laisvę. 

Todėl, mieli kolegos, visiems dėkoju, didžiuojuosi ir tikiu Jumis. Jūs – Lietuvos gynėjai!

Ačiū!